Mamos dienoraštis: Ilgo plauko istorija

Nežinau, kaip jūsų, bet mūsų giminėje nuo seno iš lūpų į lūpas sklinda įvairiausios istorijos apie plaukus. Tarkim, mane mama visuomet protindavo: "Tik nekirpk plaukų. Nebeataugs tokie, kokie buvo". Nekaltinu jos.

Nuostabieji rožynai

Kadaise, kai mama lankė kaimelio pradinę mokyklą, atvažiavo iš miesto šutvė daktarų ir nusprendė paskirti jai, kaip ir kitiems kaimo vaikams, baisių baisiausią egzekuciją. Teko važiuoti į miestą, kur gydytoja tiesiog apliejo vašku vargšelės plaukus ir… nupešė iki plikumo. Nuo to laiko plaukai mano mamai tapo šventu, net kiek stabmeldišku dalyku, jų kirpti – šiukštu nevalia.

Gal dėl šios ir kitų mamos pasakotų istorijų į plaukus žiūriu kaip į be galo sakralią kūno dalį. Na, jei akys – sielos veidrodis, tai ilgi, gražūs, žvilgantys plaukai, mudviejų su mama šventu įsitikinimu, – mažų mažiausiai tobulos sveikatos išraiška.

Ilgų, stiprių plaukų aš niekuomet neturėjau. Ir kokių tik priemonių per savo gyvenimėlį nesu išbandžiusi!

Tačiau tiesiog nuryti visos Dmitrijaus Mendelejevo lentelės išganingaisiais elementais prifarširuotą piliulę ir laukti stebuklo – vešlios plaukų kupetos ant galvos – mums su dukra visai neįdomu. Mudvi su Saulėja prisigalvojame keisčiausių plaukų auginimo būdų.

Visų pirma, įsivaizduojame, kad plaukai – tai nuostabieji rožynai… O tada mąstome, ką darytų sodininkas. Patręštų? Apkarpytų nuvytusius žiedus? Nupurkštų kenkėjus? Taip ir mes. Tręšiame visokiomis žurnalų išreklamuotomis kaukėmis, serumais, balzamais, nors puikiai suprantame, kad tai darydamos tesame apgailėtinos reklamos aukos. Arba einame kas mėnesį į kirpyklą pasikirpti galiukų, o paskui iki kito kirpimo viena kitai ant peties raudame, kokia ta kirpėja vis dėlto nesuoprata: per daug nukirpo!

Genų reikalas?

Tiesa, dar labai mėgstame naikinti kenkėjus. Saulėjai bepigu, ant jos šviesių sruogų tų baltas manų kruopas primenančių "amarų" niekuomet nesimato. O štai mano juodos varno plunksnos, iš pašaknų pabarstytos ryškiai baltais pleiskanų milteliais, neatrodo patraukliai.

– Žodžiu, mielosios, – sakau savo draugėms, – plaukų, kaip ir gėlių, auginimas yra daug laiko, žinių ir finansų suryjantis reikalas. O kas blogiausia – ne visada duodantis apčiuopiamų rezultatų.

– Tos visos kosmetikos pramonės – gryna apgaulė! – drėbteli žodžių nesirenkanti mūsų teisininkė. – Reikėtų juos visus už tai į teismą paduoti arba tomis jų reklamuojamomis priemonėmis ševeliūras išmaliavoti ir žiūrėti – veikia ar ne. Ką ten veiks, jei visa esmė genuose! Plaukų augimo greitį nulemia genai, o plaukų priežiūros priemonės tik padeda jiems išlikti sveikiems, tačiau paspartinti augimo negali.

– Po šimts! – nejučia išsprūsta mažiausiai svogūnėlių savo plaukų darže turinčiai Aldutei. – Vadinasi, vakar be reikalo internetu užsisakiau kažkokį superduperypatingą plaukų augimą skatinantį serumą? O paskui dar įkvėpimo pagauta (nes atsiuntė žinutę: pirk du – trečias buteliukas nemokamai) susigundžiau akcija ir už ypač gerą kainą įsigijau tris butelius to stebuklo!

– Va, tokių kvailelių pilnas internetas. Jų tie internetiniai sukčiai ir ieško. Pamatė, kur tavo Achilo kulnas, – ir klok pinigėlius! Galiu lažintis, kad tas tavo serumas toks pats, kaip ir visi kiti…

Medaus antenos

– O aš labiausiai pasitikiu liaudies priemonėmis. Mūsų močiutės tikrai nesiskundė slenkančiais plaukais.

– Gal ir nesiskundė, – bandau įkišti savo trigrašį, – bet jei žinočiau, kuri sugalvojo tą kvailą receptą su pašildytu medumi, savo rankomis, kaip toje lietuvių liaudies pasakoje, ją medumi ištepčiau, žąsies plunksnomis apkaišyčiau, į statinę įdėčiau ir nuo kalno paridenčiau.

– Kodėl taip žiauriai? – nesupranta draugės.

– Ogi todėl, kad puikiai pamenu, kaip kopinėjau medų nuo savo žilės, kai pagal kažkokį liaudišką (beje, internete rastą) močiutės Agafijos receptą užsitepiau maitinamąją plaukų kaukę su pašildytu medumi. Kai jis sustingo, atrodžiau panaši į išprotėjusį Albertą Einsteiną, tik be genialių minčių apie bendrąją reliatyvumo teoriją. Medaus antenos styrojo į visas puses. Prireikė nemažai balzamo, kol pavyko tą bičių produktą išplauti, o plaukus suguldyti į savo vietas.

– Kalbėkit, ką norit, bet aš tomis ricinos, svogūnų, aviacinio žibalo ir dar visokių kitokių liaudiškų patrovų kaukėmis jau seniai nebetikiu. Nuo pat laikų, kai savo plaukus nutariau pamaloninti juodos duonos kauke. Tai paskui byrėjau ir byrėjau visą savaitę… Kaip koks stebuklingas stalelis – tik kresteliu garbanas, ir pribyra duonos: tikrai būčiau visus Jėzaus sekėjus išmaitinusi.

Kaselių miškas

– Man atrodo, – bando suvesti galus viena mūsų ilgakasė, – viskas tiems mūsų plaukams yra labai svarbu. Tiek juos tinkamai prižiūrėti, tiek ir pačioms ilsėtis, sveikai maitintis. Prasta mityba, nuovargis, stresas turi neigiamos įtakos sveikatai.

– O taip, – net atsistoju susijaudinusi. – Ar pamenate mane su šimto kaselių šukuosena, o paskui nusikirpau plaukus trumpai? Tai štai… Didesnio streso, kaip tąnakt, gyvenime nesu patyrusi. Net gimdydama, – dėl didesnio minties svorio pridedu.

Ilgų, stiprių plaukų aš niekuomet neturėjau. Ir kokių tik priemonių per savo gyvenimėlį nesu išbandžiusi! Iš pradžių ėmiausi Vedų teorijos. Kasdien prieš veidrodį vizualizuodavau tai, ką norėjau matyti ant savo galvos. Taigi ant jos nuo ryto iki vakaro ošdavo šimtamečiai ąžuolai, storakamieniai beržai ir dar bala žino kas. Žodžiu, visas Kleboniškio miškas. Šnipštas. Kaskart pasižiūrėjusi į veidrodį suprasdavau, kad ant mano galvos viso labo tėra jaunas eglynėlis su galuose išsišakojusiomis šakelėmis, kurių spygliuotus galiukus jau seniai reikia pakirpti…

Kiek rastamaniška ševeliūra nevalingai svėrė mano liauną galvelę į visas keturias pasaulio puses.

Tad ilgai nelaukusi nutariau tą nupiepusį eglyną pastiprinti dirbtine mediena. Nagi, afrikietiškomis kaselėmis. Tokiomis preciziškai supintomis pridėtinėmis sruogomis puikuojasi atostogautojai, sugrįžę iš egzotiškų kraštų.

Užsisakiau kaselių pynėją internetu tiesiai į namus. Beveik visą parą, nė per žingsnį nuo manęs nesitraukdama, šio kilnaus amato profesionalė pynė ir pynė, kol galiausiai supynė visą dainų (atsiprašau, plaukų) pynę. Gal visą šimtą plonų kaselių.

Nepasakyčiau, kad jas gavusi išsyk pasijutau be galo laiminga. Kiek rastamaniška ševeliūra nevalingai svėrė mano liauną galvelę į visas keturias pasaulio puses. O jau spaudė, tempė, maudė… Vyrui tąnakt neleidau nei prisiliesti – gulėjau kaip kokia jūrų deivė nemarioji, į visas lovos puses paskleidusi išsvajotąjį turtą – ilgąsias Jūratės kasas.

Nori turėti gražius plaukus – kentėk, – kartojau sau lyg mantrą H.CH.Anderseno Undinėlės žodžius, kartais prabusdama ir svajodama, kad verčiau vietoj kasų būčiau paprašiusi tos raganos žuvies uodegos. Gal ji nebūtų buvusi tokia skausminga?!

Betgi šuo ir kariamas pripranta, o jei sulaukia vieno kito komplimento… Taip ir aš. Vos sulaukusi pirmojo, apie skausmus pamiršau, o sau pasidariau be galo graži. Tokia graži, kad laikiau tą kaselių mišką ant galvos visus šešis mėnesius. (Kai pavydūs pikti varnai kranksėjo nelaimę: ką darysi, vargšele, kai reikės tas susivėlusias kasas išpinti…)

Taškas nepadėtas

Kai į pagalbą pakviesta draugė palaimingai išlaisvino paskutinę sruogą, sieninis laikrodis jau mušė dvyliktą. Simbolinis laikas, pamaniau, iš Princesės virsti Pelene… Ir išleidusi draugę namo puoliau į vonią skalbti savo kudlų.

Užpyliau kaip reikiant šampūno, patryniau iš širdies, kad suputotų, ir pabandžiau išskalauti. O varge! Standžioji Whitney Huston plaukuosena susitrynė į vieną milžinišką pakulų kuodą. Pamenate, kaip toje lietuvių liaudies pasakoje, kai našlaitei reikėjo suverpti pakulų kuodelį, o iš gautų siūlų pasiūti marškinėlius ir apvilkti jais brolius, juodvarniais lakstančius. Tai turbūt bjauriųjų juodvarnių darbas… – pykau, kai tos mano plaukų pakulos visai nesiverpė. Ir nesišukavo netgi po buteliuko paties švelniausio balzamo. Pažiūrėjusi į veidrodį labai aiškiai supratau, kad dabar labiau esu panaši ne į našlaitėlę, bet į jos kankintoją – raganą žiežulą su šimtą metų nešukuotu kaltūnu ant galvos. Teko ištarti burtažodį "rytas už vakarą protingesnis" ir eiti miegoti.

– Ir todėl ryte nusikirpai plaukus? – visos kaip viena sušuko mano draugužės. – O juk mums sakei, kad seniai norėjai tai padaryti?

O ką man beliko daryti? Protingesnių minčių neatsirado ir pabudus. Tad paskambinau savo kirpėjai. Laimė, ji mane suprato iš pusės žodžio ir jau raudančią krėsle ilgai ramino, o paskui (drauge su visais kirpyklos praktikantais) šukavo, pešiojo, kedeno po plunksnelę kaip kokią gailiai kvaksinčią vištelę. Ataugs tie tavo plaukai, sakė, nes tąkart teko nurėžti jų nemažą galą.

Bet taškas, brangiosios, šitoje "Ilgo plauko istorijoje" dar nebuvo padėtas. Jei tik būčiau žinojusi, kas manęs laukia ateityje…

Giminės karma

– Kas gi, pasakok? – nuoširdžiai susidomėjusios akimis fotografavo mano ataugusius plaukus draugės.

Kai netekau garsiojo savo plaukų kaltūno, Saulėja dar buvo visai maža. Todėl kai prieš kelerius metus susiruošėme keliauti po Afriką, ji pareiškė: pinsiuosi kelionei afrikietiškas kaseles. Tai išgirdusi stojau piestu kaip Aleksandro Makedoniečio kovinis žirgas. "Tik per mano lavoną!" – šaukiau, o paskui, tarsi glaistytas motiniška meile šokoladinis sūrelis, ėjau guglinti ir ieškoti kirpyklos, kuri atliktų tokią paslaugą.

Kartais ta giminės karma (turiu omeny, silpnus mano, mamos, močiutės plaukus) ima ir apsisuka kitu galu, parodydama ne pagiežingą grimasą, o plačiai besišypsantį emodžio veidą.

Saulėja, ta mano skaisčioji Saulė, gavusi šimto kaselių šukuoseną, skraidė kaip ant sparnų, afrikiečiai nešiojo ją ant rankų, o mano veidas vis labiau niaukėsi, žinant, kad greitai, oi, greitai ateis toji atpildo diena…

Finalą suderinau iš anksto. Kirpėja, kuri pynė, sutiko kaseles dukrai ir išpinti. Sąmoningai tame nedalyvavau. Nenorėjau būti tąja sena bambekle, kas antrą žodį kaišančia: "Ar aš tau nesakiau!", "Reikėjo manęs paklausyti"... Tik vakarop, pamačiusi nupešiotą dukrą su vos nykščio storio viena kasele, užsidariau savo kambaryje ir ilgai patyliukais verkiau. "Na, kodėl, kodėl, Dieve, – graudžiai rypavau aš, mintyse turėdama gražuolius Saulėjos plaukus, – mes niekuomet nepasimokome iš svetimų klaidų?!"

O plaukus Saulėja po kiek laiko vis dėlto nusikirpo. Pati matė, jaunimo žargonu kalbant, kad po Afrikos jie – ne kažką. Ir vėl nebuvau už. Mintyse lyg mantrą kartojau savo mamos žodžius, kad jau niekuomet, oi, niekuomet, dukrele, nebeturėsi gražiųjų savo kasų…

– Betgi tavo Saulėjos plaukai, nors ir trumpi, dabar labai gražūs ir sveiki, – puolė ginčytis mano išpažinties klausytojos.

O taip! Kartais ta giminės karma (turiu omeny, silpnus mano, mamos, močiutės plaukus) ima ir apsisuka kitu galu, parodydama ne pagiežingą grimasą, o plačiai besišypsantį emodžio veidą. Tarsi mokydama mus, kad net blogiausia patirtis kartais pavirsta pamoka, o paskui ima ir išeina į gera. Taip... Abi mano dukros – Saulėja ir Kornelija – šiuo metu turi trumpus plaukus. Joms labai tinka. O man patinka dar ir tai, kad niekas iš aplinkinių apie mano princeses dabar negali liaudiškai pašmaikštauti: ilgas plaukas – trumpas protas…



NAUJAUSI KOMENTARAI

Lietuvė

Lietuvė portretas
Fui iškrypusi šlykštynė.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių