Mamos dienoraštis: eik tu, žiurke!

Nuodingos strėlės

Jei buvai strazdanota, ryža ir bandydama tai nuslėpti dažeisi plaukus vandenilio peroksido tabletėmis, galėjai sulaukti: "Eik tu, žiurke!" Jei buvai akiniuota, stora – žiurkiškas kreipinys taip pat tau galėjo būti nesvetimas. Kaip ir negrabia berniukiška rašysena prikeverzoti meilės rašteliai mergaičių paltų kišenėse: "Tavo akys kaip traktoriaus lempos, o plaukai tarsi karvės ragai…"

Seniai išaugau iš mokyklinio amžiaus. Bet mano Saulėja ne. Abi praleidome jaukų sekmadienio vakarą, stebėdamos pirmuosius eurovizininkų bandymus atstovauti Lietuvai prieštaringai vertinamame "Eurovizijos" dainų konkurse. Ir ką jūs manote – ryte išleidžiu Saulėją į mokyklą, geriu kavą, užsigardžiuodama feisbuku, ir matau: viena iš vakarykščių dalyvių – nemanekeniškų standartų Donata Virbilaitė, pravarde "Ryža", jau nulinčiuota nuodingomis komentatorių strėlėmis. Ir ne tik… Kažkas netgi pasirūpino, kad po eurovizinio bandymo dainininkė nebegalėtų prieiti prie asmeninės ir gerbėjų anketos feisbuke!

Užvirę jausmai jau ne pieno, bet kraujo puta išplukdo į minčių paviršių beveik keturių dešimčių senumo mokyklinių nuoskaudų bangą. Taip… Patyčios egzistavo visais laikais.

Akiniuotos beždžionės istorija

Turbūt lengviausia patyčių forma, su kuria daugelis susiduriame dar vaikystėje – žodinė.

Laimei, visada daugmaž (kalbu apie kūno proporcijas) atitikau socialinius, žmonių nustatytus standartus. Nebuvau stora. Nebuvau ryža. Nebuvau spuoguota. Nebuvau švepla. Nebuvau perkarusi it kartis ir mikroskopinė kaip coliukė. Gal galėjau ir visai išvengti patyčių temos, jei… ketvirtoje klasėje, susižavėjusi "Drąsiųjų kelių" serijos knygomis (ar pamenat: kapitonai tenkešai, matotaupos ir harkos, čingačgukai – didžiosios gyvatės, kapitonai nemo ir kiti – tuo metu jie man buvo gerokai susukę galvas), nebūčiau padovanojusi sau… akinių!

Kai iš pirmo suolo jau nebemačiau painių algebros formulių, mama nuvedė pas akių gydytoją. Nuo to laiko mano ramybė, mano socialinis neliečiamosios statusas klasėje baigėsi. Nuo pat akimirkos, kai kažkas ant mano podidės nosies pamatė slapčia (iš po suolo) išsitrauktus, gydytojos išrašytus, akinius, tapau… "akiniuota beždžione"!

Sakote, kas gi čia tokio?! Dabar akinius be dioptrijų dedasi netgi labai stilingos panelės. Bet juk kalbu apie priešistorinius 1985-uosius, kai madoje dar viešpatavo raudonieji kaklaraiščiai, o ne "Dior", "MaxMara" ar "Michael Kors" paskutiniai mados klyksmai.

Kaip kovojau su patyčiomis? Ogi niekaip. Tuometinės pramogų pasaulio žvaigždės – alos borisovnos, olegai gazmanovai ar petshopboys berniukai dar nenešiojo akinių, tad ir jų sėkmės istorijos, žinia, manęs dar negalėjo įkvėpti. Beliko laukti, kol užaugsiu ir vieną gražią dieną ant balto pasakų žirgo atjos mano svajonių princas, kuris po stebuklingo bučinio pamils mane tokią, kokia esu iš tiesų – "akiniuotą beždžionę"!

Šunytės Doros istorija

Užtai kai dukra, grįžusi iš darželio ir liūdnai patempusi lūpą, pareiškė, kad nebenori ten eiti, nes draugai ir auklėtoja iš jos tyčiojasi, – nusprendžiau nebelaukti. Nei princo ant balto žirgo, nei stebuklingo bučinio. Išsyk jai pasakiau, kad kitą dieną į darželį eisime abi drauge, nes mamytė nori pasekti jos draugams (o ir auklėtojai su šeimininkutėmis) gražią pasaką.

Bėda buvo ta, kad mano šaunioji mergaitė, nors ir kaip stengėsi, niekaip negalėjo ištarti garso "R". Laimei, tuo momentu prisiminiau žinanti vieną gražią pamokančią istoriją apie šunytę Dorą, kuri taip pat negalėjo ištarti šito garso. Juk patys suprantate – kokie šeimininkai norės šuns, kuris nemoka būti piktas – urgzti, loti ir ginti namų... Todėl šunytė Dora, svajojusi kuo greičiau surasti sau namus, labai dėl to liūdėjo ir kasdien ėjo į šunų mokyklą mokytis urgzti bei tarti sunkiojo garso "R". Deja, kad ir kaip stengėsi, vietoj grėsmingo "rrrrrrr", jai teišeidavo labai juokingas "llllllll".

Freepik.com nuotr.

Sykį Dorai trūko kantrybė ir ji pabėgo iš namų į parką, kur iš nevilties priverkė didžiulį ašarų ežerą. Netikėtai iš jo gelmių išniro Jos Didenybė Rupūžių karalienė Rupa ir atskleidė mažylei vieną paslaptį. "Tu būtinai ištarsi garsą "R"… Tik nenuleisk letenų. O kol tai nutiks, būk kantri: mokykis ir lauk. Šeimininkų paieškos gali užtrukti, nes tik labai geri žmonės gali paimti šveplą šuniuką!"

Kai baigiau sekti, vaikai vienas per kitą man ėmė pasakoti savo istorijas, kaip tas ir anas, ir trečias niekaip negali susidoroti su šiuo garsu. Sutarėme kantriai jo mokytis ir laukti, kol tai įvyks. O belaukdami – jokiu būdu nesityčioti vieni iš kitų. Auklėtojoms išeidama dar šnipštelėjau į ausį: "Atminkit… Tik labai geri žmonės gali paimti šveplą šuniuką." Gudrybė suveikė – patyčios grupėje liovėsi.

Kiaulių tvarto istorija

Turbūt lengviausia patyčių forma, su kuria daugelis susiduriame dar vaikystėje – žodinė. Ar pamenate tuos vaikiškus prasivardžiavimus? Na kažką panašaus į… "Rokas burokas – pieniška sriuba, akys kaip statinės, nosis kaip dešra".

Užtai galvodama savo dukroms vardus, ilgai mąsčiau, kaip parinkti tokius, prie kurių neliptų jokios pravardės. Cha… Nepavyko. Vaikai visais laikais pasižymėjo lakia fantazija ir poetiška vaizduote. Taip mano pirmagimė Kornelija tapo "Šaknele" (nuo rusiško žodžio "koren"). Na… atvirai pasakius, gal ir geriau "šaknelė", nei mano pačios vaikystės "Raska – kaliaska". Galiu guostis tik tuo, kad mano gimdytojų pavardė bent buvo normali – Laurišonytė… Prie jos daugų daugiausia, ką galėjai prisegti, – "lauro lapą", ir tiek.

Patyčios naujajame amžiuje įgauna mastą ir pagreitį, todėl be galo svarbu apie jas šnekėti. Jų netoleruoti. Užkirsti joms kelią. Tose pačiose internetinėse erdvėse – feisbuke, instagrame, youtubėj… Ir kiekvieno iš mūsų šeimoje.

Kiek mažiau pasisekė mano kiemo draugui iš Šančių, kuriam tėvai padovanojo Kiauleikio pavardę. Betgi nepagailėjo gimdydami ir humoro jausmo. Nežinau, kaip su ja nepėsčiam vaikinui sekėsi mokykloje, bet vos pakėlęs telefono ragelį jis linksmai prisistatydavo: "Kiaulių tvartas klauso." Argi po tokios įžangos kam nors dar galėjo kilti papildomų klausimų?..

Tad, mielosios mamos, jei jau neperdavėte savo atžaloms humoro jausmo kraujo kanalais ar slapčiausiais genetikos kodais, pamėginkite jiems įrodyti bent žodžiu, kad sveikas humoras šiais laikais – be galo puikus ir naudingas skiepas nuo patyčių, prieš kurį socialinėse erdvėse visai nekovoja antivakseriai. Ir savo vaikams pasakykite: jei pašaipūnas matys, kad jo žodžiai nesukelia norimo atgarsio (ir kad vadinamoji auka net pati iš savęs šaiposi) – tikrai liausis tai daręs. Kam įdomu obliuoti lentą, iš kurios net skiedros nelekia?

"Tavo mama – mokytoja!"

Kai imu sukti savo trumpametražį, beveik penkiasdešimties serijų filmuką atgaline eiga – suprantu, kad labiausiai kentėjau ne dėl klasiokų įvaryto "akiniuotos beždžionės" sindromo, bet dėl asmenybės neįvertinimo komplekso.

Įsivaizduokite, kaip skaudu maksimalistei, idealistei, pirmūnei suvokti, kad penketukininkės aura (buvo tokia kadaise penkiabalė vertinimo sistema) sukurta ne tavo pačios jėgomis, bet tavo mamos pagalba. Visos mano pastangos gauti geresnį pažymį, parašyti įdomesnį rašinį ar atstovauti klasei mokyklos olimpiadoje baigdavosi vienu vieninteliu klasiokų įvertinimu: "Jos mama – mokytoja!" Tai turėjo reikšti tik viena – jos rezultatai ir pažymiai po blatu (pamenat tokį tarybinių laikų terminą, kai geresnes prekes apsukresnės mamos gaudavo iš po prekystalio?).

Galiu guostis tik tuo, kad, laimei, man tuomet nešovė į galvą mintis visai nuleisti rankų, palikti mokslų ramybėje. Juk vis tiek dėl "tavo mama – mokytoja" burtažodžio penketukai plauks kaip plaukę… O gal reikėjo pereiti į kitą mokyklą? – diskutuojame vakare su vyru. "Baik juokus", – sakau.

Nebuvo tarybiniais laikais mados lakstyti iš vienos mokyklos į kitą. Mokytojai, o ne mokiniai turėjo lemiamą balsą ir savivaldą klasėse. Naujas, plikuose laukuose dar bedygstantis Kalniečių mikrorajonas, nauja, dar nenudžiūvusiais nuo sienų dažais kvepianti mokykla, ir nauja – pirmoji mūsų laida. Gal ir mama, pradinių klasių mokytoja, nelabai suprato, į kokį dviprasmį reikalą veliasi (o ir mane painioja), nusprendusi pasilengvinti sau gyvenimą ir į vieną mokymo įstaigą leisti mus abi drauge.

Kaip elgčiausi dabar, būdama jos vietoje? Hmm?.. Turbūt patarčiau savo dukrai niekur nebėgti, o žiūrėti į piktžodžiautojus labai atlaidžiai. Kaip žiūrime į sergantį vaiką. Juk negali pykti ant ligonio?.. Galų gale, nežinai, kaip tavo žemintojas jaučiasi grįžęs namo – gal tėvai, broliai taip pat iš jo tyčiojasi, nuvertina, nuolat primena klaidas ir netobulumą? Priminčiau, kad atgauti pusiausvyrą ir patikėti savo jėgomis puikiai padeda reguliari malda. Sportas. Kasdienis fizinis krūvis. Jis sudegina stresą.

Freepik.com nuotr.

Ir dar… vienas paprastas, bet labai veiksmingas dalykas – šypsena. Išminčiai sako: nesvarbu, kaip jautiesi – šypsokis, nes… būtent į viršų užkelti lūpų kampučiai padeda gamintis laimės hormonams – endorfinams. Tai faktas, liudiju dukrai, kasryt išleisdama ją mokyklą ir išsišiepdama ligi ausų.

Gelbėjimosi ratas

Galbūt sakysite, kad dabartinės ištobulintos paauglių patyčios nė iš tolo neprimena anų laikų lengvų prasivardžiavimų, susistumdymų mokyklos koridoriuose, užgaulių raštelių paltų kišenėse, sniego gniūžčių karo, vos iškritus pirmajam sniegui, ir pan.? Gal.

Nebūsiu ta niurgzlioji, dar nenykstančios, bet jau senosios kartos metraštininkė, ir nesakysiu: "Va mūsų laikais tai…" Sutinku, kad XXI a. vaikams skirta daugiau technologinių pasiekimų, bet ir daugiau psichologinių išbandymų. Tos pačios technologijos, tarnaujančios geriems tikslams, blogose rankose virsta šėtono ginklais – moderniomis patyčiomis su nuotraukų montažais, žiauriais nufilmuotais vaizdeliais, užgauliais tekstais, kuriuos gali išvysti visas pasaulis – ką ten trys milijonai…

Patyčios naujajame amžiuje įgauna mastą ir pagreitį, todėl be galo svarbu apie jas šnekėti. Jų netoleruoti. Užkirsti joms kelią. Tose pačiose internetinėse erdvėse – feisbuke, instagrame, youtubėj… Ir kiekvieno iš mūsų šeimoje. Juk esmė visais laikais buvo ir yra ta pati: kaip jaunas žmogus sugeba arba nesugeba, nori arba nenori dorotis su jį užklupusiomis problemomis.

Tik dabar, mielieji kenčiantieji, galimybių tikrai kur kas daugiau. Nenorite sakyti tėvams – prasitarkite apie savo problemą mokytojui, kuriuo pasitikite, arba socialiniam pedagogui, kurį turi kiekviena mokykla. Nepageidauji apie tai šnekėti akis į akį su gyvais žmonėmis, puiku. Suvesk "Google" paieškos langelyje raktinį pagalbos šauksmą "iš manęs tyčiojasi" ir kaipmat gausi ne vieną, bet gerą dešimtį gelbėjimosi ratų – įvairių forumų ta tema, vaikų linijų adresų, specialių tinklalapių su patyčias patyrusių žmonių istorijomis.

Vis dėlto mane labiausiai įkvepia čia, Lietuvoje, gyvenančių žmonių pavyzdžiai. Kaip sakoma, savas kraujas ir prakaitas. Tad, nors mano Saulėja ir juokauja, sakydama, kad tikrai nežino, su kuo valgoma patyčių druska (ir ačiū Dievui) – vis tiek nusprendžiu padovanoti jai knygą. Labai atvirą aktorės, televizijos ir radijo laidų vedėjos Beatos Tiškevič gyvenimo istoriją – "VYVENIMAS: pirmoji ir itin atvira Beatos Tiškevič knyga". Tegul susipažįsta ne tik su pasaulinės literatūros aukso fondais, bet ir su gyvenimiškąja proza. Tegul žino, kad įkvėpti kitus galima ne tik savo sėkmės, bet ir savo patirtų patyčių istorijomis bei naudingais receptais, kaip jas įveikti. Tegul paskaito…