- Violeta Melnikienė, LRT radijo laida „Kasdienybės kultūra“, LRT.lt
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Nereikia vengti su vaikais kalbėti apie mirtį, saugoti juos nuo stiprių emocijų ir skausmo, nes vėliau gyvenime bus labai sunku, LRT RADIJUI sako edukologė Austėja Landsbergienė. Kaip teigia ji, pokalbis apie netektis turi kilti natūraliai, skaitant knygą ar mirus augintai žuvytei, o, šnekant sunkiomis temomis, reikia atsižvelgti į vaiko amžių ir individualias savybes.
– Kaip formuoti vaikų pasaulėjautą, kad jie nemanytų, jog su žmogaus mirtimi viskas pasibaigia?
– Kai mūsų vaikai susidūrė su prosenelės mirtimi, mes jiems sakėme, kad, žmogui mirus, jis vis tiek lieka gyvas prisiminimuose. Tai padėjo, jie suprato, apie ką mes kalbame, kas vyksta. Viskas priklauso ir nuo kultūros, kurioje gyvename.
Ne visos tautos mirus žmogui liūdi. Kai kurios savo liūdesį ir ilgesį išlieja dainuodamos, plodamos, šokdamos. Mums, lietuviams, tokie būdai gali būti net nepriimtini. Tačiau ritualai yra svarbūs, visi jų turime. Ir nereikia nuo to saugoti ir slėpti vaikų. Reikia tik atsižvelgti į amžiaus tarpsnio ypatumus ir individualius vaiko ypatumus.
– Ar tam, kad kiltų pokalbis apie mirtį, reikia palaukti konkrečių aplinkybių?
– Pokalbis turi kilti natūraliai. Pavyzdžiui, skaitant knygą, mirus žuvytei ar žiurkėnui, išgirdus apie tai per žinias. Kai vaikas išgirsta kitus apie tai kalbant, jam natūraliai kyla klausimai. Nereikia sakyti vaikui – kai užaugsi, sužinosi.
Nereikia sakyti vaikui – kai užaugsi, sužinosi.
– O jei vaikas neklausia, bet reiškinį fiksuoja? Ar reikia kalbėti?
– Tai individualu. Siūlyčiau stebėti vaiką ir matyti, kaip jis reaguoja. Man patiko viena istorija, kai vaikas paklausė tėvų, iš kur jis atsirado. Tėvai labai rimtai pakalbėjo, o vaikas po to pasakė – aš visai ne to klausiu, o noriu sužinoti, iš kur aš, jei mano draugas yra iš Panevėžio?
Todėl labai reikia tikslinamųjų klausimų tam, kad įsitikintume, ką vaikas nori sužinoti. Vaikas užduoda klausimą, o atsakymą į jį jau yra paruošęs pats. Jei mintyse jis geba suformuluoti klausimą, galės ir visaip kaip išgirsti atsakymą.
– Kaip kalbėti apie mirtį, ko gero, aiškiau tėvams, kurie yra tikintys. Ką daryti netikintiems?
– Kai praktikuojamas tikėjimas, šeimoms tikrai lengviau, nes yra su tuo susijusių ritualų ir pan. Nesvarbu, kokie tai ritualai, bet vaikui jie suteikia saugumo. Taip lengviau su viskuo susigyventi. Kai to nėra, tėvai atsiduria tarsi nesvarumo būsenoje. Tampa neaišku, ar vadovautis tikėjimo gairėmis, ar patiems kurti kažkokią istoriją. Aš pati tikiu tuo, kad vaikus reikia tiesiog informuoti.
– Kokia ta informacija šiuo atveju?
– Jei paaiškinsime, kas nutiko, nieko baisaus vaikui nenutiks. Vaikui naudinga tai, kad esame atviri, kad padedame jam natūraliai priimti mirtį. Tuomet vaikas išmoksta išreikšti savo liūdesį, jis išgyvena tai su kitais.
Vaikui naudinga tai, kad esame atviri, kad padedame jam natūraliai priimti mirtį.
Jei saugosime vaiką nuo tokių išgyvenimų, jis nebus patyręs stiprių emocijų, nebus išgyvenęs skausmo, nusivylimo, vėliau bus labai sunku. Nerekomenduoju saugoti vaikų nuo gyvenimo, reikia tik atsižvelgti į amžiaus tarpsnius ir konkretaus vaiko savybes. Su vienu vaiku galima kalbėti apie daugiau dalykų, su kitu – apie mažiau.
Vaikas iki dvejų metų nelabai supras, kas nutiko, kas vyksta laidotuvėse. Tokio vaiko elgesys gali būti neadekvatus, bet tik dėl to, kad jis nesupranta. Tokio amžiaus vaikas judrus, jam gali būti sunku. Tačiau kai tėvai manęs paklausia, ar vestis vaiką į laidotuves, sakau, kad tai priklauso nuo ryšio. Jei miręs žmogus tolimesnis, nereikia. Bet jei tai labai artimas žmogus, vaiko brolis ar sesuo, reikėtų jį nusivesti. Nes kai jis užaugs, jam bus svarbu, kad ten dalyvavo.
Vyresniems vaikams, nuo trejų metų, reikia paaiškinti, kaip ir kodėl elgiamės. Nors nesiūlyčiau su ikimokyklinukais važiuoti į kapines. Tą akimirką negalime nuspėti kitų suaugusiųjų elgesio. Kartais gedintys žmonės atsisveikinimo erdvėse valdo emocijas, bet kai ateina galutinio atsisveikinimo momentas, reakcijos būna tokios stiprios, kad jas paaiškinti vaikui labai sunku.
– Tam tikro amžiaus vaikai bijo ne savo, o tėvų mirties. Kaip juos nuraminti?
– Geriausia to klausiančiam vaikui atsakyti, kad artimiausiu metu niekas nežada mirti. Jei vaikas vis tiek nenusiramina, galima atsakyti, kad taip, kai tėvai numirs, jis gyvens su kitais suaugusiaisiais. Tuomet galima paklausti, su kuo vaikas norėtų gyventi. Vaikas supranta, kad yra krikšto mama, teta, dėdė. Jis nėra vienas. Dažnai tai nuramina vaiką.
Reikia suprasti, kad vaikai iki 8–9 metų mąsto ne abstrakčiai, o labai konkrečiai. Kai vaikas mato, kad yra jį mylinti krikšto mama, su kuria galėtų gyventi, visi filosofiniai klausimai nusistumia į antrą planą, jis nusiramina ir lengviau atsidūsta.
Daugiau pokalbio detalių galima išgirsti čia.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Specialistė apie lytiškumo suvokimo problemas: lietuviai nori, bet nežino, kaip tai pasakyti18
Lytiškumo ugdymo ekspertai pastebi, kad apie nuogą kūną ir lytinius santykius suaugę lietuviai vis dar nemoka kalbėti be drovumo ar baimės. Ypač nejauku tada, kai reikia atsakyti į savo atžalų nepatogius klausimus. Pasak ekspertų, vieni klaus...
-
Klaiki situacija: apie savižudybes galvoja ir 9-mečiai22
Pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad vaikų, susiduriančių su sunkiomis mintimis apie baimę, vienatvę, savižalą ar net savižudybę, amžius jaunėja. Kasdien šiomis temomis įvyksta per 30 jaunuolių pokalbių su „Vaikų linijos&l...
-
Kas dešimtas vaikas Lietuvoje turi polinkį į anoreksiją: taip sprendžia problemas?
Kas dešimtas vaikas Lietuvoje turi polinkį į anoreksiją. Tokius skaičius atskleidė kasmetė vaikų sveikatos patikra. Ekspertai aiškina, kad taip dalis vaikų elgiasi sąmoningai – badu ir kitaip žalodami save sprendžia įvairias pro...
-
Psichologė: vis mažesnius vaikus slegia sunkios mintys7
Pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad vaikų, susiduriančių su tokiomis sunkiomis mintimis, kaip baimė, nerimas, vienatvė, savižala ar net savižudybė, amžius jaunėja. Kasdien vien šiomis temomis įvyksta per 30 vaikų ir paauglių poka...
-
Vilniuje – dėmesys žmonėms su negalia: finansuos socialines dirbtuves1
Plėtodama kompleksinę asmenų su negalia integraciją, Vilniaus miesto savivaldybė finansuos socialinių dirbtuvių veiklą. ...
-
Kodėl rėkiame ant savo vaikų?3
Vaikas prašo jau penkto saldainio per vakarą ir, išgirdęs neigiamą atsakymą, krenta ant grindų, rėkia, kad esate patys blogiausi tėvai pasaulyje. Susivaldysite ir ramiai paaiškinsite, kad suprantate vaiko jausmus, tačiau saldainio ...
-
Specialistai laužo galvas dėl darželinukų: paprastas gyvenimas – nebeįdomus6
Mama Nora su ketverių sūnumi Mariumi renkasi, kokią knygutę paskaityti. Po skaitymo vaikai eis į kiemą žaisti, tačiau mamos neslepia, esą vaikai mažai laiko leidžia lauke ir mieliau renkasi veiklas namuose, nei lauke, todėl vaikų žaidimų aik&sca...
-
Karo pabėgėliai iš Ukrainos pradėjo dažniau kreiptis psichologinės pagalbos
Karo pabėgėliai iš Ukrainos ėmė dažniau kreiptis psichologinės pagalbos, tai daryti daugiau linkusios moterys, sako Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro (IOM Lietuva) psichologas Mantas Jeršovas. ...
-
Psichologė – apie šventes su artimaisiais: susitikimai bus jaukesni, jei pavyks padėti telefonus3
Velykos – puikus laikas pailsėti ir atsipalaiduoti šeimos narių apsuptyje. Vis dėlto po švenčių jaučiamės ne sustiprėję, o dar labiau pavargę. Kodėl taip nutinka? Kaip kokybiškai pailsėti ir kokių klaidų nedaryti? ...
-
Egzaminų fiasko: kaip nuraminti vaiką6
Egzaminai tampa dideliu išbandymu ir moksleiviams, ir jų tėvams. Pasak psichologės, nuoširdus tėvų rūpestis kartais gali sukelti dar didesnį stresą. Kaip nusiraminti, padrąsinti abiturientus bei ką daryti, jei egzaminų rezultatai ne to...