Skirtingi etapai

Mokymasis kalbėti yra ypatingas procesas, nes vaikai per gana trumpą laiką (maždaug trejus metus) įgyja pagrindinių sakytinės kalbos žinių, kurios vėlesniais gyvenimo metais vis tobulėja.

Tik gimęs kūdikis pradeda skleisti biologinius garsus, o po jų seka dažniausiai literatūroje išskiriami šie mokymosi kalbėti etapai: vogravimas, čiauškėjimas, holofrazės, dviejų žodžių stadija, telegrafinė kalba ir daugiažodė stadija. Kaip ir bet kokių kitų įgūdžių, sakytinės kalbos mokymasis vyksta palaipsniui, o kiekvienas iš minėtųjų etapų turi skirtingą vaidmenį kalbėjimo raidoje.

Kiekvieno vaiko kalbėjimo raida yra savita – todėl galima tik apytiksliai, preliminariai nurodyti kiekvienos stadijos pradžią ir pabaigą. Nebūtinai visi etapai to paties amžiaus vaikams prasidės vienu metu, tačiau kai kuriose stadijose į amžių reikėtų atkreipti dėmesį ir, jei kyla nerimas, visada galima kreiptis į specialistus.

Intensyviausias tarpsnis

Ikimokyklinis amžius (treji–penkeri metai) yra laikomas tarpsniu, kada sakytinės kalbos mokymasis vyksta intensyviausiai. Labai svarbu suprasti, kuo vaiko sakytinė kalba yra ypatinga šiuo laikotarpiu, todėl toliau verta aptarti dvi raidos stadijas: telegrafinės ir daugiažodinės kalbos. Ši raida vyksta, kai vaikas yra trejų–penkerių metų amžiaus.

Telegrafinės kalbos stadija prasideda vaikui sulaukus maždaug dvejų su puse–trejų metų. Pagrindinis požymis, parodantis šio etapo pradžią, – mažylis pradeda kalbėti ilgesniais nei dviejų žodžių sakiniais. Ši stadija laikoma svarbiausia vaiko kalbos vystymosi procese, nes, jai pasibaigus, jis jau pradeda kalbėti laisvai. Aplinkiniams tampa daug paprasčiau bendrauti su vaiku, nes jis jau turi gana platų žodyną: tiek aktyvų (kiek žodžių jis supranta ir pasako pats), tiek pasyvų (kiek žodžių supranta, bet dar negeba jų pasakyti pats).

Mokslininkai teigia, kad šiame amžiuje jau galima suprasti apie 75 proc. vaiko kalbos, nes telegrafinės kalbos laikotarpiu trejų metų ikimokyklinuko žodynas išauga iki maždaug 900 žodžių. Jį sudaro įvairios kalbos dalys: veiksmažodžiai, daiktavardžiai, būdvardžiai, įvardžiai. Vaikas ima varijuoti naujai išmoktais žodžiais ir juos visaip derinti.

Patirtis: dr. J.Misiūnienė, Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros lektorė, Mokyklinės psichologijos programos komiteto vadovė, turi penkiolikos metų darbo mokykloje stažą kaip mokyklos psichologė ir psichologijos dalyko 11 klasėms mokytoja. / J. Misiūnienės asmeninio archyvo nuotr.

Telegrafinės kalbos etapas palaipsniui pereina į daugiažodė stadiją, kurioje vaikai išmoksta kalbėti sakiniais, sudarytais iš trijų, keturių ar net penkių žodžių. Šis etapas tęsiasi maždaug nuo dvejų su puse iki šešerių metų amžiaus. Daugiažodė stadija laikoma paskutiniu sakytinės kalbos raidos etapu, kurio metu mažylio kalba tampa panaši į suaugusiųjų. Visiškai nebelieka čiauškėjimo – po visais vaiko pasakytais sakiniais slypi ketinimas bendrauti: jis gali pasakyti, ką galvoja, apibūdinti, kaip jaučiasi, ar papasakoti kokią nors istoriją.

Užsienio tyrėjai pastebėjo, kad, sulaukus penkerių metų, aktyvus žodynas siekia apie 6 tūkst. žodžių ir plečiasi maždaug papildomais 20 žodžių per dieną: pradedami vartoti jungtukai, prielinksniai, prieveiksmiai. Jei mokymasis kalbėti vyksta įprastai, be sutrikimų, galima tikėtis, kad, pasibaigus ikimokyklinio amžiaus tarpsniui, vaiko žodynas jau sieks apie 13 tūkst. žodžių.

Jei viskas ne pagal planą...

Pastaruoju metu daugėja vaikų, kurie, sulaukę trejų metų ir vyresnio amžiaus, dar negeba laisvai kalbėti. Manoma, kad taip nutinka dėl galimai lėtesnio sakytinės kalbos mokymosi proceso.

Tokiu atveju būtų prasminga pabandyti atpažinti, kokiame sakytinės kalbos etape šiuo metu yra mažylis. Taip pat papildomai galima įvertinti šiuos keturis aspektus: kiek žodžių vaikas supranta ir pasako pats; ar jis dėlioja, derina žodžius; kiek žodžių supranta, net jei ir negeba jų pasakyti pats; ar jis supranta kalbą, kurią girdi (pavyzdžiui, ar įvykdo prašymą „Paduok kamuolį“).

Kai atpažįstamas dabartinis vaiko sakytinės kalbos vystymosi etapas ir įvertinamos jo galios ir sunkumai šioje srityje (pavyzdžiui, galbūt jis puikiai suvokia prašymus, bet dar negeba tinkamai derinti žodžių), galima tikslingai skirti laiko ir pastangų jo sakytinės kalbos lavinimui. Nors įgūdžių sklandžiai kalbėti trūkumas čia ir dabar gali atrodyti natūralus ir sunkumų nekeliantis dalykas, ateityje jis gali paveikti psichologinę ir socialinę vaiko gerovę, kadangi kalba glaudžiai siejasi su kitomis gyvenimo sritimis.

Sulaukus penkerių metų, aktyvus žodynas siekia apie 6 tūkst. žodžių ir plečiasi maždaug papildomais 20 žodžių per dieną.

Anot tyrimų rezultatų, vaikai, turintys sakytinės kalbos vartojimo sunkumų, yra pažeidžiamesni: kyla rizika patirti mokymosi, ypač skaitymo ir rašymo, sunkumų, socialinę atskirtį, bendraamžių patyčių. Visos šios neigiamos patirtys gali kelti elgesio ir emocijų sunkumų: nerimą, depresiškumą. Kadangi sakytinė kalba – bendravimo pagrindas, natūralu, kad įgūdžių stoka šioje srityje sukelia bendravimo sunkumų. Negebėjimas tinkamai išsakyti savo minčių kelia nesusipratimų su šeimos nariais, bendraamžiais, tad tikėtina, kad mažasis gali apskritai nebenorėti bendrauti, tapti uždaresnis, vienišesnis.

Vis dėlto tokiu atveju nereikėtų vaiko saugoti ir atriboti nuo bendravimo proceso. Atvirkščiai – jį reiktų kuo daugiau įtraukti į pokalbius, suteikiant saugią aplinką kalbėjimo įgūdžiams ugdyti. Vadinasi, jei vaikas bando ką nors pasakyti, nors ir netaisyklingai, – svarbu nesijuokti, netaisyti jo, bet pagirti už pastangas ir paskatinti kalbėti daugiau.

Ikimokyklinėje įstaigoje

Gebėti sklandžiai kalbėti tampa ypač svarbu pradėjus lankyti ikimokyklinę įstaigą, nes kyla noras ne tik išreikšti savo jausmus ir poreikius, bet ir suprasti kitą asmenį, užmegzti socialinius santykius.

Žinoma, šis noras kyla ir anksčiau, kol vaikas auga ir daugiausia laiko praleidžia su savo tėvais, tačiau ikimokyklinėje įstaigoje jį apsupa visiškai nauji ir nepažįstami žmonės, kuriems kalbėjimo kokybė yra svarbesnė nei tėvams. Jei vaiko sakytinė kalba neaiški, tėvai dažniausiai geba suprasti jo kūno kalbą, tačiau tai gali būti sudėtinga pedagogams ar kitiems vaikams, kuriems gali prireikti daugiau laiko perprasti vaiko nežodinius signalus.

Jei ikimokyklinėje įstaigoje vaikas lieka nesuprastas dėl neaiškaus kalbėjimo, nepatenkinami jo poreikiai, tad tikėtina, kad jis pradės nenorėti jos lankyti. Tuomet būtų galima jam parodyti, kad suprantame jo sunkumus, bet motyvuoti, kad lankyti šią įstaigą svarbu ir toliau. Kai kurie tyrėjai teigia, kad neaiški ikimokyklinuko sakytinė kalba po kurio laiko patobulės, jei vaikas įstaigą lankys reguliariai.

Mokytis bendraujant

Sėkmingas mokymosi kalbėti procesas, vedantis link taisyklingos sakytinės kalbos, panašios į suaugusiųjų, priklauso ne tik nuo biologinių faktorių (pavyzdžiui, paveldimumo, ligų), bet ir nuo socialinės aplinkos veiksnių.

Visų pirma, kaip jau minėta, vaiko gebėjimas kalbėti pastebimai patobulėtų, jei jis reguliariai lankytų ikimokyklinę įstaigą. Tai – vieta, kur patogu mokytis kalbėti per socialinį bendravimą su kitais vaikais. Sakytinės kalbos mokymosi procesas vyksta žaidžiant žaidimus, klausantis bendraamžių ir bandant išreikšti save. Taigi, jei vaikas visiškai negeba kalbėti ar jo sakytinės kalbos įgūdžiai skurdūs, tėvų, senelių ar kitų artimųjų pareiga būtų užtikrinti reguliarų ikimokyklinės įstaigos lankymą.

Jei vaikas kalba, tačiau netaisyklingai (nederina galūnių, giminių, skaičiaus, žodžių pagal prasmę), jam tikslinga kuo daugiau bendrauti su suaugusiaisiais. Juk taisyklingos sakytinės kalbos geriausiai galima išmokti iš įgudusių jos vartotojų. Taigi, mažyliui būtų naudinga sakytinės kalbos mokytis ir per socialinį bendravimą su pedagogais: ikimokyklinės įstaigos auklėtojais, muzikos, šokių ar kitų būrelių mokytojais, sporto treneriais. Mokslininkai teigia, kad pedagogai gali įtraukti vaikus į tikslingus pokalbius, kurie reikalauja vartoti sudėtingą žodyną, jų metu keliami atviri klausimai ir pasirenkamos mąstymą lavinančios temos. Svarbiausia, kad tie pokalbiai atlieptų vaikų interesus. Tokiu atveju jis bus labiau įsitraukęs ir susidomėjęs dalyvavimu pokalbyje. Tai, kuo vaikas domisi, ir jam kylančius kalbėjimo sunkumus galima aptarti su ugdytojais ir bendradarbiauti, lavinant vaiko sakytinę kalbą.

Tėvų vaidmuo – svarbiausias

Vaiko sakytinės kalbos ugdymo procese tėvai yra patys svarbiausi asmenys. Ankstesniais tyrimais mokslininkai nustatė, kad vaikų, kurių sakytinės kalbos raida yra įprasta, tėvai skiria daugiau laiko pokalbiams su jais, negu vaikų, kurių sakytinės kalbos raida galimai sulėtėjusi.

Natūralu, kad kuo daugiau žodžių atžala girdi nuo ankstyvojo amžiaus, tuo platesnis jos žodynas. Girdėdami kuo daugiau įvairių žodžių, vaikai sužino, kokiame kontekste jie turi būti vartojami. Taip jie išmoksta atskirti skirtingas žodžių kategorijas: veiksmažodžius, būdvardžius, prieveiksmius ir kt., ką turėtų gebėti daryti ikimokyklinukas.

Pasirinkimas: G.Jegorovaitė – VDU Psichologijos katedros Mokyklinės psichologijos programos 2 kurso studentė. / G. Jegorovaitės asmeninio archyvo nuotr.

Siekdami lavinti savo atžalų sakytinės kalbos įgūdžius, tėvai turėtų su vaiku ne tik daug, taisyklingai ir įvairiai kalbėti (parinkdami skirtingą intonaciją, balso garsumą, skirtingas pokalbių temas), bet ir pateikti jam grįžtamosios informacijos, pavyzdžiui, linksėti galva, atsakant į jo pasisakymus. Pastebėjus, kad atžala ėmė varijuoti naujai išmoktais žodžiais ir juos visaip derinti, reikia skirti daugiau dėmesio skirtingų žodžių formų mokymui. Pavyzdžiui – savo kalboje vartoti sinonimus: įprastą žodį „bėgti“ keisti žodžiais „lėkti“, „skuosti“, „rūkti“ ir t.t.

Šių dienų visuomenėje itin paplitę išmanieji prietaisai, kuriais labai sėkmingai naudojasi ir suaugusieji, ir vaikai, todėl gyvo bendravimo vis mažėja, tačiau jis turėtų būti pirmoje vietoje: prasminga kartu su vaiku aptarti daiktus ir veiksmus, kai, pavyzdžiui, rengiamasi, vaikštoma lauke, prausiamasi, važiuojama į svečius. Gyvas bendravimas turėtų būti dažnas, aktyvus, siekiant geriausių vaiko sakytinės kalbos vartojimo rezultatų.

Apibendrinant galima teigti, kad mokymasis kalbėti – iš tiesų sudėtingas procesas, reikalaujantis daug žinių ir pastangų ne tik iš pačių vaikų, bet ir iš aplinkinių: tėvų, pedagogų, artimųjų. Tinkamas sakytinės kalbos vartojimas suteikia daug galimybių: jausmų, poreikių išraišką, santykių kūrimą, o tai yra ypač svarbu kiekvienam iš mūsų. Ikimokyklinis amžius – tai etapas, kada vaikai nemažą dienos dalį pradeda leisti atskirai nuo savo tėvų. Šiame etape jiems jau prireikia pasinaudoti minėtomis galimybėmis, todėl prasminga pažinti vaikų sakytinės kalbos vystymosi ypatumus ir padėti jiems įgyti pakankamų kalbėjimo įgūdžių.