– Visi žinome, kad, norint išlaikyti gerus santykius, reikia įdėti pastangų. Vis dėlto ilgametėms poroms retai pavyksta išvengti, kad aistra neišblėstų. Kodėl taip nutinka?

– Iš tikrųjų to neišvengia nė viena pora. Jeigu visą laiką jaustumės be proto įsimylėję, organizmas tiesiog neatlaikytų. Kai įsimylime, stipriausias susižavėjimas trunka apie pusmetį. Tuo metu mūsų kūne vyksta didžiausios cheminės reakcijos. Vėliau šis įsiaudrinimas natūraliai slopsta. Galų gale, žvelgiant iš biologinės perspektyvos, gamta ne be reikalo sutvėrė visus šiuos cheminius procesus. Aistra skirta tam, kad žmonės vienas kitą chemiškai patrauktų, daugintųsi ir mūsų rūšis neišmirtų.

O po to gamtai nebe taip svarbu, ar mes išliksime pora, būsime laimingi, ar ne. Tad trejus metus trunka ne meilė, o cheminės reakcijos mūsų organizme. Per šį laiką išlieka didžiausia tikimybė, kad pora susilauks palikuonio, o vyras liks šalia tol, kol motina su kūdikiu bus labiausiai pažeidžiami. Kai moteris su palikuoniu jau gali išgyventi savarankiškai, gamtos požiūriu partneris nebėra toks jau reikalingas. Tad visa tai, kas vyksta toliau, yra mūsų asmeninis indėlis ir sąmoningas pasirinkimas likti būtent su tuo žmogumi.

Pamirštama, kad iš pradžių susitiko vaikinas ir mergina, tik po to jie tapo vyru ir žmona, susilaukė vaikų.

Brandūs, tvirti ir harmoningi santykiai nenukrenta iš dangaus, bet yra darbo vienas su kitu rezultatas. Pradžioje nešiojame rožinius akinius, taikstomės su mylimojo trūkumais, norime duoti jam kuo daugiau. Vėliau akiniai nukrenta. Sakyčiau, kad meilė ir yra tai, ką mes nuveikiame per šiuos trejus metus. Kaip mes sukuriame bendrą santykį? Kokį jį sukuriame ir ar norime jį išlaikyti?

– Kas nutinka, kai aistra natūraliai priblėsta?

– Pirmiausia, sukūrus šeimą pasikeičia mūsų vaidmenys. Iki santuokos esame mergina ir vaikinas, o susituokę tampame vyru ir žmona. Dažniausiai poros nežino, kaip adaptuotis ir elgtis, kai jiems tenka nauji vaidmenys. Tada pradedama remtis tėvų pavyzdžiu ir atkartojamas elgesys, kurį žmogus matė savo šeimoje. Šis perėjimas ypač svarbus, tačiau ne kiekvienas sąmoningai suvokia, kas vyksta. Todėl dažniausiai čia pasipila klaidos.

Partneriai pradeda mėgdžioti savo tėvus, pasąmoningai atkartoti vaikystėje matytą elgesį, kuris nebūtinai yra teisingas. Dar pavojingiau, kai gimsta vaikas. Tada atsiranda dar vienas vaidmuo – mamos ir tėvo. Šiuo atveju taip pat labai sudėtinga atsiriboti nuo išmokto elgesio ir matytų schemų tėvų šeimoje. Savo praktikoje pastebiu, kad, atsiradus šiems naujiems vaidmenims, sutuoktiniai paranda poros santykį.

Pamirštama, kad iš pradžių susitiko vaikinas ir mergina, tik po to jie tapo vyru ir žmona, susilaukė vaikų. Kai po 20 metų atžalos palieka namus, vėl lieka tas pats vaikinas su mergina, tik vyresni. Tačiau jei poros santykis, metams bėgant, prarandamas, išėjus vaikams nebelieka ir artimo ryšio. Tada abu sutuoktiniai pamato, kiek daug jie abu pasikeitė. Per tą laiką jie nesugebėjo iš naujo susipažinti vienas su kitu, tad nebeliko jokio bendrumo. Keista, bet net sutuoktinių kursuose nemokoma, kaip, gimus vaikui, išlaikyti poros santykį. Manau, šiam aspektui reikėtų skirti daugiau dėmesio.

– Romantiniai santykiai, visų pirma, suteikia artumo, intymumo. Tačiau, gimus vaikams, kyla iššūkių. Kaip pasimėgauti intymiu momentu, kai bijoma, kad mažylis gali išgirsti? O kartais jauni tėvai jaučiasi tokie pervargę, kad intymumui nelieka nei laiko, nei noro. Kaip vienam kitą uždegti tokiu atveju?

– Daroma didelė klaida, kai vaikas tampa šeimos centru ir stebuklu, kuriam meldžiamasi. Jeigu kažkur einama, vykstama, keliaujama, viskas daroma tik su vaiku ir dėl jo. Šitaip besielgiant tikrai galima pamiršti apie poros ryšį. Norėdami išlaikyti stiprius santykius, sutuoktiniai turėtų bent kartą per savaitę išeiti į pasimatymą. Dviese praleiskite bent kiek laiko ne namuose, be vaikų ir draugų. Galima nueiti į kavinę, pasivaikščioti parke, apsilankyti teatre. Taip pat būtina vieną kartą per mėnesį dviese kažkur išvažiuoti.

Iš pradžių viskas atrodo labai gražu: naujagimis lovos viduryje – iš vienos pusės mamytė, iš kitos tėvelis.

Pixabay nuotr.

Vėlgi, be vaikų, ne pas draugus į sodybą ar gimtadienį. Jeigu noras intymiai bendrauti dingo, tokios išvykos padės prisiminti santykių pradžią ir turėtą norą. Juk anuomet, kai intymumo troškimas buvo didžiulis, galimybių visada atsirasdavo. Nepamirškite ir vienas su kitu bendrauti – pasikalbėkite apie tai, kas galėtų paaudrinti jūsų intymų gyvenimą.

Dar viena didelė klaida – vaiko priėmimas miegoti į bendrą sutuoktinių lovą. Taip pora netenka dar vienos vietos, kuri buvo tik jų dviejų. Juolab kad kai kada vaikai tėvų lovose lieka ilgam. Iš pradžių viskas atrodo labai gražu: naujagimis lovos viduryje – iš vienos pusės mamytė, iš kitos tėvelis. O po to jau žiūrėk, mama lieka lovoje viena su vaiku, o tėtis išsikrausto miegoti į kitą kambarį. Tada tarp sutuoktinių atsiranda didelis pleištas.

– Ilgai puoselėjant santykius su tuo pačiu žmogumi kartais viskas pasidaro tiesiog nuobodu. Visi bendri įpročiai, tradicijos pradeda erzinti, atrodo, kad niekas nebegali nustebinti. Ką patartumėte porai, kuri nori nusikelti į laikus, kai tik susitikinėjo, ir pajusti tą pirminę aistrą? Kokie žingsniai galėtų padėti?

– Kai atsiranda problemų intymiuose santykiuose, gali padėti keli būdai. Išbandykite susilaikymo taktiką – susitarkite, kad visą savaitę nesantykiausite. Arba sukurkite žaidimo taisykles – kokių kūno vietų kurį laiką nebus galima liesti. Prisiminkime, kad uždraustas vaisius skanesnis, tad tokiu būdu pakurstysite aistrą.

Juk, kai sutuoktinis visada šalia ir bet kada galima užsiimti seksu, tai tampa nebeįdomu. Tiesa, kartais dviem žmonėms tampa per sunku savo problemas išspręsti patiems. Tad visada sveikinu, kai poros pas psichologą apsilanko vos tik atsiradus nesutarimų, o ne tada, kai jie suveši, o santykiai atvėsta iki nulinės temperatūros. Nebijokite kreiptis į specialistą – žmogus iš šalies kur kas geriau paaiškins, kokias klaidas darote. Juk patys jų galite nematyti.

– Neretai atsitinka ir taip, kad bendraudami partneriai pasikeičia. Ką daryti, jeigu sutuoktinis – nebe tas vyras, kurį moteris pamilo? Bandyti taisyti padėtį ar vienintelė išeitis – skyrybos?

– Klientai dažnai skundžiasi, kad jis / ji pasikeitė, lyg tai būtų kažkoks blogis. Partneris pasikeitė, tad aš likau tarsi apgautas. Norisi priminti, kad visa patirtis – gyvenimas, kasdienybė, traumuojantys įvykiai, pakitę vaidmenys, daro įtaką mūsų pokyčiams. Metams bėgant keičiasi ne tik mūsų išorė, bet ir vidus. Žinoma, tai nebūtinai yra esminis pokytis, labiau tam tikra korekcija. Todėl, kai po 20 metų santuokos žmonės sako, kad pažįsta partnerį kaip nuluptą, aš visada tuo suabejoju.

Iš pradžių reikėtų suvokti, kad tiek santykiai, tiek partneris metams bėgant kažkiek pakis.

Taip, mes pažįstame savo sutuoktinius daugybę metų, žinome, kaip jie reaguoja į tam tikras situacijas. Tačiau ką mes žinome apie pokytį, kuris vyko visą tą laiką? Pažindintis vienam su kitu ir atrasti naujus dalykus galima kiekvieną dieną. Tik reikia mokėti tai daryti. Mums dažniausiai trukdo tai, kad nemokame kalbėti ir klausytis. Juk tinkamai bendrauti mūsų niekas nemoko nei mokykloje, nei universitete. Komunikuoti išmokstame iš savo aplinkos, tačiau šis būdas nebūtinai yra teisingas. Nėra taip paprasta, kai reikia kalbėti apie save, o ne vardyti partnerio klaidas, fiksuoti teigiamus, o ne neigiamus dalykus. Jeigu paklaustume porų, kiek kartų per savaitę yra padėkojama partneriui, pamatytume, kad dažniau svaidomės tik priekaištais.

O gerus dalykus praleidžiame pro akis. Vis dėlto tai yra bendražmogiški dalykai, nes mes natūraliai daugiau pastebime neigiamas patirtis. Tad mokytis kalbėti apie teigiamus dalykus ir išreikšti savo jausmus yra pagrindinis dalykas. Pokalbį reikėtų pradėti nuo to, kaip aš jaučiuosi, o ne kaltinimu partneriui dėl to, ko jis nepadarė. Jei puolame žmogų, jam neliks nieko kito, kaip gintis.

Pixabay nuotr.

Iš pradžių reikėtų suvokti, kad tiek santykiai, tiek partneris metams bėgant kažkiek pakis. Nebūna tobulų porų, tad jūs nuvilsite savo partnerį ir jis jus nuvils. Tačiau jeigu žvelgsite realistiškai, nebus taip sunku ateityje, kai nukris rožiniai akiniai. O jei jau atsitiko taip, kad staiga praregėjote, ir šalia pamatėte svetimą žmogų, pirmas žingsnis yra sėsti ir kalbėtis. Įvardykite, kokie jūsų poreikiai nebepatenkinami, ką patirdami jaučiatės blogiausiai, kuo partneris galėtų jums padėti, ir atvirkščiai. Dažnai būna ir taip, kad poros neišsikalba pačioje santykių pradžioje.

Įsimyli, susituokia, o po to pasirodo, kad vienas nori vaikų, o kitas nenori. Vienas trokšta išvažiuoti iš Lietuvos, o kitas nori likti. Esu konsultavusi nemažai porų, kurios prieš santuoką net neaptarė vaikų klausimo. Tai yra labai keista, juk dauguma jų lankė sutuoktinių kursus. Tačiau vis tiek neatrandama erdvės ir laiko esminiams klausimams aptarti. Nekalbama ne tik apie vaikus, bet ir apie finansus, buitį, pareigų ir atsakomybių pasiskirstymą. Aklai tikimasi, kad viskas savaime bus gražu ir gerai tarsi pasakose, kur pora susituokia, tada gyvena ilgai ir laimingai. Tačiau realiame gyvenime būtent nuo santuokos ir prasideda visi įdomumai ir nesutarimai. Juk žmogus atrodo vienoks, kai tik susitikinėjama, tačiau jį geriausiai pažinti galima tik per bendrą buitį ir kasdienybėje.

– Minėjote, kad ypač svarbu neužmiršti vienas kitam padėkoti, įvardyti teigiamas partnerio savybes. Kokius dar žingsnius vienas kito link galima žengti?

– Svarbu tai, kad su laiku atlaidumas vienas kitam pastebimai mažėja. Santykių pradžioje žmonės visai kitaip reaguoja į partnerio klaidas, negu po dešimties santuokos metų. Reikėtų nepamiršti šio aspekto. Kai mano klientai skundžiasi, kad sutuoktinis elgiasi visiškai kitaip nei anksčiau, aš visada paklausiu apie jų pačių pokytį. Esame linkę manyti, kad partneris pasikeitė, tačiau užmirštame apie savo pasikeitimą. Vieno partnerio elgesys daro įtaką ir kito veiksmams. Tad pabandę prisiminti, kaip elgėmės santykių pradžioje, galime atgaivinti to laikotarpio jausmus.

Nepamirškite ir vienas kitam daryti malonių staigmenų, paįvairinti sau gyvenimą.

Pavyzdžiui, vyras skundžiasi, kad žmona ruošdavo jam vakarienę, jo laukdama kepdavo pyragą, o dabar to nebedaro. Moteris atsako: užtat tu man dovanodavai gėlių. Tad, kai mintimis grįžtame į momentą, kai buvome beprotiškai įsimylėję, ir pabandome atkartoti savo veiksmus, galime atgaivinti pamirštą aistrą. Dar vienas svarbus aspektas yra bendri įpročiai, tradicijos. Konsultuodama visada klausiu porų, ką jos įpratusios kartu daryti. Galbūt tai sekmadieniniai visos šeimos pietūs, poilsinių kelionių, savaitgalio leidimo tradicijos?

Žodžiu, smulkūs dalykai, kurie sukuria bendrystės pojūtį. Atgaivindami arba sukurdami šias tradicijas sutuoktiniai jau žengia žingsnį vienas kito link. Taip pat svarbu, kad pora turėtų bendrą tikslą, nes jo siekimas atneša bendrumą. Būtent svajojimas ir artėjimas prie tikslo yra malonesnis nei jo pasiekimas. Tad, pasiekus vieną tikslą, reikėtų aptarti, ką mes toliau darysime, kuria kryptimi eisime.

Nepamirškite ir vienas kitam daryti malonių staigmenų, paįvairinti sau gyvenimą. Žmonės pripranta prie to paties, o viskas, kas nauja, su laiku tampa sena. Sugebėti atrasti naujus dalykus yra tikras menas. Galime retkarčiais vienas kito netgi paklausti: ką aš dėl tavęs galėčiau padaryti? Aišku, būkite sąmoningi ir neprašykite to, kas neįmanoma.

Vieną kartą skaičiau istoriją, kai keliolika metų kartu gyvenę žmonės draugiškai nusprendė išsiskirti. Kadangi nieko tarp jų jau nebebuvo, jausmai atšalę, jie sutarė nebekankinti vienas kito ir pasukti skirtingais keliais. Tačiau kai pora susėdo aptarti turto pasidalijimo klausimo, jie pirmą kartą per daugybę metų vienas su kitu nuoširdžiai pasikalbėjo. Ir jų jausmai ėmė šilti. Tad kalbėjimas ir komunikacija gali padaryti stebuklų.

Pixabay nuotr.

– Su kokiomis problemomis į jus kreipiasi jūsų klientai? Ar specialisto pagalba gali išgelbėti nuo skyrybų?

– Tikrai gali, tačiau tai priklauso nuo to, kiek žmonės nori išlikti kartu. Deja, neretas atvejis, kai poros kreipiasi į specialistą tuomet, kai vienas jau nebeturi noro likti drauge. Tada lieka tiktai prašymai, zyzimai ir įkalbinėjimai. Tad nuo sąmoningo pasirinkimo ir noro likti kartu labai daug priklauso ir pagalbos galimybės. Nes jeigu noro visiškai nėra, o dar atsiranda treti žmonės, vargiai bus galima padėti. Iš tikrųjų laikas eina, bet situacijos nesikeičia. Žmonės dažniausiai skundžiasi tuo, kad atšalo jausmai, trūksta partnerio dėmesio, nesijaučia įvertinti, yra prikaupę nuoskaudų, negeba susišnekėti. Tad tokios situacijos, nuo kurių nėra apsaugota nė viena pora.

– Ką patartumėte šiuo metu beprotiškai įsimylėjusioms poroms? Kaip neperdegti ir išmokti dirbti vienam su kitu, kad po kelerių metų neprasidėtų pykčiai?

– Patarčiau saugoti vienam kitą ir būti atviriems. Tai yra pagrindiniai du aspektai. Daug dalykų dažnai nutylima, nepasakoma, o kai jie susikaupia ir įvyksta sprogimas, žiūrėk, jau kelio atgal ir nebėra. Poros dažnai nenori atsiskleisti vienas kitam dėl baimės prarasti kontrolę, o galiausiai – ir partnerį. Juk jeigu aš pasakysiu, ko aš noriu, rizikuoju to negauti.

O kai neįvardiju savo troškimo ir tik priekaištauju dėl to, ko negavau, tarsi save apsaugau nuo didesnio skaudulio. Tačiau kartu sumažinu galimybę gauti tai, ko aš noriu. Neretai baiminamės, kad pažinę tikruosius mus, partneriai mus paliks, tad apsimetinėjame. Tačiau, mano manymu, geriau, kai nepriima tikrojo tavęs, negu priima tokį, koks nesi. Atsiverti, pasakyti kitam, kaip aš jaučiuosi, visada yra baisu. Tačiau santykiai ir priklauso nuo poreikių ir galimybių suderinamumo – ar tu gali atliepti mano poreikius, o aš taviškius?