Juoko joga padeda įveikti stresą ir niūrią nuotaiką

Sostinėje gyvenanti juoko jogos instruktorė Ieva Labanauskaitė savo pirmąja specialybe vadina aktorystę. Šiuo metu ji dirba Juozo Miltinio dramos teatre, dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Vaidybos ir režisūros katedros pirmakursiams juoko jogą. Briuselyje studijuoja Moshé Feldenkraiso metodą – dėmesingojo judėjimo techniką.

Padeda atsipalaiduoti

Paklausta, kaip žmonės reaguoja į jos vedamus juoko jogos užsiėmimus šiuo metu, kai Ukrainoje vyksta karas ir daugelis emociškai tapatinasi su kenčiančiais ukrainiečiais, moteris susimąsto.

„Prisipažinsiu, ir man kilo šis klausimas, ar juoko joga šiomis dienomis dera su tragiška situacija Ukrainoje. Vienu momentu net pajutau kaltę... Bet juoko joga nekalba apie juokimąsi iš kažko. Tai technika, padedanti nuraminti ir atpalaiduoti mintis, savijautą. Ji susideda iš specialių kvėpavimo pratimų, juoko mankštos, rankų plojimo, juoko meditacijos“, – aiškina Ieva ir džiaugiasi, kad mato akivaizdžią juoko jogos naudą savo studentams.

Pirmakursiai aktoriai ir „Erasmus“ mainų programos studentai dalijasi, kad Ievos paskaitos jiems padeda lengviau susidoroti su patiriamu stresu, nerimu, kurį jaučia tiek dėl didelio paskaitų krūvio, tiek dėl tvyrančios įtampos.

Juoko joga – tai juokas be priežasties. Jau daugiau kaip 30 metų ši jogos technika praktikuojama daugelyje Europos šalių, prie kurių pagaliau prisijungė ir Lietuva.

„Mes naudojame juoką kaip pratimą. Nebandome kurti anekdotinių situacijų, iš kurių paskui galėtume pasijuokti, bet naudojame savo kūną kaip gamtos duotą priemonę. Specialiais juoko jogos pratimais išlaisviname streso hormonus, pvz., kortizolį, ir kuriame tinkamą terpę  endorfinams – laimės hormonams gamintis“, – pasakoja jogos instruktorė.

Anot jos, po juoko sesijos žmogaus problemos nedingsta, bet keičiasi jo požiūris į tai, kas vyksta aplinkui, nurimsta protas, lengviau reaguojama į liūdną tikrovę. Kai žmonės supranta, kad juoko joga yra tas pats, kaip ėjimas į sporto klubą, rūpinantis savo fizine sveikata, kitaip ima žiūrėti į juoko jogos užsiėmimus, padedančius rūpintis savo dvasine sveikata.

Jei nenorite juoktis be priežasties, bent pamėginkite nusišypsoti viduje: tai irgi skaidrina mintis.

Šypsenos galia

Sakoma, kad prastas mokytojas, kuris tik kalba, bet pats nieko nedaro. Šie žodžiai – ne apie Ievą. Štai praeitą pusmetį mokytoja išmaišė kone visą Lietuvą, važinėdama po mokyklas, kur vedė juoko jogos sesijas, komandiškumo mokymus.

„Juoko joga – labai gera prevencija jautresniems jauniems žmonėms. Jie įgyja praktikos, kaip labiau pasitikėti savimi, nuraminti savo mintis ir išmokti nepasiduoti visuotinei panikai“, – sako ji.

Bendraudama su kolegomis aktoriais, studentais, šeimos nariais I.Labanauskaitė stengiasi ir pati kuo daugiau šypsotis, nes šypsena – labai stiprus fizinis veiksmas, kuris dažnai nulemia netgi žmogaus požiūrį į tam tikrą situaciją. „Ji tokia galinga, kad išsyk turi fizinį, netgi cheminį poveikį žmogui, jo jausenai, mintims“, – įsitikinusi pašnekovė.

Paklausta, ar vaikystėje matė gražų senosios animacijos filmuką apie pabaisą, gyvenančią upelyje, moteris žada būtinai pasižiūrėti. Filmuko herojus, bailus meškėnas, tik šypsodamasis sugeba įveikti kliūtį – pereiti tiltu į kitą upelio pusę. Tai tarsi alegorija į mūsų sąmoningumą, kai žmogui duota laisva valia rinktis: kliūtį įveikti pykčiu, ar nuoširdžia šypsena.

Skirtingai: kiekvienas pats turime atrasti geriausiai stresą malšinantį būdą: vienam tai – miškas, o kitam – juoko joga.

Ieva juokiasi, kad nereikia nė filmo: kiekvienas – tiek mažas, tiek didelis – tikrai bent kartą gyvenime yra pakliuvęs į situaciją, kai vos nusišypsojus viskas apsiverčia aukštyn kojomis.

„Ar pastebėjote, kad su žmogumi, kuris šypsosi, prasideda visai kitoks pokalbis? – klausia ji. – Tai nereiškia, kad jūsų pašnekovas yra nerimtas. Anaiptol. Tai reiškia, kad jo šypsena paskatina jūsų dialogą ir tarpusavio supratimą.“

Galima sustabdyti mintis

Aktorė prisipažįsta, kad šiuo metu ir ją veikia karo baimė, nežinia. Tad stengiasi kuo dažniau pati naudotis juoko jogos pratimais. Vienas iš jų – tylus, atpalaiduojantis kikenimas tarsi sau į delną. Jį praktikuoja, kai veda šunį pasivaikščioti.

Jei nerimo priepuolis užklumpa darbe, galima pasiimti telefoną ir apsimesti, kad kalbate. „Įsivaizduokite, kad jums paskambino draugas, kuris į ragelį kalba juokingus dalykus. Tad turite teisę kvatotis iki ašarų. Jei bijote būti nesuprastas darbo kolegų – leiskite sau bent tyliai pakikenti“, – dalijasi patirtimi Ieva ir sako, kad šitos veiksmingos praktikos ją išmokiusi viena juoko jogos instruktorė. Ji praktikuodavo tokius kikenimus darbe ir jausdavosi puikiai.

Kartais žmogui išties būna sudėtinga pradėti garsiai juoktis, todėl tai daryti galima ir tyliai. Mokytoja siūlo įsivaizduoti, kad yra naktis, o už sienos miega kaimynai, tad juoktis galima tik labai atsargiai: „Iš pradžių išsišiepkite iki ausų, pradėkite tolygiai kvėpuoti ir baikite pratimą tyliu kikenimu bent kelias minutes.“

Paklausta, ar didesnis garsas leidžia pasiekti geresnį efektą, I.Labanauskaitė sako, kad garsas iš tiesų poveikį sustiprina. Jis padeda tam juokui atsirasti ir juo užkrėsti kitus. „Bet, kaip rodo praktika, net ir tyliai kikenant jau dirba visas raumenynas“, – reziumuoja ji ir teigia, kad garsą įvairiose dvasingumo praktikos labai vertina.

„Ar pastebėjote, kad tuo metu, kai juokiamės, daugiau apie nieką negalvojame? – klausia Ieva. – Todėl ir savo studentams siūlau bent kelis kartus per dieną sustabdyti mintis ir susitelkti į patį juoko procesą be jokių pašalinių minčių – aš juokiuosi, ir viskas.“

Po juoko sesijos žmogaus problemos nedingsta, bet keičiasi jo požiūris į tai, kas vyksta aplinkui, nurimsta protas, lengviau reaguojama į liūdną tikrovę.

Kaip nusišypsoti viduje

Mokslininkai sako, kad mūsų smegenys nesupranta, ar juokiamės iš tikrųjų, ar dirbtinai. Negi tai tiesa? „Tiesa. Juoką galima išprovokuoti įvairiausiais žaidybiniais pratimais, akių kontaktu, buvimu vienam su kitu ir pan. Protas priims tai už gryną pinigą“, – teigia aktorė.

Anot jos, juoko joga – ne tas pats, kaip juoko terapija, kai paprastai žiūrimos ir komedijos. Kaip jau buvo minėta, tai juoko ir kvėpavimo pratimai, galintys sukelti juoką be priežasties. Juos galima naudoti bet kokioje gyvenimo situacijoje, vos pajutus poreikį.

Paklausta, kaip kilo noras išmokti juoko jogos, Ieva mintimis nusikelia į paauglystę. Jai buvo gal penkiolika, kai netyčia pateko į juoko jogos sesiją ir pasijuto be galo laisva.

„Matote, kiekvienos juoko jogos sesijos gale dar vyksta meditacija. Tas juoko ir galiausiai kūno atpalaidavimo pratimų derinys man tąkart padėjo pajusti tokią ramybę, kad jausmas įstrigo visiems laikams“, – dalijasi prisiminimais moteris ir sako, kad juoko jogą ji vėl prisiminė prieš trejus metus, kai nuvyko į Londoną studijuoti vaidybos magistro.

Ten patyrė nemažai streso. Nerimą kėlė ir svetima kalba, ir papildomas darbas, ir nelengvi mokslai. Daug ko Ieva tada dar negalėjo išsakyti angliškai, kas be vargo būtų pavykę gyvenant Lietuvoje ir kalbant gimtąja kalba.

Kai Ievos kūnas ėmė siųsti rimtų signalų, teko prisiminti juoko jogos sesiją, kurioje dalyvavo paauglystėje. Aktorė ėmė ieškoti juoko jogos vaizdo įrašų internete, o radusi puolė daryti specialius pratimus. Poveikis buvo toks stulbinantis, kad moteris išsyk nusprendė pasinerti į šią sritį profesionaliau.

„Argi ne nuostabu, kad patirdamas didžiulį stresą tu gali turėti pasirinkimą juoktis? Jei ne atviru, garsiu juoku, tai bent viduje šypsotis. Įrodyta, kad net ir dirbtinai sukeltas pojūtis mumyse sukelia realių procesų, teigiamai veikiančių mūsų savijautą“, – aiškina ji.

Duotybė: vaikai iki dešimties metų dažnai juokiasi ir be priežasties.

Aktorystė – didelis iššūkis

Paklausta, kodėl taip toli beldėsi studijuoti vaidybos – net į Londoną, aktorė prisipažįsta labai norėjusi patirti kitokių dėstymo metodų, technikų, pamatyti pasaulį, žmonių.

„Kiekvienas, palikęs saugius namus ir išvykęs į platųjį pasaulį, turbūt nori kažkokių netradicinių patirčių, užsigrūdinti... – svarsto pašnekovė. – Kadangi vaidybos meno industrija Londone kur kas platesnė nei Lietuvoje, tai ir požiūris į aktorių ten šiek tiek kitoks.“

Ieva prisipažįsta, kad mokytis jai vis dėlto buvo sunkiau Vilniuje. Todėl nuvykusi į Didžiąją Britaniją jautėsi užgrūdinta, mat turėjo tvirtą specialybės stuburą, jau suformuotą LMTA dėstytojų.

„Manau, studentams labai pasisekė, kad per pastaruosius kelerius metus katedros vedėja Vesta Grabštaitė įdiegė kitokį mokymo modelį, tikrai pakeitusį visas tas posovietines siauras ir griežtas programas. Nors labai gerbiu ir myliu savo buvusius dėstytojus, bet Londone aš patyriau betarpiškesnį ryšį tarp dėstytojo ir studento, jaučiau daugiau laisvės, priėmimą tokios, kokia esu iš tiesų, ir tai išnaudoti kūryboje. Bet gal čia kalta pati šalis, kuri tokia įvairi ir kurioje tiek daug studentų iš viso pasaulio“, – svarsto aktorė, Londone suradusi daug draugų, su kuriais ir šiandien palaiko ryšį.

Kodėl aktoriaus profesija tokia populiari Lietuvoje? Juk per pandemiją labiausiai nukentėjo būtent meno, kultūros darbuotojai, iš kurių ne vienas vėliau prisipažino gailėjęsis, kad Dievas nedavė protelio imtis kitos veiklos.

Ieva dalijasi, kad jos laikais stojančiųjų į aktorius gretos buvo dar didesnės. Anot jos, šiuo metu keičiasi ir žmonių požiūris į aktoriaus profesiją. Anksčiau buvo manoma, kad aktorystės kelią renkasi lengvo gyvenimo būdą mėgstantys jaunuoliai.

„Bet atsidūrę LMTA jie susidurdavo su visai kita realybe. Buvo išties sunku. Užtai turėdavome galimybę panagrinėti save iš visų pusių – fizinės, emocinės, mentalinės. Galiausiai prieidavome net prie Dievo, Kūrėjo, Aukštesnės jėgos paieškų. Manau, kad aktorystė visais laikais jaunam žmogui yra, buvo ir bus didžiulis iššūkis, kurį, deja, ne visiems pavyksta įveikti“, – kalba aktorė.

Reaguoja jautriau

Kaip net pačioje beviltiškiausioje situacijoje išlikti žmogumi? Šis klausimas kiekvienam svarbus ir šiandien, ypač karo Ukrainoje fone. Ne mažiau svarbus jis ir aktoriui.

„Patikėkite, jis kur kas jautriau į viską reaguoja; truputį kitaip mąsto, labiau atjaučia. Aktorius privalo nuolat tobulėti – skaityti, viskuo domėtis; o dar – prižiūrėti savo kūną. Niekada nežinai, koks bus vieno ar kito spektaklio pastatymas, todėl privalai būti visų galų meistras“, – aiškina LMTA lektorė, nuo rudens dirbanti Juozo Miltinio dramos teatre, turinti vaidmenų režisieriaus Jono Vaitkaus spektakliuose Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, kartais vaidinanti trumpametražiuose ir ilgametražiuose filmuose, reklamose.

Moteris sako pastaruoju metu labiau pajutusi, kad nori būti bendruomenės, komandos dalimi. Bet juk kiekvienas aktorius – unikumas? Kaip nugalėti konkurencijos, išskirtinumo, puikybės jausmą?

Anot pašnekovės, išlaikyti savo individualumą tarp kitų žmonių  sudėtinga ne tik aktoriui, bet ir kitos specialybės žmogui. Studijų metais ir Ievai teko patirtį šį iššūkį, nes visi jos grupės nariai buvo be galo skirtingi ir ypatingi „Man pasisekė. Net ir šiandien, kai susitinkame gatvėje, norisi apsikabinti“, – graudinasi ji.

Norėjo būti tobula

Ieva dalijasi bendražmogiškaisiais principais, kaip, anot jos, reikėtų reaguoti į kiekvieną iš mūsų aplankantį išskirtinumo jausmą. Ji siūlo didinti pasitikėjimą savimi, pabrėžti savo unikalias savybes, bet tai daryti nelyginant savęs su kitais. „Nė vienas iš mūsų neprivalo būti tobulas, todėl ir kitus turime priimti netobulus“, – primena pašnekovė.

I.Labanauskaitė prisipažįsta, kad pirmaisiais studijų metais jaunas kraujas virte virė, o ji nuolat reikalavo iš savęs tobulumo. Manė, kad kaip gera aktorė turi sugebėti viską – kurti pačius įvairiausius vaidmenis. „Bet kas tada, jei neturi tam tikrų savybių, kurias turi kažkas kitas?“ – retoriškai klausia ji ir siūlo nekaltinti savęs dėl to, ko negali padaryti. Ievos žodžiais tariant, šitos išminties žmonės dažnai mokosi visą gyvenimą.

Ieva gailisi, kad tuo metu, kai LMTA studijavo vaidybą, dar nebuvo atradusi juoko jogos, nes streso proveržių ir tuomet pasitaikydavo. „Dirbdama su savo studentais tik įsitikinau, kad visais laikais problemos tokios pačios. Visi mes jaunystėje esame maksimalistai ir norime būti tobuli visose sferose. Bet argi tai įmanoma?“ – svarsto pašnekovė.

Ieva džiaugiasi, kad kalbėdama su savo studentais girdi, jog juoko joga padeda jiems pasijausti to paties lygio žmonėmis (išnyksta ribos tarp tų, su kuriais anksčiau tarsi jautei konkurenciją). „Juoko akivaizdoje ištirpsta socialinės kaukės, atskirties ribos. Ir tai yra nuostabu!“ – entuziastingai kalba ji.

Pasak I.Labanauskaitės, juoko pertraukėlės yra naudingos ne tik aktoriams, bet ir didesnių ar mažesnių firmų darbuotojams. Juokas suvienija visus. „Džiugu, kad juoko jogos instruktorių sparčiai daugėja ir Lietuvoje. Pagrindinis jų – juoko jogos ambasadorius Stepas Šafranauskas, kurį paskyrė pats Madan Kataria, juoko jogos įkūrėjas. Šis žmogus jau geras dvi dešimtis ne tik pats praktikuoja juoko jogą, bet ir moko jos kitus“, – sako pašnekovė.

Puikus laisvalaikis

Ieva, ne kartą dirbusi vaikų stovyklose, teigia, kad mažieji (iki dešimties  metų) dažnai juokiasi ir visai be priežasties. Kai prasideda paauglystė, viskas tampa kur kas sudėtingiau, nei įžengus į suaugusiųjų pasaulį. Mat suaugęs žmogus labiau geba pasirinkti, o paaugliui vis dar norisi maištauti, prieštarauti.

Paskaičiuota, kad vaikai juokiasi per dieną juokiasi apie 400 kartų, o suaugusieji – tik apie penkiolika. Juoktis be priežasties mums trukdo lūkesčiai ir įsitikinimas, kad būtinai reikia juoktis iš kažko. Kai minėto įsitikinimo nebelieka ir žmogus sugeba išgirsti ir priimti instruktorės duodamus impulsus, būna labai gerai. „Bet dažniausiai turi praeiti laiko“, – aiškina Ieva ir sako, kad juoko jogą reikia prisijaukinti.

Aktorė juoko jogą vadina puikiu laisvalaikiu. Vedžiodama šunį ir praktikuodama tylų kikenimą moteris pastebėjo, kad tomis minutėmis net šuo pasidaro gerokai žaismingesnis – ima laigyti ir šuoliuoti po pievą.

Dar Ieva mėgsta dainuoti. Ne chore, bet viena, namuose. Kartais groja pianinu, elektrine gitara, šoka pati sau viena ir dainuoja. Jai taip gerai. Galbūt vėliau, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, aktorė išeis su savo kūryba į viešumą. „O gal ir ne… Niekas nežino, kas bus ateityje“, – filosofiškai nutęsia ji.

Atsisveikindama ji linki nebūti per griežtiems sau. Ypač šiandien. „Kuo daugiau šypsokitės, dovanokite juoko akimirkas tiems, kam jų labiausiai reikia. Drąsiai siųskime gerąsias juoko vibracijas vieni kitiems ir netapkime šios rimtos situacijos pirmalaikėmis aukomis“, – ragina I.Labanauskaitė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

m

m portretas
Puikus straipsnis. Ačiū.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių