Įveikti sunkumus paaugliai mokosi iš tėvų

Nerimas, baimė, psichologinis nuovargis, susierzinimas – jausmai, su kuriais sunkiai susidoroja ir daugelis suaugusiųjų. Psichoterapijos ir psichoanalizės centro Asmens sveikatos klinikos medicinos psichologė Danguolė Švedavičienė ragina atkreipti dėmesį ir į paauglių savijautą – jiems šiandienos realybė ypač sunki.

– Viešojoje erdvėje daug kalbama ir rašoma apie tai, kaip šį nelengvą laiką išgyventi suaugusiesiems, kaip pasirūpinti mažiausiaisiais, o paaugliai kažkodėl pamirštami. Bet juk ir jiems reikia pagalbos?

– Ši situacija paaugliams kelia ne mažesnius nerimo, baimės ar diskomforto jausmus nei suaugusiesiems. Skirtingo amžiaus žmonės susiduria su skirtingais sunkumais. Vienokius sunkumus išgyvena ikimokyklinukai, kurie yra kartu su tėvais namuose ir nori jų dėmesio, bet mato savo tėvus dirbančius, – tokius pasiekiamus ir kartu nepasiekiamus. Vyresnio amžiaus žmonės susiduria su kitais sunkumais, kai turi atsiriboti nuo kontaktų su aplinkiniais, galbūt negali patys aplankyti ar būti aplankyti savo mylimų anūkų, vaikų, burtis į bendruomenines veiklas, jų raidai būdingas uždavinys perduoti savo gyvenimiškąją patirtį yra apribotas. Tikrai nemenkų sunkumų patiria ir paaugliai. Tad visiems svarbu būti supratingiems, empatiškiems vieni kitiems.

– Ar teisingas požiūris, kad nereikia išradinėti dviračio: paaugliams galioja tie patys patarimai, kaip ir suaugusiesiems, nes jie – tiesiog mažesni suaugusieji? Ar vis dėlto čia kyla specifinių problemų?

– Patarimai, dalijami suaugusiesiems, paaugliams ir tinka, ir kartu netinka. Tikrai labai gerą sąvoką paminėjote – mažesni suaugusieji. Taip nėra. Paauglystė yra tarpinis laikotarpis, kuriame iš vaikystės žengiama į suaugystę.

Šiam laikotarpiui būdingas intensyvus fizinis bei lytinis brendimas ir dideli nervų sistemos pokyčiai. Dėl to tas paauglystės laikotarpis dažnai pačiam paaugliui nėra lengvas net ir ne karantino laikotarpiu, nes paauglio organizme vykstantys pokyčiai reikalauja daug energijos.

Šio jauno asmens vienas iš raidos uždavinių yra noras tapti nepriklausomam, po truputį pradėti atsiskirti nuo tėvų ir kitų suaugusiųjų. Taip pat šiuo laikotarpiu labai svarbi savo vertės tema – paaugliai išgyvena dėl savo išvaizdos, gebėjimų, lygina save su kitais, nori jaustis galintys, sugebantys. Labai svarbų vaidmenį paauglio gyvenime vaidina draugai, bendraamžiai, priklausymas jų grupei ir jų vertybės, santykių kūrimo temos tiek su ta pačia, tiek su priešinga lytimi, vis labiau svarbios tampa ateities, tapatumo temos.

Matant, kad paaugliui kyla daug nerimo ir sunku su juo susitvarkyti, reikia parodyti, kad jis nėra vienas ir gali kreiptis į suaugusiuosius. Kalbėjimasis apie tai, kas vyksta, padeda mažinti nerimą.

Karantino laikotarpiu raida nesustoja, tik atsiranda daug įvairių apsunkinimų. Tikrai sunku būti bendraamžių grupės dalimi, kai karantinas ir visi laiką leidžia namuose. Smagu, kad yra galimybė bendrauti nuotoliniu būdu, tačiau tai neatstoja gyvo bendravimo.

– Kuo paaugliams pavojingas nuolatinis stresas ir įtampa? Ar tai gali sukelti rimtesnių sveikatos ar psichologinių problemų?

– Nors, rodos, apie virusą žinome daugiau ir karantininė situacija mums jau žinoma, kalbant apie dabartinę situaciją tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje, stebimas visuomenės nuovargis, susierzinimas ir padidėjęs, kartu ir užsitęsęs nerimas.

Jis gali reikštis labai įvairiomis formomis, tokiomis kaip didžiulė įtampa, padidėjęs dirglumas, pasikeitęs elgesys, suprastėję mokymosi rezultatai. Iki tol neturėjęs sunkumų ilgesnį laiką dirbti paauglys staiga tampa išsiblaškęs, jam sunku susikaupti, atlikti užduotis, kurias seniau galėdavo ir mėgdavo atlikti, pabaigti veiklas iki galo. Paauglys gali tapti judresnis arba kaip tik, atvirkščiai, pasyvesnis, apatiškesnis. Gali justi įvairius somatinius skausmus (galvos, pilvo, apskritai kūno skausmus).

Tad rekomenduojama stebėti paauglio apetitą, miegą, elgesio pokyčius tiek šeimoje, tiek su bendraamžiais, bendrą energijos lygį. Užsitęsęs nerimas gali vesti prie paauglio didesnio nepasitenkinimo jausmo, kai jis pats nežino, kas jam netinka. Šalia to išryškėja ir kitos emocijos – pyktis, liūdesys, kurios gali būti stipriau išreikštos.

Kartais paauglių elgesys gali keistis į priešingą pusę ir išoriškai galime matyti prieštaraujantį elgesį, kai nepaisoma bendrų taisyklių, pavojai neigiami, ignoruojami. Patiriama stipri baimė gali sukelti pavojaus neigimą.

Liūdesį skatina ir tai, kad paauglys neteko tikrai daug jam svarbių dalykų: negali išvykti atostogų, aplankyti artimų žmonių, susitikti su draugais, lankyti popamokinės veiklos, atšvęsti gimtadienio su draugais.

Ilgai išliekantis padidėjęs nerimas gali tapti rimtesnių sunkumų priežastimi. Pats nerimas yra stipri emocija, kuri yra naudinga, jei patiriama trumpą laiką. Nerimas – tai instinktyvus organizmo atsakas į išorinę grėsmę, kai visas organizmas aktyvuojamas išgyventi (išsiskiria adrenalinas, pradeda smarkiau plakti širdis, padažnėja kvėpavimas, padidėja kraujospūdis, dėl to daugiau kraujo patenka į raumenis ir jie paruošiami veikti). Tačiau jeigu nerimas užsitęsia, jis sekina mūsų organizmą, o dėl to gali pasireikšti panikos priepuoliai, depresijai, nerimo sutrikimams būdingi simptomai, gali atsirasti save žalojantis elgesys.

Danguolė Švedavičienė. Asmeninio arch.nuotr.

– Paaugliai dažniausiai nelinkę kalbėti apie savo savijautą, baimes. Kaip jiems padėti nerimą ir baimes įveikti?

– Kiekvienas mūsų turime savitus būdus reaguoti į stresines situacijas. Jeigu pastebite, kad paauglys labai nerimauja, yra prislėgtas, jei kyla savęs nuvertinimo minčių, skundžiasi, kad yra vienišas, patiria patyčias ar nepriėmimą, svarbu kalbėtis. Jei situacija, padedant artimiesiems, nesikeičia, reikia kreiptis pagalbos į specialistus, nelaukiant, kol sunkumai įsisenės.

Šiuo metu labai svarbu kalbėtis tarpusavyje apie tai, kad normalu nerimauti, jaudintis, pykti ir išgyventi chaotiškus jausmus. Matant, kad paaugliui kyla daug nerimo ir sunku su juo susitvarkyti, reikia parodyti, kad jis nėra vienas ir gali kreiptis į suaugusiuosius. Kalbėjimasis apie tai, kas vyksta, padeda mažinti nerimą. Paaugliai yra pajėgūs kalbėtis apie virusą ir priimti šios situacijos neapibrėžtumą.

Tėvams svarbu suprasti, kad paaugliai gali jaustis panašiai kaip jie patys arba visiškai kitaip. Tai, kas suaugusiajam gali atrodyti smulkmena, dėl ko nereikia išgyventi, pykti ar liūdėti, paaugliui gali kelti stiprius frustracijos jausmus. Svarbu galvoti apie tai, kaip paauglys gali jaustis, kas tokiai jo savijautai galėjo turėti poveikį, kaip jūs, tėvai, galite jam padėti.

Ir dar – paauglių savijauta siejasi ir su artimųjų savijauta. Paauglių tėvai turėtų nepamiršti patys savimi pasirūpinti. Tėvų rūpinimasis savimi, savo fizine ir emocine sveikata teikia saugumo vaikams ir kartu moko patį paauglį, kaip galima įveikti kylančius sunkumus. Jei mes mokysime paauglį, kaip tvarkytis su sunkumais, bet patys to netaikysime savo kasdienybėje, vargu ar tai turės kažkokią vertę.

Svarbu šeimoje aptarti būsimus planus, o žinant apie kažkokius planų pasikeitimus, kuo anksčiau pranešti tai paaugliui – aiškumas suteikia saugumo. Paaugliams kalbėtis yra lengviau, kai kartu užsiimama bendra veikla (gaminant maistą, vedžiojant šunį ir pan.). Svarbu kalbėtis apie situaciją, diskutuoti, aptarti, kokios taisyklės šiuo metu galioja, kokių saugumo priemonių turime laikytis. Čia vėlgi, pasikartosiu, svarbu suaugusiesiems rodyti pavyzdį savo atžaloms: jei patys nesilaikote šalyje nustatytų taisyklių, nesitikėkite, kad jų laikysis ir jūsų atžala. Paaugliai vertina jūsų žodžiu sakomą informaciją ir elgesį. Matydami, kaip patys tėvai tvarkosi su kylančiais sunkumais, jie daug lengviau pritaiko tai ir savo gyvenime.

– Pastarojo meto tikrovė – nuotolinis mokymasis. Vienus paauglius džiugina faktas, kad nereikia eiti į mokyklą, kitiems sunku adaptuotis, prisitaikyti prie naujos tvarkos, pasikeitusių sąlygų, o ir technologijos toli gražu ne kiekvienam lengvai perprantamas dalykas. Tai gali daryti įtaką mokymosi rezultatams? Kuo čia suaugusieji: tėvai, pedagogai – gali vaikui padėti?

– Šiuo metu visi susiduriame su iššūkiais. Nuotolinis mokymasis ir kartu nuotolinis darbas kiekvieną paveikia skirtingai. Vienos šeimos galimybę būti daugiau laiko kartu mato kaip progą stiprinti tarpusavio santykius, geriau pažinti vienas kitą. Kitose šeimose galbūt kyla daugiau tarpusavio santykių sunkumų ir buvimas ilgą laiką kartu sunkumus dar labiau paaštrina. Tad labai svarbi tampa ir kiekvieno iš namiškių turima sava fizinė erdvė, priemonės nuotoliniam darbui.

Mokymąsi nuotoliniu būdu mokiniai išbandė jau pirmojo karantino metu. Daliai moksleivių patinka mokytis iš namų. Tai dažnai būna susiję su socialiniais sunkumais, kai socialinės situacijos kelia didesnį nerimą, arba dėl kažkokios skaudžios patirties mokykloje, pavyzdžiui, buvusių patyčių. Džiuginti gali ir sutaupomas laisvas laikas, kai nereikia vykti į ugdymo įstaigą, galima ilgėliau pamiegoti.

Tačiau ne visiems paaugliams patinka nuotolinis mokymas, negalėti gyvai susitikti su draugais, dalyvauti popamokinėse veiklose. Mokantis nuotoliniu būdu namų aplinka dažnai būna blaškanti, atsiranda daug pagundų atsitraukti ir užsiimti kažkuo kitu, mažėja fizinis aktyvumas. Todėl tėvams ir mokytojams svarbu empatiškai suprasti paauglius ir pabandyti rasti tinkamų išeičių.

Ir mokykloms nėra lengva organizuoti darbą, kiekviena tvarkosi skirtingai. Dėl to kyla ir mokymosi proceso sunkumų: ne visos ugdymo įstaigos laikosi teikiamų rekomendacijų naudotis tik viena mokymosi platforma, mokiniai turi naudotis skirtingų pamokų metu skirtingomis mokymosi platformomis, į kurias reikia įkelti atliktas užduotis, dėl to kyla daug painiavos ir nepasitenkinimo. Daliai vaikų visa tai gali patikti, tačiau yra mokinių, kurie nebenori jungtis į pamokas, jiems sunku susistruktūruoti informaciją, atsekti, kurioje platformoje turėtų būti ateinančią valandą ir pan. Jausdami nepasitenkinimo ar nerimo jausmą, jei nespėja laiku prisijungti, jie renkasi visai nedalyvauti pamokose. Dėl visos šios sumaišties mokinių mokymosi pasiekimai tikrai gali kristi.

Tikrai sunku būti bendraamžių grupės dalimi, kai karantinas ir visi laiką leidžia namuose. Smagu, kad yra galimybė bendrauti nuotoliniu būdu, tačiau tai neatstoja gyvo bendravimo.

Mokantis nuotoliniu būdu ypač svarbus tampa turėti darbo vietą ir ją parengti darbui, kad būtų atskirtos erdvės, kuriose mokomasi ir kuriuose poilsiaujama. Svarbus kurti pasitikėjimu ir bendradarbiavimu grįstą aplinką, kurioje paauglys galėtų nebijoti ir drąsiai kreiptis pagalbos tiek į tėvus, tiek į mokytojus. Aktualus palaikyti ir fizinį aktyvumą, nes tai gerina tiek fizinę, tiek emocinę vaiko savijautą. Mokymo procese reikėtų skirti daugiau laiko užduotims atlikti, akcentuoti, kad normalu, jog tam pačiam mokymosi turiniui išmokti gali prireikti daugiau laiko.

– Ar šioje situacijoje tiktų teiginys, kad tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius?

– Matant, kad paaugliui kyla sunkumų, būtina reaguoti. Likęs vienas su savimi, be paramos, jis stipresnis netampa – tik išgyvena kažkokias skaudžias patirtis, kad turi pats tvarkytis su savo sunkumais, kas tikrai nėra lengva. Geresnis scenarijus klostosi tuomet, kai paauglys gauna patirtį, kad sunkumai gali būti įveikiami ir kad su kitų pagalba tai lengviau padaryti. O svarbiausia – žinoti, kad jis rūpi, yra matomas ir svarbus tiek savo bendraamžiams, tiek suaugusiesiems.


Pandemijos įtaka paaugliams

Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centro tyrėjų atlikto tyrimo duomenys parodė, kad keturi iš penkių paauglių dėl pandeminės situacijos susidūrė su mokymosi sunkumais, trys iš keturių tyrime dalyvavusių paauglių pažymėjo, kad jų laisvalaikio veikla sutriko, pusė iš tyrime dalyvavusių paauglių teigė, kad dėl karantininės situacijos patiria santykių su bendraamžiais sunkumų, kiek dažnesni santykių sunkumai ir šeimoje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių