Ir visgi jeigu jūsų mąstymas nėra toks kategoriškas ir kartais pagalvojate, kad ir patys įtampos kupinose situacijose kažką galbūt darote ir sakote ne taip, tuomet kyla klausimas: nuo ko pradėti? Kaip pastebėti savo silpnąsias vietas? Kokie mūsų sakomi žodžiai neretai suveikia kaip benzinas į ugnį ir įplieskia ginčą?

Patestuokite save.

Pirmas klausimas: ar kalbėdami vengiate įžeidžiančių apibendrinimų? Pvz., ,,tu niekada nieko laiku nepadarai!”, ,,tu visada vėluoji!“, ,,visi jūsų skyriuje tokie patys!“, ,,visur tu kišiesi!“, ,,niekam tu negabus!“, ,,tavim niekada negalima pasitikėti“ ir t.t. Logiškai mąstant tokie tvirtinimai greičiausiai nėra tiesa, nes pagalvoję prisimintumėte, kad kai kada buvo ir laiku padaryta, ir nepavėluota, ir neįsikišta. Taip kalbėdami (o dar dažniau – rėkdami) jūs įaudrinate save ir savo pašnekovą, kuris taipogi dažniausiai nepastebi, kad tvirtinimai neatitinka tiesos ir ima atakuoti jus: ,,o tu pats koks esi? Visada visiems įsakinėji, niekad nieko pats nedarai!” Taigi, kalbėkite atidžiai: kas ir kada, kam ir kur. Tik tuomet tai taps panašu į įvykusio fakto aptarimą, o ne į apibendrintą kaltinimą, nuo kurio tik ginamasi.

Antras klausimas: kai nuomonių gali būti įvairių, ar kalbėdami vengiate kategoriškumo? Pvz., savaime suprantama, jūs/tu neteisus, akivaizdu, aš įsitikinęs, be abejonės, tai aišku, kad... ir pan. Jūsų kietas pareiškimas apie dalykus, į kuriuos gali būti įvairių požiūrių ir kurie kaip tik nėra akivaizdūs, netaps papildomu argumentu jūsų pašnekovui, o tik sukels norą ginčytis. Nes jūsų pašnekovas pajaus savai nuomonei nepagarbą, o tai jį nuteiks prieš jus. Taigi, kietą kalbėjimo manierą keiskite nuosaikesne, t.y., nepretenduokite į Dievo vaidmenį sakydami ,,tai aišku, kad tu neteisus“, geriau parodykite pagarbą kitokiam požiūriui: ,,man sunku su tavimi sutikti”, ,,o man atrodo, kad....“, ,,mano nuomone“, ,,aš manau, kad...“, ,,aš galvoju, kad...“, ,,man artimesnis kitas požiūris“ ir pan. Prisiminkime, kad po žmogaus kategoriškumu neretai slepiasi arba ribotumas, arba nepasitikėjimas savimi, arba tiesiog žemesnė kultūra.

Trečias klausimas: ar būna, kad juokaudami užgaunate kitą žmogų? Juokas yra puikus dalykas, tačiau ne toks ir nekaltas. Praktiškai mažai rizikuojame, kuomet juokaujame trimis temomis – apie save (,,aš juokingas!“), juokaujame abstrakčiai (,,tai yra juokinga!“), arba juokaujame apie mus visus (,,mes esame juokingi!“). Tačiau humoras tampa pavojingas, kai juo nusitaikoma į šalia esantį: ,,tu juokingas!“. Dažniausiai juokiasi visi, išskyrus tą vieną. O tuomet jam trinktelima dar kartą: ,,tu ką, juokų nesupranti?“ Išvada aiški: saugokite savo bendravimo partnerį, o jei jis norės, pats iš savęs pasišaipys.

Pabaigai – namų darbas. Perskaityti patarimai savaime nepradeda veikti, todėl pasistenkite tuos dalykus pastebėti realiame gyvenime – tiek savo, tiek aplinkinių bendravimo situacijose. O tuomet pradėkite nuo savęs – tiesiog pataisykite save.