Metimams nekrintant, įtampa „Žalgiryje“ ima viršų – ar atvirkščiai?

Ketvirtadienio dvikova Berlyne buvo tokia, tarsi vis dar tęstųsi tas košmaras, prasidėjęs namų rungtynėse su Belgrado „Crvena Zvezda“.

Vienas po kito septyni skirtingi žalgiriečiai pirmajame dvikovos su ALBA kėlinyje išsimetė bent po tritaškį ir visi 9 metimai skriejo pro šalį. Prie to pridėkime dar 5 klaidas ir gauname situaciją, kurioje „Žalgiris“ per pirmas 9 minutes tepelnė 5 taškus.

Toks skaičius, žaidžiant su komanda, kuri iki tol per rungtynes praleisdavo daugiausiai, vidutiniškai 91 tašką, atrodė nesuvokiamas.

Visi – absoliučiai visi 9 – tritaškiai buvo išmesti būnant visiškai laisviems, kai kurie iš jų – artimiausio gynėjo neturint per pusantro ar du metrus. Tokio lygio rungtynėse tiesiog neįmanoma būti laisvesniems.

„Box and one“ gynyba – asmeniškai prižiūrimas tik snaiperis (Artūras Milaknis)

Žaisdami prieš ALBA „Box and one“ gynybą – kai keturi žaidėjai išsirikiuoja stačiakampiu aplink baudos aikštelę ir saugo erdves, o vienas ginasi asmeniškai prieš snaiperį (K. C. Riversą arba Artūrą Milaknį šiuo atveju), žalgiriečiai elementariai susikurdavo progas ir mesdavo užtikrintai žinodami, kad tai – geras metimas.

Bėda tik ta, kad tie metimai skriejo pro šalį.

Pirmasis tritaškis įkrito antrajame kėlinyje, po dešimties iš eilės netaiklių bandymų, kai pasižymėjo Zachas LeDay. Tai buvo vienintelis taiklus tolimas metimas iš 16 bandymų pirmoje dvikovos dalyje.

A. Milaknio minėtas kelių dienų senumo atvejis buvo praėjusio savaitgalio dvikova su Alytaus „Dzūkija-Sintek“, kai kauniečiai realizavo 21 tolimą metimą. Tai – daugiausiai per pastaruosius 15 metų LKL.

Tada iš toli pasižymėjo 10 skirtingų žaidėjų taip pademonstruojant, kad šis ginklas šį sezoną tikrai turi šovinių.

Po keturių dienų Berlyne atrodė tarsi lankai būtų per maži, kamuolys – per sunkus, o taikikliai – tarsi mėgėjų lygos komandos.

„Geriau negali būti, – apie metimų pasirinkimą po dvikovos kalbėjo Šarūnas Jasikevičius. – Nežinau, ką padaryti, kad jie būtų dar laisvesni. Nemoku. Nebus geriau.“

„Krepšinyje reikia įmesti į krepšį, – tęsė treneris. – Neturime geresnių metikų nei A. Milaknis, K. C. Riversas, Lukas Lekavičius. Neturime. Mano darbas yra jiems sukurti metimus. Kiti treneriai tą puikiai supranta. Jie puikiai supranta, kuriose situacijose Š. Jasikevičius eis su kamuoliu. Jūs viską matote.“

Kai rungtynės buvo pradėtos dešimčia iš eilės netaiklių metimų, viskas tapo sunkiau ir sudėtingiau. Tą įtampą, kuri buvo juntama, ko gero, net žiūrint rungtynes per televizorių, geriausiai iliustravo pirmoji šį sezoną techninė pražanga Š. Jasikevičiui, ir kelios neįprasto neatidumo situacijos po ilgosios pertraukos.

Antroje mačo pusėje Paulius Jankūnas pakilo nuo suolo keisti komandos draugą ir L. Lekavičius pasileido sėsti ant suolo, bet tuo pačiu buvo rodoma, kad sėstis turi Jockas Landale’as. Vienu metu praktiškai abu – tiek L. Lekavičius, tiek J. Landale'as – buvo pasirengę atsisėsti. Lukas galiausiai buvo grąžintas atgal į aikštę, australas sėdo ant suolo.

„Žalgirio“ laivui skęstant, Š. Jasikevičius anksti paėmė vieną minutės pertraukėlę, po to norėjo imti antrąją, bet ją atšaukė. Tokia pati situacija dar sykį pasikartojo ketvirtojo kėlinio viduryje, bet dabar apie tai, kad pertraukėlė buvo atšaukta, ko gero, žinojo tik pats Š. Jasikevičius.

Sekretoriatas paskelbė apie pertraukėlę, atsarginiai žaidėjai pakilo nuo suolo, Darius Maskoliūnas tradiciškai paruošė kėdę Š. Jasikevičiui prisėsti, aikštėje buvę žaidėjai patraukė link suolo, tik vienas Š. Jasikevičius šaukė, kad jokios pertraukėlės jis neėmė ir reiktų žaisti toliau.

Dėl šio epizodo tikrai nebuvo pralaimėtos rungtynės, bet jis iliustravo tą begalinę įtampą, kuri pastarosiomis savaitėmis tvyro „Žalgiryje“.

Galbūt ta įtampa ir yra netaiklių metimų priežastis? Žaidėjai yra taip išsigandę dėl reakcijos, kuri šalia suolo kyla po kiekvieno prastesnio epizodo, kad tiesiog bijo kažką padaryti ne taip.

Š. Jasikevičius po rungtynių Berlyne pareiškė, kad yra kaltinamas dėl to, kad pateikia per daug informacijos. Apie tai niekur neteko girdėti viešai, todėl galima spėti, jog tai – iš pačių žaidėjų treneriui atėjusi žinutė.

Kol kitos komandos žaidžia žaidimą, „Žalgiris“ pastarosiomis savaitėmis dirba, atrodytų, nemėgstamą darbą. Tokio sunkaus „Žalgirio“ pastaraisiais metais neteko matyti.

Kauniečiai vos antrą kartą per Š. Jasikevičiaus erą turi penkių pralaimėjimų seriją. Pirmasis toks atvejis buvo Šarui perėmus komandą 2015-2016 m. sezono viduryje, tačiau tada jis dar neturėjo pagal save sukomplektuotos komandos.

Dabar dar skaudžiau yra tai, prieš kokias komandas pralaimima. Pirėjo „Olympiakos“ iki dvikovos su „Žalgiriu“ buvo duobėje, dvejas paeiliui rungtynes pralaimėjusi triuškinamai.

Atėnų „Panathinaikos“ ir Belgrado „Crvena Zvezda“ buvo su laikinaisiais treneriais.

ALBA, su visa pagarba jai, labiau primena Europos taurės, o ne Eurolygos ekipą.

Tai buvo keturios dvikovos, kuriose „Žalgiris“ planavo turėti keturias žalias varneles, o ne keturis raudonus kryžiukus.

Iš šių komandų vienintelė „Panathinaikos“ turėjo teigiamą pergalių-pralaimėjimų balansą (4-4), kitos vilkosi turnyrinės lentelės dugne. Dabar ten voliojasi „Žalgiris“.

Tos pilnutėlės tribūnos Kaune ar apie 1000 sirgalių Berlyne yra bene vienintelis teigiamas aspektas aplink „Žalgirį“ pastarosiomis savaitėmis.

Jeigu pasitvirtins pranešimas apie Mariaus Grigonio ilgalaikį iškritimą, tai kels dar daugiau klausimų. Kodėl jis žaidė tas keturias dvikovas su trauma? Kodėl tos antrosios nuomonės – jeigu tikėtume oficialiai pateikiama informacija – nebuvo ieškoma anksčiau? Ar jis nebuvo be reikalo spaudžiamas žaisti tų rungtynių?

Galbūt laimėjus viskas būtų atrodę kitaip, bet ar pergalėmis tai pateisinama?

„Žalgiriui“, anot A. Milaknio, tereikia laimėti, ir tai būtų geriausia medicina prieš dabartinę depresiją.

Bet pergalės negali ateiti be ramybės, o būtent jos pastaruoju metu, atrodo, labiausiai trūksta „Žalgirio“ veiksmuose.