"Tokio sunkaus laikotarpio nebuvo per visą mano aštuonerių metų darbo etapą. Šiuo metu sprendžiame išgyvenimo klausimą. Gali būti, kad mūsų klubas bus priverstas nutraukti profesionalią veiklą", – liūdnai atsiduso Petras Aleksonis.

Pasak "Aisčių-LSMU" direktoriaus, COVID-19 pandemijos išprovokuotas ekonomikos sąstingis itin stipriai smogė Kauno klubui.

Karantino pamėtėti iššūkiai pernykštes Lietuvos čempiones, šių metų Baltijos lygos vicečempiones ir Karalienės taurės laimėtojas įstūmė į sudėtingą situaciją. Tačiau ji tapo išvis nepavydėtina po to, kai Kauno miestas nusprendė drastiškai sumažinti finansavimą klubui, o ir žadėtų lėšų išmokėjo tik dalį, likusią injekciją nukeldamas neapibrėžtai ateičiai.

"Savivaldybės atstovai pasakė: vasarą bus papildomas paraiškų teikimas, tada ir nagrinėsime, bet mums gyvybiškai svarbu, kada jiems prasidės vasara. Vienaip būtų, jei kalbama apie birželio pradžią, ir visai kas kita, jei žinių sulauktume tik rugpjūčio pabaigoje. Komandą reikia rinkti dabar, turime žinoti skaičius, galimybes, kurias žaidėjas galime išlaikyti, kurias – pasikviesti, ko negalime sau leisti. Tarkime, jei mums iš biudžeto liks tik 20 tūkst. eurų, lipdysime tik mėgėjų lygos vertą komandą", – dėstė "Kauno dienos" pašnekovas.

– Kas atsitiko, kad atsidūrėte finansinėje duobėje? – pasiteiravome "Aisčių-LSMU" vadovo P.Aleksonio.

– Koronavirusas skaudžiai smogė visam moterų krepšiniui. Ne vien sportine prasme, bet ir dar gilesniais finansiniais padariniais. Ne išimtis ir mes. Mums finansavimas iš miesto biudžeto būdavo skiriamas metams. Kasmet sausį užpildydavome paraiškas ir vasarį, paaiškėjus miesto biudžetui, sužinodavome tikslias sumas. Prieš dvejus metus gavome 85 tūkst., pernai – 105 tūkst., o šiemet – tik 51 tūkst. eurų. Apie tai sužinojome prieš karantiną. 30 tūkst. gavome sezonui užbaigti ir atsiskaityti su žaidėjomis bei treneriais. Likusios dalies negavome. Tad šiuo metu klubo kasoje nebeliko nė euro. Mano atlyginimas dabar – 60 eurų, buhalterės – 30 eurų. Jei kuris nors rėmėjas skiria 500 eurų, iškart sumokame būtiniausius mokesčius, pavyzdžiui, Lietuvos krepšinio federacijai nario mokestį – 160 eurų. Veiklai pinigų neturime.

Šiuo metu klubo kasoje nebeliko nė euro. Jei kuris nors rėmėjas skiria kelis šimtus, iškart sumokame būtiniausius mokesčius.

– Gal miesto vadovų netenkina komandos pasiekti rezultatai?

– Jei taip būtų iš tiesų, būtų net lengviau. Suprasčiau, jei nepasiektume užsibrėžtų rezultatų, vilktumės tarp autsaiderių, bet dviejuose iš trijų turnyrų (Karalienės taurės ir Baltijos lygos – aut. past.) aplenkėme kur kas turtingesnį Vilniaus klubą. Argi tai nieko nereiškia? Pastarieji dveji metai buvo tikrai geri: pernai tapome čempionėmis, šiemet vėl laimėjime Karalienės taurę, tapome Baltijos lygos vicečempionėmis – nusileidome tik Eurolygos klubui Rygos TTT. Kartais atrodo, kad įsižeisčiau ir trenkčiau durimis, bet nesinori visko mesti pusiaukelėje, kai įdėta tiek darbo. Ne paslaptis, kad ateityje galvojome ir apie dalyvavimą Europos taurių turnyruose. O dabar sprendžiame egzistencijos klausimą. Tai dabar svarbiausia. Jei klubas išliks, žiūrėsime, kokią komandą įstengsime išlaikyti. Jei gausime trupinius, teks grįžti penkerius metus atgal, kai buvome vidutiniokai. Mūsų poreikiai yra minimalūs. Nemanau, kad miestui skirtumas tarp 50 tūkst. ir 80 tūkst. eurų yra lemiamas, o mums tai riba tarp rimtos komandos ir tiesiog entuziastų kolektyvo.

– Ar nemėginote kreiptis į privačius rėmėjus?

– Be abejo! Tačiau dabar visi atsargūs, kalba abstrakčiai, vengia ką nors pažadėti. Suprantame: kol verslas nežino savo finansinių perspektyvų, negali žadėti paramos kitiems. Verslininkai atideda pokalbius liepai, rugpjūčiui, turbūt tai tęsis visą vasarą. Manau, kad rėmėjai laukia miesto indėlio, nes jiems svarbus savivaldybės požiūris. Atitinkamai elgsis ir jie. Be to, verslui svarbu ir klubo ambicijos. Nes vienaip jie žiūrėtų, jei mes ir vėl suburtume sudėtį, galinčią siekti aukščiausių tikslų, ir visai kitaip, jei būtume tarp autsaiderių.

– Galbūt miestas galėtų atsakyti, kad formuodami biudžetą visuomet turite labiau remtis privačiu verslu?

– Jau ne vienus metus esame mūsų šalies Moterų krepšinio lygos lyderiai pritraukiant privačias lėšas. Galbūt kažkam tai neatrodo dideli pinigai, bet moterų sporto klubui surinkti 30 tūkst. ar 50 tūkst. eurų iš verslo – didžiulis iššūkis. Niekas nesimėto penkiaženklėmis sumomis. Tenka važinėti po įmones, įtikinėti, rankioti po truputį. Vis dėlto mes pagal pritraukiamas privačias lėšas lenkiame ir Vilniaus "Kibirkštį", kuri vien iš sostinės savivaldybės gauna 200 tūkst. eurų.

– Ar daug skolų, likusių po šio sezono, turi jūsų klubas?

– Nepaisant pandemijos padarinių, su visais atsiskaitėme beveik 100 proc. Labai padėjo tai, kad tiek krepšininkės, tiek treneriai buvo supratingi ir atsižvelgė į mūsų situaciją.

– Ar sulaukiate pagalbos iš Krepšinio federacijos, Moterų krepšinio lygos?

– Pinigais padėti negali, tačiau suteikia moralinę paramą. Neseniai sutarėme drauge eiti, kalbėtis su miesto valdžia. Tai irgi svarbu. Tiek lyga, tiek federacija atsimena, kiek buvusių čempioniškų moterų krepšinio klubų pastaraisiais metais bankrutavo – Marijampolės "Sūduva", Kauno rajono "Sirenos", "Utena", o anksčiau – ir "Aistės-Viči". Koks smūgis Kaunui būtų, jei neliktų nė vieno moterų klubo aukščiausiojoje lygoje? Esame krepšinio miestas, todėl kaip niekas kitas privalome išsaugoti savo tradicijas.

– Ar tiesa, kad yra realių grėsmių, jog Lietuvos moterų krepšinio lygoje liks tik dviejų miestų klubai?

– Kol kas dėl ateities tikresni tik Vilnius ir Klaipėda. Mes ir Šiauliai esame pakibę ore. Tad išties gali likti tik trys ar keturios komandos. Šiemet startavome penkiese, bet juk visi svarstėme, kad tai tik laikinas kompromisas, nes ateityje lygoje regėjome 7–8 klubus. O dabar štai kaip viskas apsivertė. Bet kuriuo atveju toks susitraukimas būtų žiaurus smūgis Lietuvos moterų krepšiniui.

– Klubų krepšinis glaudžiai susijęs su rinktine. Ar tai reiškia, kad ir nacionalinės komandos perspektyvos – niūrios?

– Nusilpusi lyga neabejotinai turėtų neigiamos įtakos rinktinei. Juk nacionalinėse pirmenybėse ruošiamos rinktinės kandidatės, o silpname čempionate stiprios žaidėjos neužaugs. Mes, dirbantys moterų krepšinyje, labai pasigendame valstybinio požiūrio, strategijos, gaivinant mūsų tradicijas. Juk dar ne taip seniai Lietuva, treniruojama Vydo Gedvilo, užkopė į Europos krepšinio čempionato viršūnę, o dabar apie tai nerealu net svajoti. Tai neturėtų būti vien moterų lygos ar Krepšinio federacijos rūpestis. Juk krepšinis – olimpinė šaka, tad mums labai reikalingas ir Tautinio olimpinio komiteto, ir Švietimo bei sporto ministerijos dėmesys. Galbūt tam tikru proveržiu taps po kelių savaičių planuojamas visų suinteresuotų susirinkimas, kuriame bus ieškoma būdų, kaip atgaivinti moterų krepšinį.

– Gal karantinas padarė ne vien blogybių?

– Man toks atokvėpis leido susitelkti į studijas – Lietuvos sporto universitete siekiu jau antro magistro diplomo. Pirmąsyk studijavau sporto vadybą, o dabar gilinuosi į sporto edukologiją. Šių studijų kuratorė profesorė Audronė Dumčienė mane atvedė į šią sritį. Ji įtraukė ir brolius Lavrinovičius, Rimantą Kaukėną, Donatą Motiejūną bei kitas mūsų krepšinio įžymybes. Be to, turiu nedidelį dėstytojo krūvį Kauno kolegijoje. Tačiau vis tiek visos mintys sukasi apie klubą. Gyvenk arba mirk situacija kainuoja nemažai nervų ir įtampos, bet tikiuosi, kad bendromis pastangomis išeitį rasime.