Kapitonas atsisveikina: M. Kalnietis baigia karjerą Lietuvos rinktinėje

Manto Kalniečio era Lietuvos rinktinėje baigta. Ilgametis nacionalinės komandos aikštės generolas ir kapitonas nusprendė atsisveikinti su Lietuvos rinktine.

Tai krepšininkas atskleidė tinklalapiui „BasketNews“ duotame interviu.

„Per vieną dieną to nenusprendžiau, – pripažino 35 metų krepšininkas. – Rinktinėje praleidau labai gerą laiką ir niekada nebuvo minčių ar dvejonių atsisakyti galimybės joje žaisti. Man labai pasisekė, kad mano žmona ir vaikai norėdavo, kad žaisčiau rinktinėje. Kartais kitose šeimose gal būdavo pasiūlymų pailsėti ar pakeliauti į šiltus kraštus, o pas mane buvo atvirkščiai – visi palaikė. O sprendimas atėjo daugiausiai dėl sunkaus sezono, dėl traumos, kuri pernai pakeitė mano trajektoriją. Galų gale atsirado žmonių, kurie pakeis mane ir nėra taip, kaip anksčiau, kad nėra kam žaisti. Dabar yra žmonių ir talentingo jaunimo. Normalu, atėjo laikas pasitraukti, ir ramiai priėmiau tą sprendimą.“

Vyrų rinktinėje debiutavęs dar 2006 metais, M. Kalnietis yra ilgiausią laikotarpį nacionalinėje komandoje žaidęs krepšininkas per visą nepriklausomybės istoriją. Jo pirmąsias ir paskutiniąsias rungtynės su žaliais marškinėliais skyrė beveik 15 metų.

Viesulu į vyrų krepšinį įsiveržęs įžaidėjas Lietuvai pirmą kartą atstovavo 2006 m. pasaulio čempionate Japonijoje. Tuo metu jis buvo jauniausias visų laikų nepriklausomai Lietuvai atstovavęs žaidėjas, kol 2011 m. jo pasiekimą pagerino Jonas Valančiūnas.

Sprendimas atėjo daugiausiai dėl sunkaus sezono, dėl traumos, kuri pernai pakeitė mano trajektoriją.

2007 ir 2008 metais nepatekęs į nacionalinę komandą, nuo 2009 m. M. Kalnietis žaidė visose varžybose, kuriose dalyvaudavo Lietuvos rinktinė, išskyrus 2014 m. pasaulio pirmenybes, prieš kurių pradžią krepšininkas patyrė peties traumą.

Iš viso Lietuvos rinktinėje jis žaidė 95 oficialias rungtynes ir tai yra ketvirtas rezultatas šalies krepšinio metraščiuose.

M. Kalniečio kolekcijoje – 2013 ir 2015 m. Europos čempionato sidabro medaliai ir 2010 m. pasaulio čempionato bronza.

Kai 2012 m. Šarūnas Jasikevičius atsisveikino su rinktine, M. Kalnietis tapo jos pagrindiniu įžaidėju. Nuo 2017 m. jis buvo ir rinktinės kapitonas.

Dėdamas tašką, M. Kalnietis sako esąs ramus, kad šalies spalvos bus ginamos garbingai. „Mačiau, kad su jaunimu viskas tvarkoje, – sakė M. Kalnietis. – Aš ne tas senis, kur sakys „mūsų laikais…“ Aš giriu jaunimą ir su jais viskas labai gerai. Net kai kuriais atvejais geriau nei su mumis.“

Paskutinės M. Kalniečio rungtynės su rinktine tapo 2021 m. liepos 4 d. mačas su Slovėnija, kai olimpinės atrankos finale mūsiškiai pralaimėjo ir pirmą kartą nepateko į olimpines žaidynes. M. Kalnietis tame mače per 25 minutes pelnė 14 taškų, atliko 4 rezultatyvius perdavimus ir atkovojo 4 kamuolius.

Pagal rezultatyvius perdavimus (484) jis po paskutinių savo rungtynių aplenkė Š. Jasikevičių ir tapo visų laikų rinktinės lyderiu.

Bet labiau nei bet kokie skaičiai jam rinktinė siesis su būsena, kurios jis nepatyrė, ko gero, jokioje kitoje komandoje. „Rinktinė buvo ta vieta, kur aš žiauriai gerai jaučiausi didžiąją daugumą čempionatų, – sakė M. Kalnietis. – Jautėsi, kad rinktinė mano rankose, aš valdau komandą, ir turėdavau klaidos teisę, nes žinojau, kad nelabai kas mane pakeis, ir rezultatas geras gavosi.“

Pokalbyje apie pasitraukimą iš rinktinės M. Kalnietis atskleidžia pagrindines to priežastis, prisimena unikalias istorijas ir pateikia kandidatūrą kapitono pareigoms perimti.

– Mantai, rinktinėje debiutavai 2006 metais, būdamas 19 metų. Nedaug krepšininkų debiutuoja rinktinėje būdami tokie jauni. Ką prisimeni iš debiutinio čempionato? Kiek tai gyvi prisiminimai, nes jau prabėgo daugiau nei 15 metų.

– Kad ir tiek metų praėjo, bet atsiminimai labai gyvi. Atsimenu ir patį pakvietimą iš trenerio A. Sireikos, kuriam ne tik dėl rinktinės, bet ir dėl „Žalgirio“ esu visą gyvenimą labai dėkingas. Jis tempė jaunus žaidėjus ir man padėjo. Net atsimenu patį pokalbį, kad būsiu kviečiamas į stovyklą po jaunimo čempionato. Paskui ir pirmos draugiškos rungtynės, ir pats susitikimas su geriausiais krepšininkais, kai aš praktiškai iš NKL atėjau. Tai buvo toks šokas, kad kažkas neįsivaizduojamo. Atsimenu, kad prieš čempionatą skridome į Pietų Korėją, ten lifte sutikau Dwyane’ą Wade’ą. Įsivaizduokite, 19-mečiui žmogui, kuris dar ką tik žaidė NKL, per kelis mėnesius tokie pasikeitimai. Tai buvo patys įspūdingiausi metai. Galų gale ir žinomumo, ir pirmų uždirbtų pinigų klausimas. Tu nesuvokei, kokios tai sumos, nes niekada nebuvai matęs tokių pinigų. Tie 2006 metai buvo tokie kontrastai, kad niekada nepamiršiu.

– Kokia buvo reakcija lifte sutikus D. Wade'ą? Paprašei nusifotografuoti?

– Tik atskridus į Korėją buvo didžiulis laiko skirtumas. Rytais keldavomės pusryčiauti, išėjęs iš kambario išsikviečiu liftą, įlipu, žiūriu kažkas stovi ten. Ir jis už mane ryškiai žemesnis buvo, gal jie prisideda tų centimetrų. O aš visas toks apsimiegojęs galvoju „kažkur lyg ir matytas“. Paskui taip „puf“ ir per sekundę atsibudau, kai supratau, kas čia šalia stovi. Bet, aišku, reikėjo apsimesti, kad nieko nežinai, nes tu čia irgi profas (juokiasi, – aut. past.). Išlipau iš lifto ir širdis drebėjo.

Lietuvoje yra tiek krepšininkų ir tu patenki į komandą ir gauni marškinėlius su Lietuvos užrašu. Ir garbė, ir malonumas, ir įvertinimas. Ir labai nelengva to atsisakyti.

– 2006 m. rinktinė neturėjo kelių ryškiausių žaidėjų, bet joje buvo Arvydas Macijauskas, Darius Songaila, jaunas Linas Kleiza, Robertas Javtokas, broliai Lavrinovičiai. Šie krepšininkai ne vienam jaunam žaidėjui augant buvo idealai. Ar atsimeni, kaip jie tada tave priėmė į komandą?

– Vienareikšmiai buvo idealai, prieš kelis metus jie tapo Europos čempionais, 2004 metais buvo labai geras pasirodymas olimpinėse žaidynėse. Jie buvo dievukai. Bet kaip ir visą laiką, turbūt visos kartos pasakytų, kad rinktinėje būna normalūs žmonės ir gal tik iš šono sudievinami. Ilgai netruko įeiti į kolektyvą.

– Ar išsaugojai pirmosios rinktinės marškinėlius?

– Kažkur turėčiau turėti, nes amžiną atilsį tėvukas tikrai rinko tokius dalykus. Likę arba pas mamą, arba pas mane. Tik paskutiniu metu buvo daug kraustymosi, bet kažkurioje dėžėje tikrai turėčiau atrasti. Įsikraustysiu į savo namą ir susidėsiu visus brangiausius dalykus. Stengiausi išsaugoti ir visų klubų marškinėlius, ir rinktinės, ir 2010 metų.

– Kaip tik ir norėjau klausti, kuri patirtis su rinktine labiausiai įsiminė. Ir praktiškai visi, kas buvo 2010 metų rinktinėje, sako, kad ta rinktinė buvo išskirtinė. Ar atsakymas toks ir būtų, ar bandau įpiršti jį?

– Ne, nebandai. Pasakyčiau, kad pats pirmasis čempionatas įsiminė, kur gyvenau kažkokioje ekstazėje, ir dabar gerai pagalvojus, galima prisipažinti, kad man tai buvo ne apie kažkokio rezultato siekimą, o apie olimpinį principą dalyvauti. Pralaimėsi – gerai, laimėsi – dar geriau, bet šiaip esi tokiame transe, kad nelabai suvoki. O paskui, aišku, 2010 m. rezultato siekimas. rinktinė pasidarė kaip ir savaime suprantamas dalykas. Ta rinktinė ir medalis tikrai buvo kažkas įspūdingo ir turėjome nerealiai gerą laiką ir aikštėje, ir už jos ribų.

– Kada supratai, kad tavo balsas rinktinėje yra girdimas ir yra svarbus?

– Tai praktiškai ir buvo 2010 metais. Nors ta senoji karta dar grįžo 2011 metų čempionatui Lietuvoje ir 2012 metų olimpiadai, bet jie buvo benueinantys, o mes – beateinantys. Todėl taip ir buvo, kad tas 2010 m. čempionatas ne tik man, bet ir visai mūsų kartai buvo pirmieji požymiai, kad ateina mūsų laikas kažką parodyti, o ne tik būti žąsiukai kažkur šalia.

– Kaip galvoji, ar žaidimas šalies rinktinėje yra didžiausias įvertinimas, ką gali gauti Lietuvos krepšininkas?

– Mano dauguma draugų už mane vyresni, tai aš toks senamadiškas, bet man tikrai žiauriai faina ir žiauriai brangu ir tai ne tik žodžiai, kad rinktinė yra kažkas vau. Iš tikrųjų ten… ten… ten yra kažkas tokio. Gauti tokią atmosferą iš žaidimo… Galų gale, Lietuvoje yra tiek krepšininkų ir tu patenki į komandą ir gauni marškinėlius su Lietuvos užrašu. Ir garbė, ir malonumas, ir įvertinimas. Ir labai nelengva to atsisakyti. Bet ateina laikas ir reikia mąstyti logiškai, kad amžinai tai nesitęs, ir kažkada tai turės ateiti. Nėra lengva pasitraukti iš rinktinės. Iš savanaudiškų paskatų tai žaisčiau iki 45 metų.

– Sakei, kad vienas iš dalykų, kuris padėjo apsispręsti, buvo tai, kad atsirado žaidėjai, kurie tave pakeistų. Aišku, mes čia kalbame apie Roką Jokubaitį, kurio spartus tobulėjimas visus stebina?

Ateina laikas ir reikia mąstyti logiškai, kad amžinai tai nesitęs, ir kažkada tai turės ateiti. Nėra lengva pasitraukti iš rinktinės. Iš savanaudiškų paskatų tai žaisčiau iki 45 metų.

– Taip, daugiausia apie jį. Didelis Roko šuolis ir tobulėjimas. Dar pieš kelis metus, kai pirmą kartą su juo susidūriau, buvo ramu ir mintis tik tokia, kad „Duok, Dieve, žmogui sveikatos“. Iš karto matėsi, kad su juo viskas bus gerai. Aišku, dabar lengva šnekėti, kai jam dabar viskas gerai einasi, bet buvo toks saugumo jausmas. Kaip ir Lukas, kai atėjo, atsirado pagalbos, taip ir čia. Ir ne tik Rokas, susidūriau ir su Marčiulioniuku, ir tas pats Kariniauskas. Tikrai bėda yra išspręsta ir, manau, greitai pasimirš ta kelių dešimtmečių Lietuvos problema.

– Kaip manai, kodėl ta įžaidėjo problema taip ilgai egzistavo?

– Pirmas dalykas – krepšinyje ta pozicija yra sudėtingiausia. Kai man tenka žaisti antru numeriu, tai kartais net juokas ima, kaip fainai, kaip patogu, kaip mažiau darbų ir atsakomybių. Tai – sunkiausia pozicija, todėl mano kartai, įskaitant ir man, trūko individualių gebėjimų, kad galėtume išspręsti rungtynių likimą. Mes eidavome, kaip sakau, pusiau artojai, per tą kovingumą, per gynybą, per pasiaukojimą, bet kai ateidavo lemiamos minutės ir reikėdavo imtis iniciatyvos kažkam asmeniškai, tai nelabai turėdavome tokių žaidėjų. O dabar žiūrint į jaunimo individualius įgūdžius, matosi, kad rungtynės gali būti sprendžiamos ne tik komandiniais veiksmais, bet ir individualiais. Jeigu tą pavyks sujungti, panašu, kad Lietuvos rinktinės perspektyvos yra labai neblogos.

– Žvelgiant į savo karjerą rinktinėje, kurių rungtynių labiausiai gaila, kad jos buvo pralaimėtos?

– Be abejo, abu finalai 2013 ir 2015 m., bet mes abu juos pralaimėjome labai stipriai, tai nebuvo to tokio jausmo, kad trūko nedaug. Nes iš tikrųjų neturėjome ten daug galimybių laimėti, nors ir apmaudu dėl jų. O apmaudžiausius tai išskirčiau du pasirodymus, abu namuose: 2011 m. pralaimėjimas Makedonijai ir dabar rungtynės su slovėnais, kurios, pasirodo, buvo mano paskutinės rinktinės rungtynės.

– Turbūt kai sužaidei su slovėnais, dar negalvojai, kad tai bus paskutinės rungtynės rinktinėje?

– Ne, negalvojau, nors man visas atrankos turnyras buvo prastokas. Ta koja vis dėlto davė žinoti ir dabar su ja vargstu praktiškai visą sezoną. Tikėjausi, kad ji greičiau susitvarkys ir viskas grįš į pernai metus. Bet realybė kitokia ir viskas paspartėjo. Bet tikrai negalvojau, kad po slovėnų bus viskas.

– Tą čiurnos traumą patyrei praeito sezono pabaigoje. Ar dabar per rungtynes su „Rytu“ susižeidei tą pačią čiurną?

Pats jauti, kad kažkur vėluoji, kažkur nepribėgi, kažkur trūksta greičio. Nuo šito prasideda neužtikrintas sprendimas, karuselė užsisuka ir paskui toks rezultatas gaunasi.

– Taip, ta pati, Vilniuje pajutau, kad kažkas ne to. Ta koja kaip ir buvo apgijusi, ir atrodė viskas neblogai, skausmo kartais nebūna, bet dėl traumos susidarė ataugos, kurios neleidžia jai būti paslankiai, o kai silpniau lankstosi, pasidarai lėtesnis. Pats jauti, kad kažkur vėluoji, kažkur nepribėgi, kažkur trūksta greičio. Nuo šito prasideda neužtikrintas sprendimas, karuselė užsisuka ir paskui toks rezultatas gaunasi. Kartais geriau, kartais blogiau, bet tai toks signalas, kad bent vasarą reikia pailsėti, jeigu noriu dar atsigauti ir padėti klubui.

– Vadinasi, apie karjeros pabaigą apskritai dar negalvoji?

– Tai priklausys nuo mano sveikatos. Dabar nesu patenkintas savo sveikata. Tiek sezono metu, tiek vasarą bandysiu priimti kiek įmanoma geresnius sprendimus, ką išeina padaryti su ta mano koja. Ir sprendimus priiminėsiu tik įvertinęs sveikatą. Bet, aišku, nesinori baigti. Ypač po praeito sezono, kur taip gerai jaučiuosi ir viskas buvo taip gerai. Bet čia niekada negali žinoti.

– Klausiau apie skaudžiausią pralaimėjimą su rinktine, tai dabar priešingas klausimas – kaip galvoji, kur buvo didžiausias fuksas, kur išlindote, bet galvojote, kad nepavyks, arba kur buvo saldžiausia pergalė?

– Gal ne tai, kad fuksas, bet daugiausiai į kelnes pridarę buvome 2013 metais rungtynėse su bosniais, kai Kleiza mus ištraukė. Galėjome ten pralaimėti atitinkamu skirtumu ir sugebėjome taip prisicirkinti, kad būtume važiavę namo. Su keliais Lincės trajakais per adatos skylutę išėjome toliau ir nukeliavome iki finalo. Dar labai įstrigęs 2010 m. ketvirtfinalis su Argentina, kur jiems nepalikome jokių šansų, nors jie labai džiaugėsi mus gaudami.

– O kokios rungtynės įsiminė, kur asmeniškai sužaidei geriausiai?

– Reiktų pagalvoti. Apskritai, rinktinė buvo ta vieta, kur aš žiauriai gerai jaučiausi didžiąją daugumą čempionatų. Jautėsi, kad rinktinė mano rankose, aš valdau komandą, ir turėdavau klaidos teisę, nes žinojau, kad nelabai kas mane pakeis, ir rezultatas geras gavosi. Kaip kažkas pastebėjo, rinktinėje mano rezultatai buvo geriausi, tai turbūt tam pritarčiau.

– Rinktinę palieki būdamas kapitonas. Kaip manai, kas perims šias pareigas?

– Niekada negalvojau, kad taip pasakysiu, bet paskutiniu metu, manau, kad Jonas (Valančiūnas, – aut. past.) labai stipriai suaugo. Paskutiniais metais jo charakteris ir asmenybės tobulėjimas paliko labai teigiamą įspūdį. Ir turbūt Jonas yra tas žmogus, kuris ilgiausiai žaidžia rinktinėje. Tai gal Jonas? Bet nebus problema, yra daug veidų, kurie gali pasiimti tą vaidmenį. Mačiau, kad ir su jaunimu viskas tvarkoje. Aš ne tas senis, kur sakys „mūsų laikais…“ Aš giriu jaunimą ir su jais viskas labai gerai, net kai kuriais atvejais geriau nei su mumis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Komentaras

Komentaras portretas
Pagaliau susisgribo - gana tų cirkų.....
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių