Tokia tragiška vilniečių pradžia leido „Monaco“ krepšininkams taip įsisiautėti, kad galiausiai sostinės klubui teko gelbėtis ne nuo pralaimėjimo, o nuo didžiausio smūgio klubo istorijoje (38 taškais praėjusį sezoną LKL finalo rungtynes „Rytas“ pralaimėjo Kauno „Žalgiriui“).

Vienu metu Dainiaus Adomaičio auklėtinių deficitas Monake siekė net 43 taškus (30:73, 29-ąją minutę). Aidint finalinei sirenai jis buvo kur kas mažesnis – galiausiai pralaimėta 61:86.

„Žaidėjams ne iki galo įkalėme į galvas, kad tikrai taip bus, – tinklalapiui „BasketNews.lt“ kalbėjo Adomaitis. – Aiškinome, kad bus visiškai kitokios rungtynės nei žaidėme namuose, kur visada išeina labai agresyviai. Taip jie ir išėjo. Paprasčiausiai pralaimėjome visas situacijas: vienas prieš vieną, 50 ant 50, kiekvienas kamuolys, kuris turėjo būti mūsų, buvo jų.

Galiausiai, jie žaidė su savo vidutiniais skaičiais, mums nepavyko jų sumažinti, o kai kurie rodikliai buvo netgi didesni. Jie pataikė visus metimus, ir tuos, kuriuos rizikavome. Koncentracijos stoka nuo pat pradžios buvo tragiška, manau, blogiausia šį sezoną.“

– Priešininkai plėšė kamuolius iš rankų, galbūt auklėtiniai stokojo ir noro kovoti?

– Jeigu tu žaidi tokios svarbos rungtynes ir mes kalbame apie norą, nemanau, kad jo trūko. Visi supratome rungtynių svarbą, žinojome, kokią įtaką jos gali turėti. Ne tai, kad perdegėme, bet netgi sudegėme ir žaidėme visiškai be kontrolės. O čia jau didžiausia atsakomybė aikštelėje vis tiek yra įžaidėjams. Varžovai mus puolime išstūmė iš visų pozicijų, netgi nesugebėdavome įeiti į derinį, nepersivarome aikštelės ir jie atima kamuolį. Jie turėjo daug pigių taškų, kurių mes nenorėjome jiems duoti.

– Antrajame ketvirtyje iš žaidimo pataikėte vos 1 metimą iš 11 ir pelnėte 3 taškus. Kodėl tas ketvirtis buvo toks nesėkmingas?

– Čia vėl įsijungia psichologija. Jie yra tokia komanda, kuri pajautusi kraują laužia iki galo. Jų fiziškumas – įspūdingas, tą jie ir padarė.

– Varžovai ypatingai spaudė jūsų įžaidėjus. Ar pamatėte kitokį savo auklėtinių veidą tokiose situacijose prieš taip žaidžiančią komandą?

– Taip. Kaip bebūtų, įžaidėjai yra tie žmonės, kurie aikštelėje privalo kontroliuoti ritmą, sudėlioti, kur žaidėjai turi stovėti, kartais netgi nuvyti kažkurį žaidėją. Minutės pertraukėlės mes turime dvi. Tikrai buvo daug tokių ne tai, kad taktinių, bet paprasčiausių klaidų, kai mes nesugebame perduoti perdavimo, jie nutraukia mūsų derinį, mus išstumia iš pozicijos, mes nesugebame su driblingu ateiti į tinkamą vietą, iš kurios turime perduoti perdavimą.

– Kiek per ilgąją pertrauką jums pavyko prikelti žaidėjus ir kiek jiems sekėsi išpildyti jūsų reikalaujamus dalykus antroje pusėje?

– Buvo žymiai geriau. Galbūt supaprastinome žaidimą kai kuriose situacijose ir paprasčiausiai išeidavome į tas situacijas, į kurias norėjome. Grįžtame vėl prie tų pačių dalykų, nes pirmoje pusėje kamuolys nepasiekdavo ten, kur norime, o antroje kamuolys pasiekdavo. Pirmoje pusėje mes neateidavome su kamuoliu, kur reikia, antroje tą padarėme. Bent tiek gerai.

– Martynas Echodas žaidė tik trumpai. Buvo aišku, kad jis daugiau negalės, ar visgi po to pajuto, kad negali?

– Treniruotės yra treniruotės. Vakar turėjome tik pamėtymą, užvakar buvo daugiau atstatomoji treniruotė po rungtynių su Kauno „Žalgiriu“, tad nebuvo to maksimalaus intensyvumo, nebuvo ir galimybės pasitikrinti. Šiandien ryte jis jautėsi visai normaliai, po apšilimo sakė, kad bandome. Pabandėme, bet nebuvo taip gerai.

– Stambulo „Galatasaray“ įveikė Kazanės UNIKS ir dabar visos komandos vėl turi po lygiai pergalių. Kiek dar papildomai skaudu dėl pralaimėjimo Monako ekipai tokiu skirtumu?

– Nieko dabar negali pakeisti. Skaudu, neskaudu, koks skirtumas. Dabar yra 2-2, dabar bus svarbiausios kitos rungtynės.