Lietuvos klasikinių sportinių šokių karaliai paliko sostą, tačiau jis iš karto buvo užimtas ir, atrodo, ilgam. Šiemet Šiauliuose įvykusiame nacionaliniame čempionate baigėsi daugiau nei dešimt metų trukusi Arūno Bižoko ir Editos Daniūtės pergalių serija, o estafetę perėmė kitas Kauno „Sūkurio“ klubo duetas – Donatas Vėželis ir Lina Chatkevičiūtė.

1998-ųjų metų pasaulio jaunimo čempionai kelią į elito viršūnę pradėjo toje pačioje treniruočių salėje, kaip ir A.Bižokas ir E.Daniūtė, globojami tų pačių trenerių – legendinių Jūratės ir Česlovo Norvaišų.

Nuo 2001-ųjų D.Vėželis ir L.Chatkevičiūtė pagrindinėse šalies varžybose, jeigu jose dalyvaudavo A.Bižokas ir E.Daniūtė, likdavo antri. Tarptautiniuose turnyruose Arūnas ir Edita taip pat užimdavo aukštesnes pozicijas.

Donatas ir Lina kantriai laukė savo triumfo valandos. Titulų nesureikšminantys D.Vėželis ir L.Chatkevičiūtė teigia, kad jų sporto šakoje svarbiausia – bekompromisis tikėjimas savimi.

„Mes nei anksčiau, nei dabar nekeliame sau tikslo būtinai ką nors aplenkti. Nuo bendro darbo pradžios pirmiausiai stengiamės tobulėti ir į sėkmę žiūrime kaip į mūsų meistriškumo, patirties įvertinimą. Vietos, prizai – antrajame plane… Būtų buvę maloniau Šiauliuose tapti čempionais atkaklioje kovoje, tačiau aplinkybės susiklostė kitaip. Džiaugiamės, kad laimėjome. Būti geriausiems Lietuvoje – neeilinis pasiekimas.“

„Šios pergalės nesureikšminau, nes mes jau buvome Lietuvos čempionai, tik jaunimo varžybų. Žinoma, naujasis titulas – laipteliu aukštesnis. Ką gi, dabar Europos ir pasaulio pirmenybių paraduose būsime mūsų šalies delegacijos priekyje, nes būtent šalių čempionai žengia pirmieji.“

„Bet kokia kaina laimėti Lietuvos čempionatą niekada nebuvo mūsų prioritetinis siekis. Mums labiau rūpėjo įsitvirtinti tarptautinėje arenoje, būtent joje išsikovoti pripažinimą. Jei prasimuši užsienyje, o tai pakankamai sunku, tuomet ir namuose esi kitaip vertinamas. Kita vertus, mes ir A.Bižokas su E.Daniūte buvome skirtingo stiliaus poros, nors konkuravome toje pačioje – klasikinių šokių – programoje.“

Donatas: „Gal mums stigo tik sėkmės?“

„Tiesiog tvirtai ėjome savo keliu. Nė karto neteko išgirsti, kad esame panašūs į Arūno ir Editos duetą.“

„Nuo Arūnos ir Editos skyrėmės stiliumi. Jie – aukštesni, geriau atlikdavo platesnius šokio elementus, mes – žemesni, greitesni.“

„Dažniausiai pesimistinių minčių kildavo, kai apmaudžiai nepasisekdavo varžybose. Tačiau su Donatu nesipykdavome, nes tikėjome ir tikime savimi. Juk jei netobulėtume – tebetrypčiotume toje pačioje vietoje, nekiltume laiptelis po laiptelio čempionatuose, prestižiniuose konkursuose.

Iš šalies tikriausiai atrodo paprasta: jei nėra medalių, neverta toliau sportuoti. Nesutinkame su tuo. Dalyvauti planetos pirmenybių pusfinalyje ar finale, nors ir likti šalia prizininkų trejeto – argi tai pralaimėjimas? Be to, atsižvelkime į konkurencijos lygį.

Yra daugybė pavyzdžių, kai puikūs šokėjai per visą karjerą nė karto netapo čempionais, bet pas juos į treniruotes ar konsultacijas rikiuojasi eilės. Ir atvirkščiai: tituluotieji lyderiai atsisveikina su didžiuoju sportu ir apie juos daugiau nieko negirdėti.“

„Iš tiesų, jei mes užimame, tarkime, prizinę vietą, galutinis rezultatas aprėpia daugybę dalykų – pradedant techniniais, baigiant asmeninėmis pažintimis. Dažniausiai jau tarptautinių varžybų ketvirtfinalyje galima neabejoti, kad poros nesulauks esminių priekaištų dėl technikos, nes tokiame etape visi dalyviai šoka beveik be klaidų. Tuomet pradeda veikti subtilūs niuansai: jei teisėjas italas, tikėtina, kad jo simpatijas pelnys emocingesni, dinamiškesni šokėjai, jei anglas – jo favoritės bus plastiškesnės, santūresnės poros. Lemia ir subjektyvūs veiksniai, pavyzdžiui, tarptautinis Lietuvos sportinių šokių bei jų specialistų autoritetas, iškovotos pergalės, mūsų šalyje rengiamų konkursų prestižas ir ilgametės „Sūkurio“ klubo tradicijos, trenerių Jūratės ir Česlovo Norvaišų patirtis. Tai galėtume pavadinti tam tikru lobistiniu užnugariu.

„Vis kalbama, kad vertinimo sistema bus reformuota, modernizuota, tačiau kol kas niekas nesikeičia. Manau, kad teisėjavimas – vienas pagrindinių barjerų, trukdantis sportiniams šokiams tapti olimpine sporto šaka.“

„Manau, šiuo atveju mes jau seniai būtume tapę pasaulio čempionais (juokiasi)… Iš tiesų, įdomus galvosūkis. Kaip komentuotumėte tokią situaciją: Anglijos šokėjai atvyksta į varžybas Vokietijoje ir nepatenka net į aštuntfinalį, nors jie – nuolatiniai tarptautinių konkursų finalininkai, bei atvirkščiai – vokiečiai nusprendžia išmėginti jėgas Londone ir patiria fiasko, nepaisant kitur iškovotų titulų? Vadinasi, šokiams įtakų daro ir nustelbia kažkokios kitos priežastys.

Prisiminiau vieną malonų mūsų karjeros epizodą. Tai įvyko, regis, prieš 7–8 metus, kai buvome ką tik perėję iš jaunimo grupės į suaugusiųjų. Mus pakvietė į konkursą Hamburge. Iškovojome pirmąją vietą, aplenkę ne bet ką, o danus Brianą Erikseną ir Marianną Eihilt, kurie tuo metu buvo pasaulio bei Europos čempionatų prizininkai. Matyt, vietiniai teisėjai dar nepažinojo mūsų, todėl vertino nepaisydami jokių autoritetų.

„Mes beveik aštuoneri metai ne vien šokame. Įkūrėme savo studiją „Šokio stilius“, kurioje su kolegomis mokome klasikinių ir Lotynų Amerikos šokių. Be to, konsultuojame ką tik sportinę karjerą pradėjusius duetus, šokių kolektyvus. Dirbame „Sūkurio“ vardu.“

„Jau esame šokantys treneriai. Ir mums tai patinka.“