Fechtavimas – viena seniausių olimpinių sporto šakų. Šis klasikinis sportas vasaros olimpinėse žaidynėse debiutavo dar 1896-aisiais. Olimpiados – svarbiausio pasaulio sporto renginio – rungčių sąrašas nuolat keičiasi: vienos išbraukiamos, vietoj jų įtraukiamos naujos, kaip kad breikas, debiutuosiantis 2024-aisiais Paryžiuje. Tačiau fechtavimas daugiau nei šimtmetį tvirtai išlaiko olimpines pozicijas.

Tiesa, Lietuvoje ši sporto šaka neblizga įspūdingais pasiekimais. Pastaraisiais metais ryškesnėmis pergalėmis džiugina tik Viktė Ažukaitė, prieš keletą dienų Stokholme tarptautinėse satelito varžybose aplenkusi 51 konkurentę ir iškovojusi sidabro medalį.

A.Salokas, taip pat laimėjęs ne vieną medalį ir taurę ne tik Lietuvoje, bet ir Estijoje, Latvijoje, Norvegijoje, papasakojo apie šio sporto svarbą jo gyvenime ir fechtavimo problemas Lietuvoje. Devynerius metus fechtuojantis vaikinas dirba programuotoju, o laisvalaikiu prakaitą lieja sporto arenose.

Fechtavimas daugiau nei šimtmetį tvirtai išlaiko olimpines pozicijas.

– Lietuvoje itin populiarus krepšinis. Daug vaikų lanko futbolo, plaukimo ar lengvosios atletikos treniruotes. Kas jus paskatino pasirinkti mūsų šalyje egzotišką sporto šaką?

– Fechtuoti pradėjau tik penkiolikos metų. Prieš tai nuėjau gana ilgą sportinį kelią. Antroje klasėje pradėjau plaukti ir baseiną lankiau šešerius metus. Tačiau niekad nepasiekiau gerų rezultatų, todėl nejaučiau jokios motyvacijos. Plaukimas nepatiko dar ir dėl to, kad nėra jokios strategijos, kaip pergudrauti varžovą. Galima sakyti, kad šiame sporte galynėjiesi su pačiu savimi. Vėliau metus lankiau penkiakovės treniruotes, bet jas buvo labai sunku suderinti su mokslais, kadangi reikėjo treniruotis po du arba tris kartus per dieną. Laiko sau visiškai nebelikdavo, o ateities kaip sportininkas nemačiau. Pagalvojau, kad geriau įgyti specialybę universitete. Kadangi iš visų penkiakovės šakų labiausiai patiko fechtavimas, pasirinkau jį.

– Fechtavimas nėra pagrindinė jūsų veikla. Kuo dar užsiimate?

– Esu programuotojas, labai daug laiko skiriu darbui, kartais tenka dirbti ilgiau negu visą darbo dieną. Laisvalaikiu dar mėgstu išbandyti ir kitas sporto šakas: krepšinį, futbolą, tinklinį.

– Kokių žmogus turi turėti sugebėjimų, savybių norėdamas išmokti fechtuoti?

– Norint pasiekti aukštesnių rezultatų, kaip ir kiekviename sporte, svarbu valia, užsispyrimas, kantrybė. Svarbiausia – nesitikėti rezultatų greitai. Kadangi tai yra kovinis sportas, labai svarbu ir žmogaus psichologija. Jeigu esi gerai psichologiškai pasirengęs, tau pavyks įeiti į puolimo zonas ir nusiteikti, kad laimėsi. Šis nusiteikimas kovoti su varžovu yra labiau noras kovoti su savimi, su savo problemomis ir būti geresniam. Fechtuojantis labai svarbu staigumas, greitis, reakcija.

Komanda: A.Salokui (viduryje) pasaulio čempionate Egipte labai trūko trenerio patarimų. / M. Kikaitės nuotr.

– Kas jums yra fechtavimo autoritetas, į kurį lygiuojatės?

– Dabartinis mano treneris Dalius Strazdas. Jis mane ne tik išmokė daugelio įgūdžių fechtuojant, bet ir suteikė asmeninio gyvenimo pamokų. Man jis ne tik treneris, bet ir draugas.

– Neseniai dalyvavote pasaulio čempionate Egipte. Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

– Egipte buvome trys lietuviai – aš ir dvi merginos. Geriausiai pasirodė V.Ažukaitė, užėmusi 41 vietą tarp 159 dalyvių. Aš Kaire likau tik 143 iš 194 dalyvių. Pogrupyje laimėjau dvi pergales iš šešių, vos patekau į kitą etapą. Kadangi iškovojau mažai pergalių, teko kovoti su favoritu, kuris buvo laimėjęs visas akistatas. Pralaimėjau tą kovą ir nepatekau į 128-uką. Rezultatą vertinu prastai. Nepavyko psichologiškai nusiteikti, per daug abejojau savimi, per mažai rizikavau, todėl fechtavausi neužtikrintai. Be to, dėl finansinių priežasčių šalia nebuvo trenerio. Esu pripratęs, kad treneris padeda ir psichologiškai, ir greitai priimti teisingus sprendimus.

– Ar sunku buvo pasiekti pasaulio fechtavimo čempionato lygį?

– Nebuvo sunku, nes man patinka fechtavimas, uoliai lankau treniruotes, dėl to ir tobulėju. Tapau pirmas Lietuvoje, o kai esi pirmas, keliauji į pasaulio čempionatą. Kita vertus, gal nelabai galiu pasakyti, kad esu pasiekęs pasaulio čempionato lygį. Juk viena yra varžytis, kita – laimėti.

Lietuva niekada neturėjo olimpiečio nei komandoje, nei asmeninėse varžybose. Taip yra todėl, kad šis sportas yra brangus.

– Kaip susidorojate su nesėkmėmis?

– Paprastai – dirbu toliau. Kadangi esu gana jaunas šioje sporto šakoje, o vyrai geriausius savo rezultatus pasiekia būdami virš 30-ies, tai dar ankstoka tikėtis pasaulinio lygio rezultatų.

– Kodėl Lietuvos fechtavimo komanda nedalyvauja olimpinėse žaidynėse?

– Neįveikiame kvalifikacijos. Jei neklystu, Lietuva niekada neturėjo olimpiečio nei komandoje, nei asmeninėse varžybose. Taip yra todėl, kad šis sportas yra brangus. Federacija neturi lėšų, nėra specialių fechtavimo salių, tokių, kokias turi penkiakovininkai, menka trenerių kvalifikacija ir pan. Kai kurie sportininkai turi talentą tapti olimpiečiais, bet dėl finansų stygiaus jie meta sportą ir nebesiekia profesionalių rezultatų.

– Kaip būtų galima populiarinti šią sporto šaką ir kelti jos lygį Lietuvoje?

– Populiarinti geriausia per medijų, socialinių tinklų sklaidą, prie kurių daugiausia laiko praleidžia jauni žmonės. Labai efektyvu, kai treneriai mokyklose mokiniams siūlo išbandyti naujas sporto šakas. Norint pakelti fechtavimo lygį Lietuvoje, visų pirma reikia pakankamo finansavimo, tinkamos infrastruktūros, daugiau specialių treniruočių salių įvairiuose miestuose. Būtina kelti trenerių kvalifikaciją, sudarant jiems galimybių dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose seminaruose.