– Mykolai, jau nebe pirmus metus važiuoji į šias lenktynes. Kas jose patraukė?

– Tai legendinės varžybos, kurios vyksta ketvirtį amžiaus ir jose dalyvauja geriausi pasaulyje sunkiojo enduro sportininkai, Dakaro lenktynininkai ir net kitų sporto šakų atstovų. Žavi ir pati varžybų vieta – Alpių kalnai ir didingas karjeras – visa tai sukuria nepakartojamą atmosferą.

– Ar tai, kad šiose lenktynėse dalyvauji nebe pirmą kartą, palengvino šių metų varžybas?

– Kai praėjusiais metais atvažiavome į šias varžybas, gavome visai kita, nei matėme televizijos reportažuose. Reikėjo metų, kad suprastume, kaip teisingai važiuoti kvalifikacijoje, kad po to patektume į finalą. Pirmais metais daug punktų įveikėme pėsčiomis, tad šiemet iš dalies buvo ir lengviau, nes žinojau, ko tikėtis priekyje, buvo aiški strategija ir koncentracija į tikslą.

– Kuo ypatingos lenktynės be to, kad žavi aplinkos vaizdai?

– Tai yra WESS (World endure super series – ang. Pasaulio super enduro etapas) – sunkiausias, kokį tik galima sugalvoti sunkiojo enduro tema. Iš viso WESS yra aštuoni etapai. Šiame čempionate dalyvauja visų pasaulio šalių sportininkai. Dalyvauja čia net gamyklinės komandos – KTM, "Husqvarna", daug tokių sportininkų kaip aš. Viename etape važiuoja apie 2 000 motociklininkų.

– Kokia atmosfera lenktynėse?

– Superinė. Daug dėmesio sportininkui, žurnalistui ir žiūrovui – esame išmėginę visas pozicijas. Netrūksta veiklos čia ir tiems, kurie net nevažiuoja varžybose – nuo ryto iki vakaro vyksta įvairiausios varžybėlės su elektriniais motociklais, kažkoks mini motokrosas. Galima išmėginti daug naujos įvairiausių gamintojų siūlomos technikos. Jausmas toks, kad vienoje vietoje sukasi apie 100 tūkst. žmonių ir daugybė motociklų. Žodžiu, gerbėjai turi ką veikti visą parą – linksmybės ir motociklų variklių gausmas čia nenutyla.

– Kaip vyksta lenktynės?

– Kiekvienas sportininkas turi du bandymus atrankinėse varžybose, kurių metu reikia pakilti serpantinu į kalno viršų. Vieną dieną – bandymas, kitą dieną – bandymas, ir iš maždaug 2 tūkst. sportininkų 500 patenka į finalinį važiavimą. Finalas vyksta sekmadienį, kai sportininkai startuoja iš karjero apačios ir turi apdsilankyti 24 kelio punktuose per keturias valandas. Šiemet iš 2 tūkst. startavusiųjų laiku finišavo tik šešiolika sportininkų! Visi kiti strigo trasoje ir nespėjo.

– Kokiu motociklu pats važiavai ir kodėl tokį pasirinkai?

– Važiavau "Husqvarna". Dvitaktis variklis su įpurškimu. Motociklo pasirinkimo labai nesureikšminu, nes, kaip su kolega juokaujame, tokioms varžyboms reikia rinktis naują motociklą, dalyvauti varžybose ir dėti skelbimą į skelbimų portalus, nes motociklas nuvažiuoja labai nedaug. Mano pasirinkimą nulėmė technikos patikimumas ir tai, kad nesunku surasti reikalingų dalių. Nors praktika rodo, kad, tinkamai paruošus, galima ir su "Minsk" važiuoti.

Kadangi varžybos vyksta veikiančioje kasykloje, tai viskas byra, šlaitai – labai statūs, akmenys – gigantiški...

– Kokią techniką renkasi varžovai?

– Važiuojama visų markių motociklais – KTM, "Husqvarna", TM, "Beta", "Yamaha" ir t.t. Dauguma jų yra specialiai rengti varžyboms. Ne paslaptis, kad užsienio šalyse gamintojų atstovai vertina tokio lygio varžybas, tad sportininkui varžyboms lengvai paskolina motociklus, nes pastebiu, kad motociklininkas be didelės patirties, bet su naujausia technika ir gausybe reklamos. Tad kai važiuoji oficialaus gamintojo atstovo suteiktu motociklu, turi ir motociklu besirūpinantį mechaniką bei kitą personalą, kuris padeda varžybų metu.

– Kiek skyrėsi trasa nuo tos, kuri buvo praėjusiais metais?

– Trasa beveik nesiskyrė nuo tos, kuri buvo praėjusiais metais. Pasikeitė mano požiūris ir sukaupta patirtis padarė savo. Praėjusiais metais vos pėsčias užropojau į visus punktus, kad galėčiau pažiūrėti, kaip važiuoja profesionalai, o šiemet pats kai kurias vietas pralėkiau net nepastebėdamas. Tad galimybių riba ir supratimas, kur ir kaip galiu važiuoti motociklu dar labiau pasikeitė.

– Kas buvo sunkiausia?

– Sunkiausia ir daugiausia pastangų iš sportininkų pareikalauja ir sportininkų grūstys, kai visi sulenda į vieną trasos vietą – tuomet nėra kaip įsibėgėti, kad galėtum pakilti į kalną. Savotiškas pragaras, kartu – ir nemenkas pavojus, nes greta krenta motociklai, iš po ratų lekia akmenų skeveldros ir patys akmenys. Dar sunkiau tokias vietas įveikti tuomet, kai kankina nuovargis ir negali nieko padaryti – nei patraukti, nei pastumti motociklo, tai net šventuosius pradedi regėti ir juos kviestis, – vis dėlto ramiai pakvėpuoji, šiek tiek pailsi ir leki tolyn. Tokiose varžybose kankinasi ir technika – pradeda ožiuotis, tad kartais atokvėpio tenka stoti ir dėl to, kad reikia pailsėti technikai.

– Kas pavojingiausia sportininkams?

– Lengviau pasakyti, matyt, kas nepavojinga. Kadangi varžybos vyksta veikiančioje kasykloje, tai viskas byra, šlaitai – labai statūs, akmenys – gigantiški... Žiūrovai patys negali pasirinktii stebėjimo vietos. Į specialias žiūrėti skirtas zonas veda gidai ir prižiūri varžybas stebinčiuosius. O sportininkas dar iki varžybų pradžios gali užsisakyti ir pagalbą sraigtasparniu.

– Kokie tolimesni sezono planai?

– Artimiausiu metu važiuosiu į Karpatų kalnus treniruotis pats ir treniruoti kitų sportininkų ir ruoštis "Romaniacs Silver" klasei, kur laukia dar vienas iššūkis. Šiose varžybose, šioje klasėje nestartavo dar nė vienas lietuvis. Iki šiol esame išmėginę "Iron" ir "Bronze" klases. Tad "Silver" bus sunkiausia, ką esu bandęs iki šiol. Žinoma, važiuosiu ir Baltijos enduro ir enduro sprinto čempionatuose. Rudenį vėl laukia treniruotės kalnuose, o grįžęs iš jų galvosiu, kas toliau. Išbandysime gal "GetzenRodeo" varžybas Vokietijoje, kurios yra ir WSS 8 etapas, o 2020 m. (štai kokie tolimi planai), tikiuosi, pavyks nuvykti į Portugalijos Porto miestą, kuri vyks "XL Lagres" – dar vienas iš WSS etapų.