Žinote ką? Liuksemburgas žaidžia Europos vyrų krepšinio čempionate. Ir netgi prasibrovė iki antrojo etapo. Juokai juokais. Bet jeigu mes gyventume Liuksemburge, tai būtų vienintelis būdas pasididžiuoti šeštadienio rungtynėmis. Susidaro toks įspūdis, tarsi trenerius keičia Šarūnas Jasikevičius. Šaras aikštelėje - trenerio nereikia. Nėra Šaro - sudie, treneri.

Tai yra beviltiška. Švelniai tariant, tokios mintys lindo į galvą po rungtynių Lietuva-Slovėnija. Taip, mačo pradžioje slovėnai fantastiškai pataikė tritaškius, bet reikia atsižvelgti į du esminius faktorius: 1) slovėnai iš toli mėtė laisvi 2) lietuvių puolimas buvo toks, tarsi žaistų ne Lietuvos ir Slovėnijos rinktinės, o geriausi Slovėnijos krepšininkai ir Lietuvos, atleiskit, Kazlų rūdos mėgėjai.

Pirma pirmojo kėlinio pusė buvo dar kažkiek panaši į krepšinį. O po to - švelniai tariant, fiasko. Palyginus su mačais su turkais ar lenkais, lietuviai aikštėje buvo praktiškai nematomi. Antrajame kėlinyje slovėnų tritaškiai liovėsi, ir tai teoriškai turėjo padėti mūsiškiams. Bet tik teoriškai. Lietuviai žaidė taip, tarsi jie visi priklausytų ne krepšinio šalies rinktinei, o (iš tikrųjų) būtų vieninteliai dvylika Liuksemburgo krepšininkų.

Kas dėjosi aikštelėje - matėme visi. Kodėl? Leiskite pateikti savo versiją.

Kaltinamuoju Nr. 1 pateikčiau Ramūną Butautą. Akivaizdu, kad treneris pačiame Europos čempionato viduryje vis dar ieško penketo, kuris sugebėtų kažką padaryti. Būtų galima pasakyti, kad treneris žaidėjus keičia kaip kojines, bet sprendžiant iš to, kokį kvapą skleidžia Lietuvos rinktinė, R.Butautas kojines keičia kur kas rečiau.

Po pirmojo kėlinio keikiausi. Po antrojo burnojau iš visų jėgų. O jau trečiojo kėlinio metu kūriau naujus lietuviškus keiksmažodžius, nes įprastinio arsenalo tiesiog neužtenka.

Esu gana santūraus būdo. Bet dabar, nevyniojant į vatą, nervai nelaiko. Pasakysiu paprastai: atsistatydinkite, gerbiamas treneri. Kažkiek galima “nurašyti” ant nesėkmių, ant kamuolį iš lanko spjaudančio krepšio, bet kai komanda, turinti vieną stipriausių (bent jau sąrašuose) priekinių linijų pirmenybėse, nesugeba net (atleiskit už leksiką) pirstelėti puolime, jokios kitos išvados į galvą neateina.

Rungtynės buvo pralaimėtos jau pirmo kėlinio pabaigoje. Ar tai 2003 m. Europos čempionų charakteris? Ar tai ta komanda, kuri dvi olimpiadas iš eilės pateko tarp keturių geriausių pasaulio ekipų? Nė iš tolo.

Taigi kodėl pradėjau nuo Š.Jasikevičiaus? Paprasta. Įvertinkit logiką:

2001 m. po sensacingo pasirodymo Sidnėjaus Olimpinėse žaidynėse lietuviai beviltiškai pralaimi latviams ir neprasibrauna į kovą dėl medalių Europos čempionate. Š.Jasikevičius žaidžia, tačiau Lietuvos rinktinė nė iš tolo nepanaši į komandą. Jonas Kazlauskas atsistatydina.

2003 m. J.Kazlausko vietą užėmęs Antanas Sireika su Lietuvos rinktine laimi Europos čempionato auksą. Visa komanda aiškiai veikia pagal J.Kazlausko modelius ir niekam nepalieka šansų. 2004 m., Atėnų olimpiada - puikus pasirodymas turnyro pradžioje ir fiasko jo pabaigoje, bet ketvirtoji vieta - visai garbinga. 2006 m., pasaulio čempionatas Japonijoje: nėra Šaro, pasirodymas beviltiškas, sudie, A.Sireika.

2007 m., Europos čempionatas. Šaras sugrįžo, su juo sugrįžo ir pergalės. Jeigu ne, paprastai tariant, nesveikas rusų žaidimas pusfinalyje, būtume žaidę dėl aukso. Bet ir bronza - puikus pasiekimas debiutuojančiam rinktinės treneriui.

2008 m., Pekino olimpiada. Vėl ketvirti, valio!? Galbūt. Bet komandą aiškiai tempė Šaras ir Šiška. Tikrai ne treneris.

2009 m., Europos čempionatas. Šaro nėra, Šiškos nėra. Ir, paprastai tariant, šakės. Tokios beviltiškos Lietuvos rinktinės dar nemačiau. Niekada gyvenime. O ant popieriaus - puiki ekipa. Gal turime skylę įžaidėjo pozicijoje, bet čia juk smulkmena, ar ne?

Ne, tai ne smulkmena. Kaip ir trenerio blaškymasis visų rungtynių metu. Kai Lietuvos rinktinės treneris per antrą kėlinį atlieką daugiau keitimų, nei normali komanda per visą rungtynių laiką, išvada peršasi savaime. Treneris nežino, kame reikalas. Jis spėlioja, duria pirštu į pirmą, antrą ar penktą penketą ir reaguoja tarsi eilinis “Teleloto” žaidėjas - “š..., ir vėl nepataikiau”.

Tik šiose rungtynėse pamačiau Mantą Kalnietį ir Joną Mačiulį ne ant suolo, o aikštelėje. Ir R.Butautas juos išleido tada, kai laimėti buvo įmanoma tik teoriškai. Keitimai vienas po kito, gynybinės sistemos keičiamos kas minutę. Kame reikalas? Dabar ne laikas eksperimentuoti, ir visi tai supranta. Na, visi, išskyrus R.Butautą.

Nevyniosiu į vatą. Ar tokio trenerio reikia Lietuvos rinktinei? Ar tokio trenerio reikia vienai iš geriausių pasaulio komandų? Ne. Vienintelis būdas R.Butautui reabilituotis - laimėti auksą. Jei auksas bus - viešai (su vašku) išsidepiliuosiu pažastis.

Labai noriu, kad R.Butautas mane priverstų tokiu būdu rauti plaukus sau iš pažastų. Bet ar yra nors mažutė tikimybė, kad tai iš tikrųjų įvyks? Ne. užtat yra mažutis rungtynių planas, kuris yra tiesiog didžiulis nesusipratimas.