Gydosi Ispanijoje

Kovingumo niekada nestokojusi tinklininkė baigia nugalėti negandą ir po šiomis dienomis atliktos kaulų čiulpų transplantacijos jaučiasi gerai.

Ligoninėje Gran Kanarijoje (Ispanija) besigydanti V.Petrauskaitė tvirtino, kad nekantrauja grįžti į normalų gyvenimą ir nesikrato minčių padėti Lietuvos tinkliniui.

Ispanijos "Gran Canaria J.A.V. Olimpico" komanda buvo paskutinė Valdonės daugiau nei penkiolika metų trukusios profesionalės karjeros stotelė.

Lietuvė yra žaidusi stipriausiose mūsų šalies bei Prancūzijos, Italijos, Turkijos, Rusijos, Rumunijos, Azerbaidžano komandose.

2011-aisiais V.Petrauskaitė su Urbino "Tiboni" (Italija) ekipa iškovojo Europos tinklinio konfederacijos (CEV) taurę, taip pat yra žaidusi Italijos tinklinio "Visų žvaigždžių" rungtynėse.

V.Petrauskaitė žaidė Prancūzijos, Italijos, Turkijos, Rusijos, Rumunijos, Azerbaidžano komandose.

Pirmi žingsniai – Kaune

V.Petrauskaitė karjerą pradėjo 1999-aisiais Kauno "Heksoje", tačiau tinklinio virusu užsikrėtė, anot jos, jau vaikystėje.

"Mano mama – tinklininkė. Tad galima sakyti, kad gimiau su tinklinio kamuoliu. Kai man buvo gal aštuoneri metai, patekau pas trenerę Jolitą Virbickienę. Nuo antros klasės jau lankiau tinklinio treniruotes", – pasakojo Valdonė.

Vėliau laukė esminis etapas, padėjęs staigiai kopti karjeros laiptais. Kai V.Petrauskaitei buvo šešiolikos metų, ją pakvietė į Prancūziją. Tokią galimybę anuomet suteikė viena geriausių Lietuvos praeito amžiaus pabaigos tinklininkių Daiva Ramoškaitė-Vaitulionienė-Olivier, kuri, deja, šiemet vasarį paliko šį pasaulį.

"Mama išleido mane į Prancūziją, nors dar nebuvau užbaigusi mokyklos Lietuvoje, tai teko padaryti vėliau. Taip ir prasidėjo legionierės karjera – tarsi iš niekur", – šypsojosi V.Petrauskaitė.

Treniruotės jaunimui užsienio klubuose nėra sunkesnės nei Lietuvoje, bet pas mus tiesiog trūksta konkurencijos.

Sentimentai – Italijai

Sunkus darbas, realizuotos galimybės ir ambicijos tapti geriausia – tai buvo pagrindinė karjeros varomoji jėga.

"Prieš 20 metų negalvojau apie tai, ko reikia, kad mane pakviestų vienas ar kitas žinomas klubas – tiesiog stengiausi ir žaidžiau. Sunku jaunam sportininkui įsitvirtinti užsienyje, ypač psichologiškai. Tenka grūdinti charakterį, atkakliai gerinti savo meistriškumą. Pirmieji metai svetur man tikrai nebuvo lengvi", – pasakojo V.Petrauskaitė.

2009–2011 m. Urbino komandoje ir laimėta CEV taurė tinklininkei įsiminė labiausiai.

"Jeigu reikėtų pasirinkti vieną šalį, kurioje patiko labiausiai, tai būtų Italija. Prancūzija svarbi dėl to, kad joje praleidau pirmus penkerius legionierės karjeros metus, tai buvo tvirtas atspirties pagrindas kilti aukštyn. Kita vertus, visose šalyse, kuriose esu žaidusi, man pavyko pritapti", – pripažino V.Petrauskaitė.

Trūksta konkurencijos

Pastaraisiais metais Lietuvos tinklininkų desantas stipriuose užsienio klubuose nėra gausus. Visgi Valdonė nemano, kad situacija – visiškai prasta.

"Mūsų žaidėjų yra JAV, Švedijoje, Prancūzijoje, kitose šalyse. Lietuva nėra didelė, o tinklinio lygis niekada negalės prilygti, tarkime, Italijai ar Rusijai, kur visai kitokia sporto politika, kitokios finansinės galimybės. Manau, kad, įvertinus mūsų šalies potencialą, į užsienį išvyksta nemažai tinklininkų", – pabrėžė V.Petrauskaitė.

Turtingesnėse šalyse daugiau finansiškai stabilių klubų, o kartu – daugiau galimybių talentingam jaunimui sportuoti profesionaliai.

"Treniruotės jaunimui užsienyje nėra sunkesnės nei Lietuvoje, bet pas mus tiesiog trūksta konkurencijos, yra tik kelios geros komandos. Jaunimui būtina daugiau žaisti – reikia turnyrų namuose, išvykų į tarptautines varžybas", – svarstė V.Petrauskaitė.

Išsigydžiusi ligą ir sutvirtėjusi Valdonė neatsisakytų savo patirtimi prisidėti prie Lietuvos tinklinio ateities.