Maratonininkas R. Kančys: aš jau beveik miegoti einu su bėgimo batais

Įvedus Remigijaus Kančio vardą į "Google" paieškos sistemą, ima kristi įspūdingos straipsnių antraštės ir garbingos definicijos, kaip antai: "Maratonininkas sezoną pradėjo rekordais", "ketina tapti istorijos dalimi", "kas savaitę nubėga šimtus kilometrų" ir pan.

Spalio 4-ąją sportininko iššūkių taikiklyje – dar vienas be galo išlauktas, per ilgą karantino laikotarpį išsvajotas – Londono maratonas. Jam 33-ejų metų sportininkas labai atsakingai ruošėsi, bet surado laiko ir šnektelėti apie gyvenimą be bėgimo batelių.

– Palikime tuos maratonus ramybėje, ramiai prisėskime ant vieno iš Ąžuolyno parko – kasdienės jūsų treniruočių vietos – suolelio ir pakalbėkime apie gyvenimą. Apie tą, kuris prasideda, kai po darbų grįžtate namo pas žmoną, dukrą, nusiaunate bėgimo batelius ir...

– Ir?.. Kažin ar tai įmanoma? Aš jau beveik miegoti einu su tais bėgimo batais (juokiasi).

– Na, gerai, tuomet pašnekėkime apie tuos laikus, kai bėgimo batelių dar išvis nebuvo jūsų mokyklinėje kuprinėje. Grįžkime į paauglystę – kuo domėjotės, apie ką svajojote, ką veikėte?

– Apie bėgimą tais laikais tikrai dar nesvajojau. Kadangi esu kilęs iš kaimuko (yra toks labai gražaus pavadinimo Sūkurių kaimas Prienų rajone), tai tiesiog buvau aktyvus vaikas, kuris mėgo dalyvauti visur, kur tiktai įmanoma – lankiau gimnastiką, krepšinį, futbolą, net tautinius šokius.

– Tai bent atradimas! Pasirodo, jus lydėjo ne tik sportinė, bet ir meninė veikla. Tai gal dar ir dainavote? Juk kai šiandien įsijungi televizorių, atrodo, kad visi lietuviai dainuoja...

– Oi, ne, nedainavau. O rimčiau sportu susidomėjau, jei neklystu, vienuoliktoje klasėje, kai pakeičiau mokyklą ir ėmiau mokytis Alytaus rajono Krokialaukio Tomo Noraus-Naruševičiaus gimnazijoje (tuomet dar buvo vidurinė mokykla). Mano klasės auklėtotoju tapo Virginijus Šišla – kūno kultūros mokytojas. Tai jis pastebėjo, kad gerai bėgu ilgesnius nuotolius. Tapęs tarpmokyklinių krosų nugalėtoju, gavau šansą dalyvauti tarprajoninėse varžybose, kur auklėtojas mane pristatė savo geram draugui, bėgimo treneriui. Taip, jo paskatintas, pradėjau bėgioti ir iki šiol dar bėgioju. Kai žvilgteliu atgal, matau, kad tas bėgimas mane lydėjo jau gerokai anksčiau – gal nuo kokios ketvirtos klasės (bėgdavau už klasę, už mokyklą ir užimdavau aukštas vietas), tik tuomet dar nebuvau sutikęs žmogaus, kuris mane padrąsintų, paskatintų siekti rezultatų.

– Betgi šeimoje jūs ne vienas toks bėgikas, dar turite ir 26-erių seserį Loretą Kančytę, kuri, jūsų įkvėpta, tapo ilgų distancijų bėgike, sėkmingai gerina asmeninius bėgimo rekordus ir turbūt svajoja apie maratonininkės karjerą?

– Na, taip (juokiasi): blogas tas kareivis, kuris nenori būti generolu. Mano sesė taip pat po truputėlį žengia žingsnius viso maratono link. Bet kol kas tarp jos pasiekimų – pusė maratono, tad maratonininke dar negali vadintis – tik vidutinių ir ilgų nuotolių bėgike. Nepaisant to, mes abu drauge dirbame, treniruojame mėgėjus, vaikus, sportuojame. Žodžiu, daug laiko praleidžiame kartu.

– Dažnai ilgų nuotolių bėgikai, kalbėdami apie svarbius startus, labiau akcentuoja psichologinį nei fizinį pasiruošimą. Bet juk, atrodo, viskas paprasta – pokšteli šūvis, pradedi bėgti ir gali mintyse nors buto remontą daryti: tiek daug laiko ir erdvės apmąstymams...

– Tai jums taip atrodo. O per rimtas varžybas tikrai negali būti jokių pašalinių minčių. Netgi dabar man sudėtinga pasakyti, ką tuo metu – per tas dvi valandas su trupučiu – galvoju. Viena žinau: tikrai ne apie kažkokius šalutinius dalykus – maistą, darbus namuose ar santykius šeimoje. Tiesiog panyri į tą bėgimo būseną ir stebi laiką, varžovus. Dėliojiesi mintyse strategijas, kaip bėgti, kada atsigerti. Tarsi susikoncentruoji tam bėgimo laikui ir visą kelią tavo mintyse tvinksi vienas vienintelis tikslas – išspausti iš savęs maksimumą, padaryti geriausia, ką gali.

– Pažįstu ne vieną vaiką – laimingą, kad lanko pas jus bėgimo treniruotes. Kaip juos atsirenkate – pagal kažkokius išskirtinius fizinius duomenis, o gal į pirmą vietą iškeliate bendražmogiškas savybes?

– Tikrai neakcentuoju jų fizinių galimybių. Mes kiekvienas turime potencialo. Man patinka užsispyrę ir siekiantys savo tikslų žmonės. Labiau kreipiu dėmesį į charakterį ir vaiko norą tobulėti. Mano tikslas – išlaisvinti, atskleisti vaike esantį potencialą, pasislėpusį kažkur giliai.

– Ar teisybė, kad tarp jūsų sportininkų yra ir penkis šimtukus per brandos egzaminus gavusių vaikų?

– Tiesa. Man smagu, kad jie nėra tik sportininkai, kad jie stengiasi pirmauti, tobulėti ir kitose veiklose, tarkim, moksluose. Mano galva, geras sportininkas turi būti geras ne tik sporte.

– Na, gerai... Kokie tuomet kriterijai galioja geram treneriui? Koks jūs pedagogas – griežtas, reiklus, pakantus, atlaidus?

– Be galo sunkus klausimas. Turbūt reikėtų paklausti pačių auklėtinių, kaip mane mato. Bet labiausiai norėčiau būti jiems geru draugu, su kuriuo galima pasikalbėti apie bet ką – ne tik sportą. Norėčiau, kad jie galėtų man išsipasakoti, kad neliktų tarp mūsų sienų... Bet kartu esu ir labai reiklus.

Suvedė: "Taip ir prisibėgiojome", – juokiasi prisiminęs pažintį su žmona Erika Kauno lengvosios atletikos manieže, kur ji bėgiojo savo malonumui, o jis treniravosi. / R. Bacytės-Starkuvienės nuotr.

– O koks jūs vyras savo žmonai Erikai ir tėtis mažajai dukrelei?

– Tikiuosi, irgi neblogas. Nors mano žmona nėra sportininkė, bet paradoksas – mes susipažinome Kauno lengvosios atletikos manieže. Ji ten bėgiojo savo malonumui... Aš treniravausi. Tad prisibėgiojome (juokiasi). Puikiai iki šiol sutariame, bet drauge tikrai nebėgiojame. Būna, kad Erika su dviračiu ar mašina mane palydi, palaukia, kol aš bėgu, o paskui vėl visi grįžtame namo. Šiuo metu ji dirba mama, augina mūsų dukrelę Elzę.

– Tai apie ją ir pakalbėkime... Girdėjau, kad kartais ir dukrytę pasiimate drauge, kai Ąžuolyno parke treniruojate vaikus. Ar mažajai neatsibosta laukti, kol baigsis treniruotė?

– Nenusibosta, juk ten būna ir jos teta, mano sesuo, su kuria drauge treniruojame jaunimą. Elzė – komunikabilus vaikas, ji tuoj pat susiranda draugų tiek tarp besitreniruojančių suaugusiųjų, tiek ir tarp vaikų. Be to, dukrytė labai mėgsta kartoti, ką daro kiti: įvairius apšilimo pratimus ir pan. Tai valandėlė mums abiem prabėga bematant. Grįžę namo irgi turime daug smagių bendrų užsiėmimų – važinėjame paspirtuku, pjauname žolę, spalviname, dėliojame dėliones, skaitome knygeles. O jei lyja, labai mėgstame bėgti į kiemą ir basomis taškytis po balas. Grįžtame šlaput šlaputėliai. Žmona? Ne, nepyksta – juokiasi. Net kaimynė, žiūrėdama į mus pro langą, šypsosi.

– Sportininkų vaikams turbūt jau lemta vaikystę praleisti kur nors lengvosios atletikos sporto manieže ar futbolo aikštelėje, šalia kitus vaikus treniruojančių tėvų. Ar tai nereiškia, kad nuo mažų dienų jūsų atžalos programuojamos sportinei karjerai?

– Sutinku, jūsų žodžiuose yra dalis tiesos. Bet aš tikrai skatinsiu Elzę, kad ji pati pasirinktų, kuo norės būti gyvenime, – šokėja, dainininke ar dar kažkuo. Tikrai neversiu sportuoti, bet aplinka, kurioje augs, be abejo, įtakos jai turės.

Drauge: ir žmona Erika, ir dukrytė Elzė kelia sportinį ūpą vyrui ir tėčiui ne tik treniruotėse, bet ir varžybose. / A. Vasiliausko nuotr.

– Nežinau, ar pastebėjote, kad sportininkai dabar vaidenasi ne tik stadionuose, maniežuose ar sporto salėse. Jų daug ir televizijoje, bulvarinėje spaudoje. Jie ne tik sportuoja, bet ir šoka, dainuoja, dalyvauja įvairiuose TV projektuose. Kodėl nematome ten jūsų?

– Kiekvienas pasirenka. Aš irgi gana aktyviai palaikau tuos vadinamuosius viešuosius ryšius – esu aktyvus socialiniuose tinkluose, turiu savo feisbuko puslapį "Olimpinės svajonės link", kur dalijuosi ne tik sportinio gyvenimo nuotrupomis. Manau, kad mūsų – sportininkų – pavyzdys gali teigiama linkme paveikti jaunimą, įkvėpti jį pasirinkti  prasmingesnį tikslą. Gal, tarkim, koks nors jaunuolis, sėdėdamas ant sofos ir pamatęs "YouTube" kanalu bėgantį Kančį, nuspręs irgi pamėginti... Bėgti, irkluoti, važiuoti dviračiu, kilnoti svorius ar dar kažkokią sporto šaką pasirinkti. Ar pagalvojote, kad tokiu būdu jo gyvenimas gali kardinaliai pasikeisti? Sportas gali tapti jo įkvėpimo šaltiniu. Aš – už komunikaciją. O televizijos šou? Pasakysiu paprastai – tegul kaip kam reikia, taip tas ir reklamuojasi. Svarbu, kad jauni žmonės, kuriems reikia įkvėpimo šaltinių, iš to gautų naudos.

– Sutikite, kad jūsų pavardės etimologija tiesiog pateisina ir pasirinkto sporto – maratono – sudėtingumą. Ar Kančiui didelė kančia bėgti tuos 42 km 195 m?

– Žinokite, čia požiūrio reikalas. Maratonas, pripažįstu, tikrai sunki distancija, bet visąlaik, kai ateina toji starto diena, aš sau pasakau: šiandien, Remigijau, yra tavo šventė. Švęsk, padaryk geriausia, ką gali, bet tik neik prie starto linijos galvodamas, kad reikės kentėti (juokiasi).

Visoms varžyboms aš turiu labai gerą asmeninę psichologę – savo žmoną, kuri visada palaiko mane, nuramina, padrąsina.

– Ne paslaptis, kad koronavirusas sujaukė gyvenimą tiek danguje (turiu omeny, tuščius oro uostus, keliauti negalinčius žmones), tiek ir ant žemės. Metams nukeltos Tokijo olimpinės žaidynės, kuriose taip pat svajojate startuoti. Vis dėlto, kaip sakote, mėgstate gyventi dabartimi, o dabartinės mintys sukasi kur kas arčiau nei Japonija. Sakykite, ar jos jau Londone?

– O taip, su nekantrumu laukiu būsimo starto Londone. Nors vienas po kito buvo atšaukti Paryžiaus, Berlyno, Frankfurto ir kiti maratonai, tačiau atrodo, kad spalio 4 d. šios svarbios varžybos elito grupėje vis dėlto vyks. Maža to, šis maratonas bus visiškai kitoks: be kasmetės 45 tūkst. bė̇gikų minios, jame dalyvaus tik apie pusšimtį elito bėgikų iš viso pasaulio. Visi kiti galės bėgti tik virtualiai. Marš̌rutas taip pat nebus toks, kaip įprasta: už̌darytame parke be žiūrovų suksime devyniolika ratų̨ po 2,15 km ir dar papildomai 1 345 m. Pasak organizatorių, bus kuriamas biologinio saugumo burbulas, t.y. atletai bus testuojami dėl COVID-19 tiek savo gimtinėje, tiek ir atvykę į Londoną̨ iki pat varžybų̨ dienos. Gyvensime atskirame vieš̌butyje, skirtame tik šio maratono dalyviams ir aptarnaujančiam personalui, kurio teritorijos palikti negalė̇sime, treniruosimės taip pat ten.

– Tiek daug apribojimų, naujovių... Kitaip sakant, būsite Londone, bet paties Londono nematysite. Ar jau kažkiek pradedate bijoti?

– Ne bijoti, o jaudintis. Tai normalu. Pasiruošimas intensyviai vyksta, adrenalinas po truputį kaupiasi. Bet visoms varžyboms aš turiu labai gerą asmeninę psichologę – savo žmoną, kuri visada palaiko mane, nuramina, padrąsina.

Aišku, kad bus nelengva ištverti tame burbule ir bėgti maratoną̨ ratais. Tie, kuriems yra tekę bėgti ilgesnes distancijas, tikrai supras, kaip sudėtinga tai daryti. Tačiau, jei reikėtų rinktis – taip ar ne, vienareikšmiškai atsakyčiau, kad šios pasaulinės suirutės kontekste tokio rango varžybos – tikra atgaiva sielai. Todėl, kad ir kaip viskas klostysis, man bus didelė garbė atsidurti tokioje unikalioje atmosferoje, varžytis su savo į̨kvėpėjais, t.y. stipriausiais planetoje maratonininkais Eliudu Kipchoge, Kenenisa Bekele, Sondre Nordstad Moen ir kt.

– Kaip norėtumėte, kad į elito maratoną Londone jus išlydėtų jūsų jaunieji auklėtiniai?

– Į startą juos išlydžiu... duodamas žaibą. Manau, tą patį paprašysiu jų padaryti ir prieš man išvykstant. Duoti žaibą!

Dešimt R.Kančio kančių

Siūlydami linksmą testą, garsaus sportininko paprašėme pabaigti sakinį.

Kančia būtų atostogauti...

... paplūdimyje. Mano antroji pusė žino, kaip man tai patinka (juokiasi). Šią vasarą mes atostogavome prie jūros, tai pasirinkome dviračius. Truputį paminame, Erika pasidegina, paskui vėl paminame. Žodžiu, buvo gerai ir jai, ir man.

Kančia būtų mylėti...

... neįsivaizduoju, kaip pabaigti. Kažkaip man šitie žodžiai nedera tarpusavyje. Mano gyvenime tikrai nėra kažko, ką mylėčiau, bet dėl to kentėčiau (kvatojasi).

Kančia būtų gyventi...

... labai dideliame mieste. Turiu omeny kokį nors pasaulio didmiestį, pavyzdžiui, Niujorką. Man reikia žalumos, gamtos ir lėtesnio gyvenimo tempo.

Kančia būtų valgyti...

... staiga prisiminiau kalafiorų kepsnelius (kvatojasi). Sykį žmona norėjo mane nustebinti ir paskambinusi telefonu pranešė, kad namuose pietums laukia kepsneliai. Tai aš, žinoma, įsivaizdavau kokius mėsiškus kepsnius... O radau kalafiorus. Tikrai buvo labai skanu, bet kartoti nenorėčiau.

Kančia būtų žiūrėti...

... kokią nors muilo operą per televizorių. Nes šiaip televizorių įsijungiu gana retai. Tad, jei jau atsidurčiau ant sofos priešais TV ekraną, norėčiau žiūrėti kokį kovinį, fantastinį ar veiksmo filmą. Tiktų ir koks nors biografinis ar karinis.

Kančia būtų žaisti...

... tebūnie šachmatais, nes tikrai nemoku jais žaisti.

Kančia būtų skaityti...

... meilės romaną.

Kančia būtų dirbti...

... kokį nors sėdimą darbą. Ačiū Dievui, tokio dar neteko bandyti. Iki šios dienos mano visi darbai buvo aktyvūs – tekdavo daug vaikščioti, judėti, bendrauti su studentais.

Kančia būtų keliauti…

... aš prisikeliauju dalyvaudamas varžybose. Po jų dar lieka šiek tiek laiko ir miestą apžiūrėti. Bet intensyviai treniruojantis tas keliavimas tampa sudėtingesnis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

joli

joli portretas
AR neatsibodo bėgimai? imkit kastuvus, dalgius ir judam Lietuvos labui
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių