Kineziterapeutas J. Vaščenkovas – apie sportą, pozityvią baimę ir tikrus lyderius

Kineziterapeutas Jurijus Vaščenkovas su įvairiomis olimpinėmis sportininkų rinktinėmis dirba jau seniai. Sprendimą nukelti Tokijo olimpines žaidynes į kitus metus vyras ir pastarąjį dešimtmetį jo vadovaujama baidarių bei kanojų irklavimo rinktinė pasitiko jau namuose, Lietuvoje.

– Su baidarių ir kanojų irkluotojais Portugalijoje intensyviai ruošėtės šios vasaros olimpiadai. Kur buvote tuo metu, kai Lietuva uždarė sienas ir paskelbė karantiną?

– Ačiū Dievui, jau namuose. Prasidėjus sambrūzdžiui, gavome išankstinius bilietus grįžti. Visi, kas norėjo, tą padarė. Turiu omeny, kad vienas potencialus būsimos olimpiados dalyvis su treneriu surizikavo ir liko iki dabar treniruotis. Tai buvo rizika dėl aukštų olimpinių rezultatų. Be to, priimdami sprendimą ten pasilikti jie vis dar tikėjosi, kad olimpiada įvyks…

– Ar sportininkai ir jų treneriai labai nuliūdo išgirdę žinią apie Tokijo olimpinių žaidynių nukėlimą į kitus metus?

– Na, jei atvirai, turbūt daugiau liūdesio ir nerimo buvo laukiant Olimpinio komiteto sprendimo ir sekant žiniasklaidos pranešimus, kad koronavirusas pasaulyje plinta. Ta nežinia vyrams buvo kankinanti. Juk turėjo dirbti, palaikyti puikią sportinę formą net ir nežinodami, ar viso to reikės. Dabar, kai verdiktas jau paskelbtas, visiems lengviau: ir sportininkams, ir personalui. Nes profesionaliai sportuoti vis tiek galimybių nėra. Visi mūsų baidarininkai kanojininkai izoliavosi ir treniruojasi namuose – kas su žmona ant pečių, kas su šluota rankose… Patys suprantate, kad tai nėra adekvačios treniruotės, siekiant aukštų olimpinių rezultatų. Todėl, mano nuomone, gerai, kad olimpiada įvyks kitais metais.

– Minėjote, kad žmonės dažnai painioja akademinį irklavimą su baidarių ir kanojų sportu. Galbūt dėl to, kad tiek vieniems, tiek ir kitiems sportininkams reikia vienodų treniravimosi sąlygų. Ar turime jas čia, Lietuvoje?

– Vasarą – taip. Tačiau likusius devynis mėnesius sąlygų irkluoti Lietuvoje nėra, tad tenka jų ieškoti šiltuose kraštuose. Sezonas paprastai baigiasi rugsėjį keliomis komercinėmis varžybomis, paskui spalis ir lapkritis – vadinamasis tarpsezoninis, kai sportininkai leidžia sau pailsėti ar šiek tiek pakeisti sporto šaką. O jau po Naujųjų prasideda intensyvios treniruotės užsienyje, kur tuo metu šilta – Italijoje, Portugalijoje, Turkijoje, Pietų Afrikoje. Kai imame kalbėti apie aukštąjį meistriškumą, ne tik irkluotojams ar buriuotojams, bet ir kitoms sporto šakoms Lietuvoje žiemą nėra sąlygų treniruotis.

– Kuo ši sporto šaka, turinti gana problemiškas treniravimosi Lietuvoje sąlygas, vilioja vyrukus ir netgi merginas. Išduokite, kur slypi baidarių ir kanojų irklavimo žavesys – ar kad mes, lietuviai, esame įpratę vasarodami rengti baidarių žygius Ūla ir Dubysa?

– Nematau čia jokių problemiškų sąlygų. Pati įsivaizduokite: Kaunas, Lampėdžiai, pušų apsuptis… Ten dabar yra statoma nauja irklavimo bazė. Vaikai gali sportuoti gamtoje, o ne kažkur prakaito pritvinkusiose salėse. Žiemą, aišku, dalis jų natūraliai atkrenta, nes fizinio parengimo treniruotės sporto salėse kai kuriems pasirodo nuobodžios. Atėjus pavasariui, vėl visi lekia į gamtą, į tyrą orą. Argi nelinkėtumėte tokios vaikystės savo vaikui? O paskui, jei tau gerai sekasi, atsiranda didesni siekiai, tikslai. Ir noras garsinti Lietuvą…

Moto: „Tikras laimėtojas turi išsikelti tikslus, aukštesnius už save“, – įsitikinęs J. Vaščenkovas, padedantis sportininkams siekti pergalių.

– Žinau, kad turite gražią šeimą – žmoną Oksaną ir du vaikučius – šešiametį Justą ir dvimetę Liviją. O pats jūs kokį sportą parinktumėte savo vaikams?

– Atsakysiu paprastai, duok Dieve, kad jie paaugę nors ką nors lankytų! Todėl prie sporto pratiname jau dabar: vežiojame į fizinio lavinimo būrelius. Turime ir kitą gražią tradiciją, kurios tikslas – kad vaikai matytų tėvus sportuojančius! Tad jeigu kuris iš mūsų šeimos eina treniruotis, pavyzdžiui, žmona, tai mes su vaikais keliaujame iš paskos ir žaidžiame netoliese. Kitąsyk, jei tėtis eina pasportuoti, mama su vaikais sukiojasi kažkur netoliese. Stengiamės judėti visi kartu ir kiek įmanoma daugiau.

– Štai ir pričiupau jus! O kaipgi jūs judate, jei ilgą laiką su savo olimpinėmis baidarių ir kanojų sporto viltimis būnate išvykęs. Kaip atliekate šeimos galvos vaidmenį, jei nuolat dirbate užsienyje?

– Į jūsų klausimą atsakysiu palyginimu, kad galvą sukioja kaklas. O kaklas, kaip žinia, kiekvienoje šeimoje yra žmona. Kol kaklas laiko, tol galva gali sukinėtis. O jei rimtai, tai kiekvieną išvykimą derinu su žmona. Stengiuosi nepalikti šeimos ilgiau nei dviem savaitėms: kai važiuoju namo, mane keičia kitas specialistas. Jeigu tiktai šeimai dėl mano veiklos atsirastų diskomfortas – sėstume ieškoti bendro sprendimo. Mano nuomone, joks darbas neturėtų būti aukščiau už šeimą.

– Dirbate su lyderiais, pasižyminčiais ne tik išskirtinėmis fizinėmis, bet ir dvasinėmis savybėmis. Sakykite kaip psichologas (juk šiuo metu esate dar ir psichologijos studijų ketvirtakursis) – kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti lyderiai bet kokiame sporte?

– Jei kalbėti apie lyderiavimą, tai mūsų olimpinėje baidarių ir kanojų irkluotojų rinktinėje – visi lyderiai. Varžybos, įtampa, stresas suteikia dar papildomų išbandymų jų asmenybėms. Psichologinės žinios čia dažnai praverčia. Beje, pastebėjau, kad ir tarp vadinamųjų lyderių visada būna tie, kurie… lyderiškesni. Tarkim, jei komanda susideda iš dešimties lyderių, tarp jų visuomet atsiras dar vienas, kuris visus vienys ir darys komandos darbą efektyvesnį. Dažnai būtent tokie asmenys ir atsiduria arčiausiai olimpinio medalio. Man jau daug kartų šypsojosi laimė: stovėjau šalia trijų olimpiados prizininkų, prie daugelio Europos ir Pasaulio čempionatų medalininkų (turiu omeny, ne tik baidarių ir kanojų sportą).

Kur glūdi jų sėkmės paslaptis? Tiksluose. Mano galva, tikras laimėtojas turi išsikelti tikslus, aukštesnius už save. Jei tikslas yra AŠ PATS, bet ne šeima, Lietuva, tai sportininkui bus labai sunku perlipti per save, išnaudoti visus vidinius resursus. Skausmas jį stabdys. Priešingu atveju, jei tikslas, tarkim, yra Tėvynės garbė – sportininkui nebus sunku įveikti skausmą. Geros emocijos kančią paverčia jauduliu arba euforija, kurios – priešingai – jam suteikia papildomų jėgų, leidžia padaryti daugiau, nei gali. Tik dėl kilnaus tikslo žmogus gali peržengti galimybių ribas.

– Šiuolaikiniai vaikai kaltinami, kad nemoka pralaimėti. Ar mokote saviškius tai daryti?

– Natūralu, kad ne tik vaikai, bet ir suaugusieji nėra patenkinti, kai pralaimi. Taigi pyktis ir liūdesys yra normalios juos užklupusios emocijos, po kurių turėtų eiti susivaldymas, mandagus ir socialiai priimtinas elgesys. Toliau, esant šiai situacijai, labai tiktų posakis apie netoli nuo obels riedantį obuolį… Jei vaikas buvo auklėtas, kad negali pralaimėti, iš jo buvo tyčiojamasi ("Ir vėl kaip mazgotė pralaimėjai…"), tai ką gi šiuo klausimu gali padaryti treneris, vaiką matantis gal porąsyk per savaitę?! Dalis trenerių tai supranta. Pavyzdžiui, Kaune dirbantis Marius Paškevičius, praeityje geriausias Lietuvos dziudo sportininkas (dabar – vaikų treneris), ne tik nevengia apie tai kalbėti, bet ir organizuoja tradicines bendras vaikų ir tėvų treniruotes, rengia tėvams paskaitėles ta tema.

– O kas yra sunkiau jūsų sportininkams – laimėti ar pralaimėti?

– Jei gyvenime žmogus turėjo vieną vienintelį tikslą ir jį pasiekė – taigi, gavo aukso medalį ir liko be tikslų – jam bus be galo sunku. Kita vertus, jei jo tikslai buvo toliaregiškesni už jo ego – tarkim, siekis buvo ne pinigai, bet savo šalies garsinimas – tai gavus medalį juk niekas nepasibaigė. Čia puikiai tiktų Jevgenijaus Šuklino pavyzdys.

– Jums teko dirbti su Londono olimpiados prizininku Jevgenijumi Šuklinu? (Skaitytojams priminsiu, kad 2012-ųjų Londono olimpiadoje 200 m vienviečių kanojų rungtynėse J.Šuklinas iškovojo sidabro medalį, o pernai žiemą gavo laišką iš Pasaulinės dopingo agentūros, kur buvo apkaltintas dopingo vartojimu ir diskvalifikuotas. Padariniai – atimtas medalis ir valstybinės premijos…)

– Taip, man išties teko dirbti su šia neeiline asmenybe. Ir jo tikslai, pasakysiu atvirai, niekada nebuvo vien olimpinis medalis. Štai todėl, kai iš jo atėmė labai brangų laimėjimą, sportininkas nepalūžo, bet ir toliau dirbo savo valstybės labui – stengėsi dėl savo miesto Visagino: surinko bendraminčių grupę, įkūrė partiją, dalyvavo mero rinkimuose. Manau, kad po šio įvykio būtent kilnūs ir netrumparegiški tikslai padeda jam įveikti didžiulius sunkumus, apimančius tiek materialinį, tiek ir psichologinį krūvį.

Šeima: didžiausias Jurijaus turtas ir džiaugsmas – žmona Oksana ir vaikai – šešiametis Justas ir dvimetė Livija.

– Kokius optimizmo patarimus dalijate sportininkams dabar, karantino sąlygomis? Ar ir jie išgyvena tą patį baimės, panikos jausmą, kaip ir mes, užsidarę namuose?

– Visi mes žmonės. Sportininkai irgi. Emocijos yra normalu. Pagalvokime apie tai, kad jos turi ne tik blogą, bet ir gerą atspalvį. Baimė verčia žmones saugotis. Pikta visuomenės reakcija liepia ne itin pareigingiems piliečiams laikytis tam tikrų elgesio taisyklių viešumoje. Dabartinis žmonių elgesys nėra vien juodas ar baltas. Gėdinimas, smerkimas – žodžiu, toji arši visuomenės reakcija – lemia mūsų pačių, o ir kitų, tarkim, kaimynų gerus elgesio pokyčius. Deja, ne visi mokame įtampos ir streso akivaizdoje laikytis etiketo. Jei jo išmoktume, pats stresas galėtų suteikti ir nemažai naudos, pavyzdžiui, suaktyvintų visų organizmo sistemų darbą. Blogai yra per didelis ir per ilgai trunkantis stresas, virstantis sąstingiu, kuris pradeda varginti organizmą. O kad iki to neprieitume, turime likti sąmoningi: riboti žiniasklaidos informacijos kiekį, atsirinkti šaltinius, neužsiciklinti vien ties epidemiologinės situacijos sekimu.

– Kaip jums pavyksta išlikti tokiam šaltakraujiškam? Gal kiauras dienas stovite po šaltu dušu kaip gandras ant vienos kojos ir medituojate?

– Na taip (juokiasi)… Išties su dviem mažamečiais vaikais turiu tam laiko. Nesu jau toks šaltakraujis, kaip jums atrodo. Patiriu tuos pačius jausmus kaip dauguma mūsų: ir baimę, ir nerimą. Bet, kaip jau minėjau, pozityvios nuostatos net ir šitas emocijas gali paversti naudingomis.

Vos prasidėjus karantinui, su žmona pasijutome kaip savaitgalį – kai visą dieną gali tingėti ir nieko neveikti. Tai buvo nauja, ir… ta euforija truko lygiai dvi dienas. Paskui supratome, kad laikas eina veltui, tad su žmona nusprendėme jį planuoti. Išvakarėse surašėme visus tikslus ir laikus, ką norėsime padaryti rytoj. Net jei tie tikslai ir nebuvo labai didvyriški (pasekti vaikams pasaką, pasportuoti, perskaityti mokslinį straipsnį ir t.t.), jautėmės kur kas geriau. Nes, kai einame į darbą, turime tam tikrą grafiką (keltis, valgyti, eiti, daryti, grįžti, miegoti), kurio nebėra karantino metu. Todėl mano patarimas visiems, nenorintiems nuo bergždžiai praleisto laiko eiti iš proto, – struktūrizuoti savo dieną, iš anksto ją planuoti. Plano kūrimas aktyvuos loginio mąstymo sritis smegenų žievėje, o šios savo ruožtu efektyviai slopins impulsyvią baimės ir agresijos raišką. Pasijusime saugesniais, galintys kontroliuoti savo gyvenimus.

– Jūsų žmona Oksana taip pat kineziterapeutė. Kaip su ja susipažinote? Ar sunku dviem tos pačios sferos specialistams gyventi po vienu stogu?

– Mūsų su žmona Oksana romanas – ne studentiškas ir ne tarnybinis, bet su specialybe išties susijęs. Susipažinome seminaruose, pouniversitetinėse studijose. Abu domėjomės taikomąja kineziologija ir lankėme tas pačias paskaitas. Oksana tuomet buvo seminarų lektoriaus padėjėja. Žodžiu, viena, antra paskaita, pasimatymas – atsirado simpatija, o paskui ir meilė. Namuose dviem kineziterapeutams nesunku. Kai trūksta dar vienos nuomonės, aš ją turiu šalia – galinčią profesionaliai patarti, pasidalyti jausmais. Tai didžiulis pliusas. Mūsų meilė prasidėjo nuo tų pačių tikslų – noro tobulėti ir padėti žmonėms, – tad labai džiaugiuosi, kad tikslai liko nepakitę, tad ir meilė tęsiasi.


Kaip neužsisėdėti senjorams?

Daugelis nerimaujame dėl savo senyvo amžiaus tėvų, likusių namų izoliacijoje. Ar tik jie neleidžia dienų prie televizoriaus, kaip motyvuoti juos pajudėti? J.Vaščenkovas turi kai ką svarbaus pasakyti.

Kitaip sakant, jūs klausiate, kaip motyvuoti žmogų, kuris nenori būti motyvuotas?! Dauguma žmonių (nebūtinai senyvo amžiaus) tiesiog nenori įdėti pastangų ir laukia stebuklingos piliulės, daktaro Ozo ar Unikausko stebuklingo recepto. Jie žiūri visas sveikatos laidas, kad tik nepražiopsotų ilgai laukto fakto, jog jau atsirado vaistinėse toji stebuklingoji piliulė nuo visų ligų! Juokas juokais, bet taip yra. Daugumos iš mūsų tikslas yra… sulaukti piliulės. Perskaityti kokio nors garsaus autoriaus knygą, kaip tapti sveiku, bet nieko dėl savo sveikatos nedaryti.

Vienintelis būdas, kaip tapti sveikesniam, – išsikelti sau tokį tikslą ir nedelsiant pradėti jo siekti, save stiprinti. Nes fizinis aktyvumas yra kol kas labiausiai moksliškai įrodyta priemonė sveikatai stiprinti. Beje, ir pigiausia. Jos kaina – tik tavo pastangos, valia ir išėjimas už sofos ribų. Sakysite, bepigu jaunam žmogui, mokančiam naudotis visais tais XXI a. technologijų pasiekimais? Taip, socialiniai tinklai sprogsta nuo vaizdinės informacijos, kokius judesio pratimus daryti namuose karantino metu. Na, o jums, senjorai, siūlau keletą buitinių pratimėlių. Kad neužsisėdėtumėte namuose, pirmiausia reikia daryti! Nors kažką.

Galbūt patys paprasčiausi pratimai, tinkantys daryti namuose, atrodo pritūpimai? Stop. Pavojinga! Geriau su jais nežaiskime. Jei panašius pratimus atliktumėte su specialistu, jis įvertintų jūsų sveikatos būklę ir galimybes taisyklingai juos atlikti. Šiuo atveju, mieli senjorai, gi karantinas… Vienam, darant pritūpimus, skaudės kelius, kitam – nugarą. Geriau darykime juos kitaip ir pavadinkime šį pratimą "padėk ir paimk". Ką tai reiškia? Tarkim, pasidėjome puodelį ant kėdutės ir stovime šalia sekcijos. Tikslas: dešimt kartų paimti puodelį nuo kėdutės ir padėti jį ant aukščiausios sekcijos lentynos. Tai darydami jūs turėsite šiek tiek pasilenkti siekdami puodelio ir šiek tiek pasitempti dėdami jį ant aukščiausios lentynos. O tai jau bus judesys.

Štai dar viena fizinė užduotis: atsisėsti ant žemės ir atsistoti. Sutikite, kiekvienas senjoras tai atliks pagal savo galimybes. Vieni darys šį pratimą be rankų, kiti stodamiesi remsis delnais, o treti iš pradžių atsiklaups ant kelių ir tik tada stosis. Bet juk visa tai ir yra fizinis judėjimas! Visų fizinių pratimų, kuriuos senjorai atlieka namie, būtiniausia sąlyga – daryti juos ne padrikai, o sąmoningai. Norint, kad judesys taptų mankšta, turime jį ir suvokti kaip mankštą. Pavyzdžiui, užsibrėžiam tikslą, kad darysime aštuonis atsisėdimus ir atsistojimus bei tada turėsim 5 min. pertrauką. Paskui pakartosime. Ir dar kartą. Kol iš viso padarysime 3–4 šio pratimo serijas. Mankštindamiesi, aišku, stebėsime savo savijautą, kad ji neperžengtų normos ribų. Primenu, kad turite sušilti, įrausti, bet nesijausti uždusę ir negalintys ištarti nė žodžio. Jei persistengsite, patirsite daugiau žalos negu naudos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

...,>to man...,rasau neTOKIEMS BUKIEMS kaip TAU...,

...,>to man...,rasau neTOKIEMS BUKIEMS kaip TAU..., portretas
rasau kurie MOKA SKAITYTI ir MINTI paGAUTI...,o TOKIEMS kaip TAU nuo DURNUMO VAISTU NERA... TASKAS

to ...,man..

to ...,man.. portretas
Ar iš durnyno pabėgai kad rašyt beveik nemoki?

...,man!...,MAN!!! svarbiausia yra paKALBETI i TEMA...,

...,man!...,MAN!!! svarbiausia yra paKALBETI i TEMA..., portretas
kai paKALBU i TEMA jauciuosi atLIKES TAM TIKRA DARBA ir... jauciuosi visai KITAIP...,DEKOJU,kad LEIDZIATE... TASKAS
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių