I. Lobačiūtė: labai norėčiau bėgti maratoną Antarktidoje, kol dar jos neištirpinome

"Kartais atrodo, kad sportas man – kaip narkotikas: jei negausiu dozės, nebegalėsiu būti laiminga!" – juokiasi maratonininkė Ieva Lobačiūtė. Jau kuris laikas 34-erių moteris drauge su vyru Danieliu gyvena ir sportuoja tarp Londono ir Amsterdamo, o savo mamą, vyriausiąja Lietuvos ragana vadinamą Viliją Lobačiuvienę, apie pergales informuoja žinutėmis.

– Feisbuke pasidalijai, kad praėjusieji metai buvo ypatingi. Kuo?

– Taip, 2019-ieji man buvo daugelio svajonių išsipildymo metai. Plaukime pagerinau asmeninį rekordą, bėgau du maratonus ir dar du – ultramaratonus. Patekau tarp www.rekordai.lt rekordininkų. Šiame tinklalapyje apie mane atsirado įrašas: "Ieva Lobačiūtė (g. 1985) – pirmoji moteris lietuvė, greičiausiai nubėgusi šešis didžiuosius maratonus – per 20 val. 27 min. 3 sek. – ir dalyvavusi Bostono, Niujorko, Čikagos, Tokijo, Londono ir Berlyno maratonuose 2015–2018 m." Gavau specialų medalį ir sertifikatą iš Pasaulio didžiųjų maratonų organizacijos (Abbot World Marathon Majors). Labai tuo didžiuojuosi.

– Didžiąją tavo savaitės dalį sudaro bėgimo, dviračių sporto bei plaukimo treniruotės. Kas padeda ištverti tokį intensyvų, kita vertus, savo noru pasirinktą gyvenimo ritmą?

– Mano kasdienis moto labiau susijęs su varžybomis, pasiruošimu joms, bet, geriau pagalvojus, tinka ir paprastam gyvenimui. Mėgstu sakyti: "Šypsokis: tai pasibaigs…" Jei tavo kelyje užėjo sunkus gyvenimo periodas, nebūk įsitempęs – jis netruks amžinai. Šypsokis bet kokiu atveju, nes šypsantis atsipalaiduoja veido raumenys ir gaminasi laimės hormonai – endorfinai.

– O juk buvo laikas, kai nesišypsojai tiek daug, kiek dabar. Kalbu apie vaikystę. Teko skaityti, kad nebuvai suprasta bendraamžių, o vaikai vadino tave raganos dukra…

– Vaikystę išties turėjau kitokią nei visi. Įdomesnę, įvairesnę, susijusią su mamos vedamais užsiėmimais. Ji nuolat dirbdavo su mano trečiąja akimi. Drauge su mama dalyvaudavau visokiuose netradiciniuose renginiuose. Norėdavau apie tai papasakoti ir draugėms, deja, jos manęs nesuprasdavo. Visada sunkiau, kai nesi bandos narys, kitaip sakant, kai tavo tėvai nedirba kasoje ar prie kompiuterio…

Vis dėlto mokykloje aš turėjau porą gerų draugių, kurios mane suprato, palaikė ir vertino už tai, koks esu žmogus, o ne už tai, kokie yra mano tėvai ar sesės ir broliai… Kažkodėl augant tokioje šeimoje, kuriai vadovavo vyriausioji Lietuvos ragana, man atrodydavo, kad taip yra ir kitose šeimose. Pas mus nuolat rinkdavosi daug žmonių, kurie dažnai atsivesdavo ir savo vaikus. Man patikdavo su jais kalbėtis, bendrauti. O kai paaugusi supratau, kad kituose namuose taip nėra, puoliau į neviltį. Teko pakeisti ne vieną mokyklą, mėginti pritapti kitur.

– Ar iš Lietuvos bėgai nuo patyčių? Ar tiesiog išvykai į Londoną su pirmąja emigrantų banga ieškoti geresnio gyvenimo?

– Lietuvoje įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universiteto vadybą. Ne tokia buvo mano didžioji svajonė… Troškau studijuoti tarptautinius santykius, o balų neužteko. Taigi su dviem kursiokėmis susikrovėme lagaminus ir išvažiavome į Londoną laimės ieškoti. Šįmet, beje, bus penkiolika metų, kai vis dar esame draugės ir palaikome ryšį.

Tandemas: Ieva dievina maratonus, Danielius – kriketą, žmona lydosi dėl sūrelių ir zefyrų, vyras – dėl lietuviškų meduolių. Asmeninio archyvo nuotr.

– Nuo ko prasidėjo tavo savarankiškas gyvenimo etapas Anglijoje? Ar turėjai ten giminių, draugų, kurie padėtų?

– Pradėjau, galima sakyti, nuo nulio. Mes visos trys lankėme Lietuvoje anglų kalbos kursus ir bandėme stoti į Lutono universitetą. Skridome tuo pačiu reisu, gyvenome tame pačiame kambaryje, kurį surado bendri pažįstami. Neslėpsiu – pradžia buvo sunki. Gyvenime man dar nebuvo tekę dirbti pačiai. Mamos įdėtų pinigų užteko gal mėnesiui, o tada ir prasidėjo visas įdomumas: reikėjo ieškotis darbo. Teko padirbėti ir kavinėje, ir vienu kambariu trims skirtingų poreikių merginoms dalytis. O dar ta anglų kalba… Mes gi vykdamos įsivaizdavome, kad ją puikiai mokame. Vis dėlto pasirodė, kad mūsų iškaltos chrestomatinės temos "Parduotuvėje", "Oro uoste" ir kt., patekus į realų gyvenimą, yra bevertės. Pirmas nesusipratimas įvyko jau oro uoste, kai mūsų paklausė, į kokią zoną norime pirkti bilietus. Zoną? Juk toliau savo Vilniaus nė viena nebuvome išlėkusios. Be to, pats universitetas, kurį suradome per tarpininkus Lietuvoje, mus be galo nuvylė. Visiška skylė.

Kai pradedu ruoštis kokioms nors varžyboms, pamirštu ne tik draugus, bet ir vyrą. Kasdienės treniruotės, o juk ir į darbą eiti reikia… Nebeturi nei laiko, nei noro dar su kuo nors bendrauti.

– O kaip į tavo norą pabėgti iš Lietuvos reagavo mama? Ji gi ragana – regi daugiau nei kiti, galėjo nuspėti, kad bus be galo sunku?

– O ką mama?.. Ir kas jos tada klausė. Aš Šaulys. Kur sugalvoju, ten ir šaunu. Ne, kortų tada nemetė. Tik pamenu, kad nelabai norėjo, jog išvažiuočiau. Bet išleido. Matyt, galvojo (kaip ir visi), kad greitai apsilaužysiu ragus, baigsis pinigai ir grįšiu: juk buvau nepratusi svetur gyventi, juodo darbo dirbti. Žinia, po mėnesio jie ir baigėsi. Bet mums, merginoms, išties buvo gėda grįžti namo pralaimėjusioms. Tad nusprendėme žūtbūt kabintis į gyvenimą. Ką padarėme pirmiausia, tai… Jau po dviejų savaičių pabėgome iš Lutono, į kurį vos tik atvykusios buvome pasveikintos tokia prakalba: "Jei norėsite čia išgyventi – teks susidėti su pakistaniečiais…" Apšilusios padus Anglijoje, susiradome geresnį universitetą, pradėjome lankyti išlyginamuosius anglų kalbos kursus, dirbti. Laikėmės visos išvien kaip kumštis: jei viena likdavo be darbo, kita paremdavo. Laimė, kad mokslai tais laikais dar buvo nemokami.

– Mama minėjo, kad fizinis aktyvumas vaikystėje tau buvo svetimas. Žiūrint į dabartines nuotraukas tiesiog sunku patikėti!

– Buvau mergaitė, linkusi į putlumą. Bandžiau lankyti lengvąją atletiką, paskui – šaudymą, dar grojau pianinu, bet taip niekas ir neprilipo. Nes į visus tuos būrelius ėjau ne iš noro, o dėl to, kad pritapčiau prie savo draugių. Tiesiog jos lankė, o aš – iš paskos.

– Tada labai įdomu, kaip į visą tą mokslo, darbo ir gyvenimo svečioje šalyje rutiną įsipaišė sportas?

– Nežinau… Kažkaip. Gyvendama svetur priaugau daug svorio. Pamenu, grįžau į Lietuvą aplankyti namiškių, o močiutė, pasitikusi mane, lyg tarp kitko tarstelėjo, kad… labai jau sveikai atrodau. Dar už žandų patampė. To užteko. Užuominą supratau. Grįžusi į Londoną pradėjau po truputį bėgioti, mat gyvenau netoli parko. Kasdien vis daugiau, ilgiau, dar su šokdyne pašokinėdavau. Juk iš pradžių neturėjau atliekamų pinigų, skirtų treniruoklių salei. Tada ėmiausi dietos. Pradėjau riboti saldumynus, mat nuo streso (o jo tikrai užteko) norėjau juos valgyti be perstojo. Galėdavau vienu prisėdimu sukirsti litrą ledų ir išsiurbti didžiausią puodą mėgstamiausios savo "Starbucks" caramel macchiato kavos. Žodžiu, naikinau save kasdienėmis kalorijų bombomis.

Solidarumas: dviračiu nuvažiavus 170 km, labai svarbus draugų palaikymas. Asmeninio archyvo nuotr.

Paskui pradėjau dirbti kompanijoje, kur susipažinau su dabartiniu savo vyru. Ten sutikau ir vieną darbo kolegą, kuris vis kviesdavo mane pabėgioti drauge per pietų pertrauką. Juokais jį vadinu pirmuoju savo treneriu. Pradėjau nuo 5 km. Paskui nubėgau 10 km. Ir taip pamažu, kilometras po kilometro, ėmiau suprasti, kad šitas užsiėmimas man vis labiau ir labiau patinka. Taip "trenerio" paakinta užsirašiau į savo pirmąjį pusinį maratoną (21 km), kurį išbėgusi jau norėjau daugiau. Vos išgirdęs, kad ruošiuosi bėgti Paryžiaus maratoną (42 km), kitas mano kolega ėmė mane kvailinti, kad man, merginai, bus per sunku, nepavyks. Jis sakė, kad pats tai bandė, vos nemirė. Tada jau man užvirė kraujas ir moteriškos ambicijos… Panorau įrodyti, kad aš ne iš kelmo spirta.

– Pavyko?!

– Savo pirmąjį Paryžiaus maratoną (2011 m.) nubėgau per 3 val. 48 min. Gaila, kad tas niūrusis kolega taip niekada ir nesužinojo… Ar kada skaičiavau, kiek maratonų esu bėgusi? Taip. Visų, t.y. po 42 km, – jau septyniolika. O tų, kurių distancija daugiau nei 42 km, kitaip sakant, ultramaratonų – kol kas tik du. Pamenu, 87 km maratoną Pietų Afrikos Respublikoje, savo vyro tėvynėje, bėgau dešimt valandų. Oras? Ne, nekliudė… Tuomet pas juos buvo žiema, nekaršta. Užvis labiausiai vargino drėgmė. Turėjau tik dvi dienas adaptuotis, o sekmadienį jau laukė varžybos. Beje, vienais metais sportininkai šį maratoną bėga į viršų, o kitais (manęs tai laukia šiais metais) – žemyn. Kadangi gyvenu tarp Londono ir Amsterdamo – pas mus, deja, išvis nėra kalnų. Sunkiau bus jam pasiruošti.

Per tuos didžiuosius maratonus žmonės nekovoja dėl prizinių vietų… Jie tiesiog mėgaujasi pačiu procesu, palaiko vieni kitus.

– O kiek laiko vyksta pasiruošimas jau numatytam maratonui?

– Nuo sausio pradėjau pamažu sportuoti, nes šiais metais žadu dalyvauti ne tik ultramaratone, bet ir "Geležiniame žmoguje", kuris bus rugsėjį. Teks ne tik bėgti 42 km bet ir plaukti 3,8 km, minti dviratį 180 km. Dirbs visai kiti raumenys, nei bėgant. Kur treniruojuosi? Žiemą plaukioju uždarame baseine, o atšilus orui su hidrauliniu kostiumu einu į ežerus. Amsterdame tai paprasta: visur daug vandens.

– Ar galėtum išduoti, kiek pinigų skiri savo mėgstamiausiam hobiui? Jei tenka startuoti kitame pasaulio krašte – turbūt tai nėra labai pigu?

– Oi, brangus mano hobis. Ypač triatlonas. Kad sudalyvautum "Geležiniame žmoguje", reikia kone tūkstančio eurų. 600 vien registracija, o kur dar kelionė, viešbučiai. Tenka gerokai pasispausti ir pataupyti. Kaip reaguoja vyras? Jis irgi turi brangų hobį – žaidžia kriketą. Beje, dabar dar labiau sumažinau savo išlaidas. Taupau specialiam triatlono dviračiui. Jis be proto brangus. Kol tokio neturiu – startuoju su plento, tik perdirbtu. Užsidedu triatlono dviračio rankenas, kad galėčiau truputį žemiau atsisėsti. O darbas? Nekliudo. Susiderinu. Pvz., dėl "Geležinio žmogaus", kuris vyksta Europoje, išvis nėra problemų. Pasidarau ilgąjį savaitgalį, o pirmadienį jau sėdžiu darbe. Kolegos? Be galo puikūs, visi mane palaiko, tarp jų yra ir vadybininkų lietuvių. Būna – dirbi, o kur nors po stalu maudymukas po rytinės treniruotės džiūsta. O dar bendradarbiai juokauja, kad Ieva visur su savo buteliu vandens vaikšto. O kaip nevaikščiosi, jei per dieną kavos darbe prisipliaupi, – turi gi skysčių pusiausvyrą susigrąžinti.

Atlygis: už kiekvieną nubėgtą maratoną ar ilgesnę distanciją draugai Ievai kepa pyragą. Šis – už dalyvavimą „Geležinio žmogaus“ varžybose Ciuriche. Asmeninio archyvo nuotr.

– Kas tau padeda ruoštis ilgiesiems maratonams, triatlonams? Ar turi asmeninį trenerį?

– Kol dalyvaudavau tik maratonuose, ruošiausi pati viena. Bet kai užsikabinau už ilgųjų distancijų – ultramaratonų – supratau, kad reikia profesionalo pagalbos. Kaip ir dalyvaujant "Geležiniame žmoguje". Be to, kai pats save treniruoji, tai labai dažnai pasigaili, arba, atvirkščiai, per daug prispaudi. Taigi susiradau trenerį, kuris gyvena Škotijoje. Su juo bendrauju internetu, per skaipą. Padeda jis man programą pasirašyti, kad traumų išvengčiau. Tarkim, pirmadienį plaukimas arba dviratis, antradienį – greitis, trečiadienį – laisva, ir t.t. Ir gyvenimas tampa rutina (juokiasi).

– Ar įsisukusi į tą sporto rutiną dar atrandi laiko šeimos draugams? Juk sakoma, kad draugystę reikia nuolat puoselėti.

– Jūs teisi. Kai pradedu ruoštis kokioms nors varžyboms, pamirštu ne tik draugus, bet ir vyrą. Kasdienės treniruotės, o juk ir į darbą eiti reikia… Nebeturi nei laiko, nei noro dar su kuo nors bendrauti. Treniruojiesi ryte, eini į darbą, paskui ir vėl treniruojiesi vakare. Taip prabėga šešios savaitės dienos, o septintąją jau nieko nebesinori – tik ilsėtis. Galų gale lieka patys tikriausi, patys ištvermingiausi draugai.

Neturiu kažkokių ypatingų dešimties metų gyvenimo planų, bet užtai turiu sportinių ambicijų…

Bet gera naujiena yra ta, kad tuose triatlonuose sutinku naujų. Tokių pačių išprotėjusių kaip ir aš. Netgi lietuvių, gyvenančių tokiu pačiu sportiniu ritmu. Kai supranti, kad nesi vienas toks, pasidaro ramiau ir drąsiau. Nors namiškiai ir gąsdina, kad palūšiu, sugadinsiu sveikatą ir pan. Per tuos didžiuosius maratonus žmonės nekovoja dėl prizinių vietų… Jie tiesiog mėgaujasi pačiu procesu, palaiko vieni kitus. Kai bėgi ultramaratoną ("Comrades", Pietų Afrikoje), gauni numerį, ant kurio parašyta, kiek kartų esi bėgęs tą distanciją. Kai turėjau nulį – buvau visiška žalia naujokė – jaučiau ypatingą dalyvių palaikymą: jie nuolat klausė, ar viskas gerai, ar nereikia pagalbos. Tose varžybose esu sutikusi du žmones, kurie 47 metus iš eilės, be jokių pertraukų, bėgo tą patį ultramaratoną. Dažnai tokie sportininkai, su kuriais susipažįsti būtent maratonų metu, tampa naujais ir labai gerais tavo draugais. Juk suprantame vieni kitus iš pusės žodžio. Todėl ir trokštame dalyvauti vėl ir vėl, kad galėtume susitikti, pasišnekėti bendromis temomis. Kartais man atrodo, kad tas sportas, ta mano veikla – tarsi narkotikas… Jei negausiu dozės, nebegalėsiu toliau ramiai gyventi.

– O jei ta dozė būtų gera knyga? Kokią skaitei paskutinę…

– Iš esmės mano visos skaitomos knygos yra sportinės, bet paskutinė normali turbūt būtų… Danny Wallace "Yes Man". Man atrodo, kad pagal ją buvo pastatytas net filmas su aktoriumi Jimu Cerrey. Tai istorija apie žmogų, kuris viskam gyvenime sakė "taip". Norėčiau ir aš taip pabandyti. Įdomu, kaip tada atrodytų mano kasdienybė?!

– Jei jau tavo mama – vyriausioji Lietuvos ragana, tai gal ir tu turi antgamtinių galių? Tarkim, gali nuspėti savo ateitį?

– Oi, kad ne! Nelabai raganauju. Su trečiąja akimi dirbau, bet vaikystėje. Pavojinga man ir meditacija – galiu įkristi ir kelias dienas neišeiti… Tiesa, turiu gerą nuojautą ir sapnuoju išsipildančius sapnus. O apie ateitį stengiuosi negalvoti. Užtenka numatyti keletą žingsnių į priekį, ir tiek. Neturiu kažkokių ypatingų dešimties metų gyvenimo planų, bet užtai turiu sportinių ambicijų… Labai norėčiau bėgti maratoną Antarktidoje, kol dar jos neištirpinome. Ar taip ir bus? Žinoma, tiesiog viskam, kaip sako mama, savas laikas. Reikia kantrybės. Reikia susidėlioti prioritetus ir nuosekliai eiti savojo tikslo link.



NAUJAUSI KOMENTARAI

ttt

ttt portretas
atrodo kad Lobaciutei smegenys tirpsta. p.s nieko bendro su sportu

...

... portretas
Aš lenkiu galvą prieš sportininkus, bet aš nekaltas jog ji turi labai gražius papus.

Elfas

Elfas portretas
Lenkit galvas prieš sportininkus,pezantys tinginiai
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių