Asociacijos „Hockey Lietuva“ prezidentas Petras Nausėda tikina, kad mūsų rinktinė – jau arti elito. Be to, verta pasidžiaugti ir šalyje gerokai išaugusiu vaikų susidomėjimu ledo rituliu. Tiesa, galvos skausmą kelia situacija, kai nebėra kur sutalpinti visų norinčiųjų.

Apie visa tai – LRT TELEVIZIJOS laidos „Dėmesio centre“ pokalbis su asociacijos „Hockey Lietuva“ prezidentu Petru Nausėda.

– Pirmiausia sveikinu su puikiais rezultatais. Banalu klausti, bet ar patys tikėjotės, kad gali taip gerai susiklostyti šis čempionatas?

– Visada tikime savimi, tikime komanda. Kryptingai to link ėjome. Vis bandau sugalvoti, kas galėjo būti ne taip, bet nerandu. Viskas praėjo tobulai – surežisuota tobulai, laimėjome tobulai. Komanda žaidė aukščiausiu lygiu, renginys buvo aukščiausio lygio.

– Paskutinėse rungtynėse buvo daugiau nei 10 tūkstančių žmonių. Ledo ritulys mūsų šalyje nėra to matęs ir gal net nesapnavęs?

– Sakyčiau, apskritai, neskaitant krepšinio, turėti tokią auditoriją yra kažkas iš fantastikos srities. Labai džiaugiuosi, kad ledo ritulys tą ribą pasiekė. Esame be galo laimingi. Vis dar sulaukiame sveikinimų, tarptautinių taip pat. Renginys buvo nušviestas visame pasaulyje, iki renginio buvo daug žinučių pasaulio žiniasklaidos priemonėse. D. Zubrus, D. Kasparatis – tai yra tie vardai, kurie įdomūs visam ledo ritulio pasauliui.

– Apskritai, per šį čempionatą daug kas Lietuvoje susipažino su taisyklėmis, kai kilo toks didelis vajus. Daug kas pamatė, kas tai yra: lietuviai žaidžia ir dar laimi. Ir dar estus nugali.

– Kalbant apie estus... Su jais, latviais, baltarusiais ledo ritulio srityje tikrai esame didžiausi draugai, dirbame, mokomės. Ir kai paaiškėjo, kad bus finalas prieš estus – be galo džiaugėmės, bet tuo pačiu buvo ir dar didesnė atsakomybė ir intriga, vyrai jautė begalinį spaudimą. Varžovai turnyro metu tikrai pasiekė gerą lygį, tai, ko nesitikėjo. O mūsiškiams tai buvo didžiulis spaudimas. Ir ta pradžia nebuvo pati geriausia, kai penktą minutę gavome įvartį. Bet vyrai padarė savo.

Labai tikiuosi ir manau, kad žaidėjai tuo jau patys patikėjo ir patys tuo gyvens, pasiruoš. Manau, kad jie atstovaus rinktinei su dar didesniu noru.

– Kitais metais eisite į IA divizioną – Lietuvos ledo ritulio istorijoje to niekada nėra buvę. Kazachstanas, Vengrija, Slovėnija jau tikrai jūsų laukia. Didžioji Britanija sugebėjo per metus išlipti į elitinį divizioną, dar dvi rinktinės iš ten iškris į IA divizioną. Atrodo, kompanija labai įspūdinga.

– Kompanija labai rimta. Reikia pasidžiaugti, kad esame jau arti elito. Vienas žingsnis. Iš britų gavome daug sveikinimų – jie sako: linkime jums pakartoti savo istoriją.

Kalbant apie lygį – taip, artėjame prie aukščiausio lygio. Labai tikiuosi ir manau, kad žaidėjai tuo jau patys patikėjo ir patys tuo gyvens, pasiruoš. Manau, kad jie atstovaus rinktinei su dar didesniu noru.

– Ir galimybės. Nekalbu apie tokius žaidėjus kaip Dainius Zubrus, kuriems jau nieko nereikia įrodinėti, bet jauni žaidėjai pateks į IA divizioną – ten juk žaidžia aukščiausio lygio žaidėjai.

– Tikrai taip. Aukščiausio lygio klubai ten renkasi žaidėjus, juos stebi, ir ne vieną savaitę. Aš jau žinau, kad po šio turnyro mūsų žaidėjai atkreipė ne vieno aukščiausios lygos klubo dėmesį.

– Pakalbėkime apie ledo ritulio situaciją Lietuvoje. Jūs statėte, statėte ir pagaliau pastatėte. 8 metus pats jau vadovaujate asociacijai „Hockey Lietuva“ – procesas ilgas. Kur buvo tas lūžis? Gal „Akropolio“ čiuožyklos prisidėjo prie to? Bandau atrasti, kur buvo tas virsmas, staiga prekybos centruose atsirado ledo aikštės ir daugybė vaikų pradėjo ten eiti.

– Tikrai pritariu. Prekybos centruose atsiradus aikštelėms, tėvams pasidarė patogu atvesti vaikus čiuožti. Be to, tai saugi aplinka.

Kadangi atsiranda žmonių ratas, žmonės, kurie skiria laiko, dalinasi savo žiniomis ir nedaro to dėl savanaudiškų paskatų, bet žiūri į priekį, žino, kur turi eiti ledo ritulys, manau todėl ledo ritulys yra ten, kur ir yra.

– Vaikų noras žaisti ledo ritulį – jūs jaučiate, kad jis išaugęs?

– Vilniuje ir Klaipėdoje turime tokią situaciją, kad nebeturime, kur priimti vaikų. Vilniuje yra 3 ledo ritulio mokyklos, jos yra perpildytos, ir tiesiog dėl infrastruktūros trūkumų mes fiziškai neturime galimybių priimti vaikų. Tai didžiulis iššūkis savivaldybėms. Dirbame ties šiuo klausimu.

Noriu ir valdžios dėmesį atkreipti – matote, koks yra ažiotažas dėl ledo ritulio, kaip vaikai tai mėgsta. Savivaldybės turi į tai reaguoti. Siūlau pasekti Kauno pavyzdžiu. Kaunas šiuo metu yra prižadėjęs, planai vykdomi, šiemet prasidės naujos ledo arenos statybos.

– Pone Nausėda, kaip jūs vertinate tuos griežtus vyriausiųjų žaidėjų apsisprendimus palikti rinktinę. Ar tai yra tokie griežti apsisprendimai, ar ten dar yra šiek tiek nuovargio?

– Kiekvienas žaidėjas turėtų atsakyti už save. Aš neskubu su nė vienu atsisveikinti. Visiems buvo sunku ruoštis, emociškai tai tikrai pareikalavo labai daug jėgų iš kiekvieno. Linkiu visiems pailsėti, pasidžiaugti vasara, pasiilgti ledo ritulio, o tada žiūrėsime.

– Net ir su Dariumi Kasparaičiu dar yra šansų?

– Darius yra atviras pokalbiams. Jis turi turbūt du variklius.

– Pats čempionatas vyko „Žalgirio“ arenoje, pasikeičiant su sėkmingu Kauno „Žalgirio“ žaidimu Eurolygoje. Tai turbūt pridėjo tam tikros papildomos motyvacijos?

– Renginys – iš fantastikos srities. Buvo daug dvejonių – ar žmonės ateis, ar ne. Ta emocija Kaune buvo pergalinga. Žalgiriečiai mums perdavė tą gerą emociją. Galime visa tai vertinti tik teigiamai.

– Rinktinės kapitonas Mindaugas Kieras buvo žadėjęs nusiskųsti ūsus, jei „Žalgiris“ pateks tarp keturių geriausių Eurolygos komandų. Žmogus turbūt tapo kone dešimt metų jaunesnis. Tai irgi turbūt savotiškai iliustruoja tokią abipusę simpatiją tarp to, ką darė krepšininkai, ir to, ką darė ledo ritulininkai. Tikrai sėkminga sporto savaitė visai Lietuvai.

– Pritariu, ta sinergija labai jautėsi. Labai tikiuosi, kad krepšinis, ledo ritulys ir kitos sporto šakos bus viena šeima, o ne žiūrėsime vieni į kitus kaip į konkurentus.