J. Marazas Lenkijoje pasijuto profesionalu

Pernai "Trakų" komandoje ryškiomis spalvomis sužibęs ir geriausiu jaunuoju (iki 21 metų) Lietuvos futbolininku išrinktas Justinas Marazas šį sezoną pradėjo Lenkijos aukščiausios lygos Plocko "Wisla" komandoje, o kovo mėnesį debiutavo ir nacionalinėje vyrų futbolo rinktinėje.

Nors galingais šuoliais į viršų kilusį J.Marazą pristabdė sveikatos problemos, 19-metis futbolininkas tiki, kad išbridus iš traumų liūno jam pavyks sugrįžti į aukščiausio lygio futbolo kovų arenas.

2018 m. Lietuvos futbolo A lygos pirmenybėse 18-metis J.Marazas sužaidė 30 rungtynių, pelnė 7 įvarčius ir padėjo "Trakų" ekipai iškovoti bronzos medalius. Artėjant naujo sezono pradžiai jaunasis futbolininkas nuomos pagrindais persikėlė į Plocko "Wisla" ekipą, kurią tuo metu treniravo buvęs "Trakų" strategas Kibu Vicuna. Vasario 16 d. J.Marazas debiutavo Lenkijos čempionate, o kovo 22 d. pirmą kartą apsivilko Lietuvos nacionalinės rinktinės aprangą rungtynėse su Liuksemburgu. Vis dėlto po puikios metų pradžios sekė juodesnis etapas – balandį J.Marazas "Wisla" gretose sužaidė tik vienerias rungtynes, o sulaukęs antro kvietimo prisijungti prie Lietuvos rinktinės buvo priverstas jo atsisakyti. Jaunojo futbolininko teigimu, kovodamas dėl vietos Plocko komandos sudėtyje jis kelis mėnesius žaidė nepaisydamas dešinės kojos skausmų, bet galiausiai buvo priverstas sustoti ir kreiptis į medikus.

"Paskutines rungtynes Lenkijoje sužaidžiau balandžio pabaigoje, bet jau anksčiau jaučiau, kad kažkas ne taip su koja. Skausmas kelio srityje vis stiprėjo, tačiau tik grįžus į Lietuvą medikai išsiaiškino, kad mane kamuoja kelio sąnario uždegimas. Iki šiol faktiškai neturėjau jokių traumų, tad ši man yra ir pirma, ir pati rimčiausia. Dėl jos praradau vietą "Wisla" komandoje, bet dar labiau nusivyliau, kai dėl traumos negalėjau birželį padėti Lietuvos rinktinei. Labai norėjau žaisti, bet dėl kojos skausmų negalėjau net treniruotis, tad buvau priverstas praleisti rungtynes su Serbija ir Liuksemburgu", – "Vilniaus dienai" sakė 19-metis futbolininkas.

Pasibaigus nuomos sutarčiai J.Marazas grįžo į Vilnių ir prisijungė prie "Riterių" ekipos. Tiesa, kol kas dar nėra aišku, kada geriausias 2018 m. jaunasis Lietuvos futbolininkas galės oficialiai sugrįžti į A lygos kovas. "Šiuo metu mano sportinė forma ir fizinės kondicijos dar nėra optimalios. Jei reikėtų vertinti balais, sakyčiau, kad 7 iš 10. Manau, kad reikės laiko, kol sugrįšiu į treniruočių ir rungtynių ritmą. Pastaruoju metu daug laiko praleisdavau stiprindamas kojos raumenis, darydamas specialias procedūras, o su kamuoliu treniruotis pradėjau tik praėjusią savaitę. Savijauta nėra bloga, nors gavus didesnį krūvį koją maudžia, bet tikiu, kad viskas bus gerai", – teigė J.Marazas.

– Justinai, Lenkijoje praleidote penkis mėnesius. Su kokiais iššūkiais ten susidūrėte?

– Pirmą kartą teko išvykti iš namų, vienam gyventi kitoje šalyje, nepažįstamoje aplinkoje, be tėvų, be draugų. Iš pradžių buvo sunku, bet aš to ir tikėjausi, buvau pasirengęs. Klubas man nuomojo butą, buvau viskuo aprūpintas, tad visas jėgas galėjau skirti futbolui. Be to, pati komanda priėmė labai šiltai, atmosfera buvo draugiška, be abejo, man padėjo ir tai, kad komandai vadovavo dar "Trakų" klube dirbęs treneris K.Vicuna. Jis manimi pasitikėjo, suteikė daug laiko aikštėje. Gaila, kad nepavyko pasižymėti, nes progų turėjau kiekvienose rungtynėse, tačiau patirtis buvo tikrai labai vertinga. Lenkijoje futbolo lygis gerokai aukštesnis, žaidimas intensyvesnis, kietesnis, netgi grubesnis, tad jei nori žaisti, privalai kautis iš visų jėgų. Ir ne tik rungtynėse, bet ir treniruotėse. Komandoje buvo didelė vidinė konkurencija, kiekvienoje treniruotėje žaidėjai siekdavo įrodyti treneriams, kad jie yra verti vietos startinėje sudėtyje, tad išsikraudavau maksimaliai, treniruotėse būdavau tiesiog išsunktas. Supratau, kad reikia stengtis, kovoti, žaisti iki nukritimo, nes tik taip gali nusipelnyti komandos draugų pagarbą ir sulaukti trenerių įvertinimo.

– Antro rato viduryje Plocko komandoje įvyko trenerių rokiruotė, K.Vicuna pasitraukė, o atėjus naujam strategui jūs tik kartą pasirodėte aikštėje. Kuo neįtikote naujam treneriui?

– Atėjus naujam treneriui vėl reikėjo įrodinėti iš naujo savo vertę. Kelerias rungtynes praleidau ant atsarginių suolelio, o komanda jose iškovojo pergales. O kai balandžio 28 d. gavau progą pasirodyti, pralaimėjome svarbias rungtynes su Legnicos "Miedz" ekipa. Tuo metu mane jau rimtai kamavo kojos skausmai, negalėjau visa jėga treniruotis ir žaisti, o komanda kovojo dėl išlikimo aukščiausioje lygoje, tad treneris pasirinko kitus futbolininkus. Galiausiai "Wisla" savo tikslą pasiekė, sezoną baigė 14-oje vietoje, bet aš paskutines ketverias rungtynes praleidau ir grįžau į Lietuvą.

Manau, kad gavęs daugiau laiko ir būdamas visiškai sveikas galėčiau įsitvirtinti ir Lenkijos čempionate.

– Koks tas lenkiškas futbolas? Ar labai skiriasi nuo mūsų A lygos?

– Pradėkime nuo to, kad Lenkijoje yra daug didesnis susidomėjimas futbolu nei Lietuvoje. Stadionuose rungtynes stebi dešimtys tūkstančių žmonių, ir ne šiaip stebi, o aktyviai palaiko savo komandą. Po pustuščių, tylių Lietuvos stadionų buvo labai keista žaisti tokioje triukšmingoje aplinkoje. Bet kartu ir labai malonu, nes tik atsidūręs tokioje aplinkoje pradedi aiškiai suprasti, kas yra tikras futbolas. Be abejo, ir futbolo lygis Lenkijos "Ekstraklasa" pirmenybėse gerokai aukštesnis nei A lygoje. Ten nėra kada galvoti, gavęs kamuolį privalai tą pačią akimirką priimti sprendimą, nes varžovai atakuoja, neleidžia net apsidairyti. Turi viską daryti greičiau, energingiau ir agresyviau.

– Ar buvote tinkamai pasirengęs šiems iššūkiams?

– Tiesą sakant, kai sulaukiau pasiūlymo persikelti į Lenkiją, galvojau, kad man ten bus labai sunku. Bet pradėjęs žaisti supratau, kad ne viskas taip baisu, kaip iš šalies atrodo. Pirmas rungtynes žaidžiau Balstogėje su "Jagiellonia", tiesiog išėjau į aikštę ir dariau tai, ką moku ir sugebu, negalvodamas, ar čia sunku, ar baisu. Tik tiek, kad viskas vyksta greičiau, galingiau ir kiečiau, tačiau futbolas vis tiek panašus tiek pas mus, tiek ir Lenkijoje. Man gal šiek tiek trūko jėgos, bet jaučiau, kad galiu kabintis. Manau, kad gavęs daugiau laiko ir būdamas visiškai sveikas galėčiau įsitvirtinti ir Lenkijos čempionate.

– Koks buvo jūsų kelias į futbolą?

– Gyvenau Vievyje, su draugais žaisdavome futbolą kieme ir vieną kartą mus pastebėjo treneris Aurimas Šarapajevas. Jis ir pakvietė mane lankyti futbolo treniruotes. Tiesa, kvietė visus norinčius, tad į pirmas treniruotes atėjo daugybė vaikų, bet paskui dauguma atkrito. Iš tiesų aš irgi norėjau mesti futbolą, man nepatiko treniruotės, norėjau žaisti kieme su draugais. Bet treneris manyje kažką įžvelgė, nepaleido, ir mama kategoriškai nesutiko, kad mesčiau futbolą. Pamenu, kad vos ne už ausų tempdavo į treniruotes. Kai buvau 13-os, žaidėme su FM "Ateitis" komanda, po rungtynių šios futbolo mokyklos vadovas Dainius Gudaitis mane pakvietė pas save. O po trejų metų mes laimėjome Lietuvos jaunių elitines pirmenybes ir kartu su dar keliais komandos draugais perėjau į "Trakų" ekipą. Iš pradžių žaidžiau dublerių komandoje, o 2017 m. sulaukiau progos debiutuoti ir A lygoje. Trečiose rungtynėse įmušiau įvartį, o sezoną baigiau pagrindinėje ekipoje.

Tiesa, niekas nežadėjo, kad kitais metais būsiu startinės sudėties žaidėjas, iš pradžių net ne visada patekdavau į registruotų žaidėjų 18-uką. Bet pirmo rato viduryje gavau progą, įmušiau kelis įvarčius ir užsikabinau. Žaidžiau daug, pradėjau mušti įvarčius, padėjau komandai ir Europos lygos atrankos varžybose. Pernykštis sezonas man asmeniškai buvo labai sėkmingas, o jį vainikavo ir titulai, ir kvietimai į Lietuvos rinktines.

– Kokie artimiausi planai? Ar tikitės šiais metais sulaukti kvietimo į rinktinę?

– Neslėpsiu, man kvietimas į Lietuvos rinktinę buvo pats svarbiausias gyvenimo įvykis. Gaila, kad debiutinėse rungtynėse su Liuksemburgu patyrėme nesėkmę, bet aš manau, kad vaizdo aikštėje negadinau, stengiausi, turėjau ir progų, tik įmušti nepavyko. Tačiau dabar apie rinktinę negalvoju, noriu tiesiog grįžti į aikštę, žaisti, mušti įvarčius ir padėti komandai siekti pergalių. Jei viskas bus gerai, ateityje tikiuosi dar kartą išmėginti savo jėgas aukštesnio lygio čempionate. Lenkijoje man tikrai labai patiko, ten buvo proga pasijusti tikru futbolo profesionalu. Nenoriu sakyti, kad A lyga yra mėgėjiška, bet norėdamas progresuoti turi žaisti aukštesnio lygio čempionatuose. O mano tikslas yra judėti į priekį, tobulėti ir gerinti žaidimą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių