Laiškas iš FIFA

2020-ųjų gruodis I.Ramanauskienei pažėrė ir malonių įvykių, ir rūpesčių.

Pirmiausia – laiškas iš FIFA, informuojantis, kad lietuvė yra tarp kandidačių teisėjauti 2023 m. pasaulio moterų futbolo čempionato finalo turnyre, kuris numatytas Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

Gruodžio 9-ąją – Europos futbolo asociacijų sąjungos (UEFA) moterų klubų Čempionų lygos mačas Ukrainoje, kur Charkovo komanda žaidė su Kazachstano atstovėmis. Šioms rungtynėms teisėjavo Justina Lavrenovaitė-Perez, o jos asistentės buvo I.Ramanauskienė ir Gerda Eidinzonaitė. Testas buvo išlaikytas puikiai – varžybų inspektorė lietuvių darbą įvertino aukštais balais.

Sugrįžusios namo Ievos laukė dar vienas testas, kuris ir vėl buvo pozityvus, tačiau šįsyk jis džiaugsmo nesukėlė – moteriai diagnozuota COVID-19 infekcija.

"Pandemija – šių dienų realybė, tačiau net sudėtingose situacijose stengiuosi įžvelgti teigiamų dalykų. Izoliavomės visa šeima – aš, vyras ir du ikimokyklinio amžiaus vaikai. Kol jaučiausi prastai, išties buvo keblu, tačiau apskritai namuose kartu praleidome daug smagaus laiko. Kita vertus, pirmą kartą šiemet turėjau tokias ilgas "atostogas". Tikiuosi, greitai atsigausiu, sukaupsiu naujų jėgų ir galėsiu grįžti į visavertį treniruočių režimą", – kalbėjo I.Ramanauskienė.

Lemtingas susitikimas

Iš Vilniaus kilusios Ievos ir futbolo keliai gal būtų nesusikirtę, jeigu ne grupės ŽAS narys Linas Zareckas.

2007 m. L.Zareckas kartu su "Prelegentais" žaidė Sekmadienio futbolo lygos rungtynes. Jose lankėsi ir septyniolikmetė Ieva Ilgevičiūtė (dabar – Ramanauskienė), kurios tėtis – buvęs Lietuvos biatlono rinktinės narys, grindų riedulio žaidėjas ir futbolininkas.

Ieva nuo mažens su tėčiu vykdavo į jo varžybas. Kaip ir kaskart, taip ir takąrt, laukdama Sekmadienio lygos mačo, mergina žongliravo kamuoliu. Jos įgūdžių nustebintas, užkalbino L.Zareckas: "Kur treniruojiesi?"

Tai buvo postūmis prisijungti prie tuometės Vilniaus "Vėtros" moterų futbolo komandos, kurią treniravo Sergejus Abramenkovas.

"Jau po mėnesio pratybų išvykau į draugiškas rungtynes Latvijoje. Tai buvo didelė motyvacija sportuoti dar uoliau", – prisiminė I.Ramanauskienė.

Laiko reikia ir šeimai

– Ieva, jūs buvote perspektyvi žaidėja. Kas lėmė, kad tapote futbolo teisėja?

– Prie "Vėtros" (vėliau komandos pavadinimai keitėsi, galiausiai ji tapo Vilniaus moterų futbolo akademijos – MFA – "Žalgiriu", red. past.) prisijungiau vėlokai, būdama septyniolikos metų. Buvau greita, ištverminga, operatyviai pasirinkdavau sprendimus, todėl geriausiai jausdavausi krašto saugės pozicijoje. Tai pastebėjo nacionalinės rinktinės treneris, pakvietė į treniruočių stovyklą. Sportavau Lietuvoje ir užsienyje, jaučiau, kad treneris labiau manimi pasitiki. Į pirmą teisėjų seminarą atėjau 2012-aisiais, paskatinta kito "Prelegentų" klubo nario – Nerijaus Dunausko. 2014-aisiais pradėjau aktyviau teisėjauti ir kuo toliau, tuo sunkiau buvo suderinti abi veiklas. Tais metais buvau pakviesta dalyvauti Baltijos taurės turnyre kaip rinktinės žaidėja ir kaip teisėja. Toje kryžkelėje ir apsisprendžiau tik teisėjauti. Dar po metų tapau FIFA kategorijos teisėja ir nuo to laiko aktyviai futbolo nebežaidžiu.

– Vienu metu MFA "Žalgiryje" ne tik žaidėte, bet tvarkėte ir administracinius reikalus.

– MFA "Žalgiris" buvo mano antra šeima. Labai stengiausi, kad būtume matomos, pritrauktume rėmėjų, sirgalių. Tačiau pasirinkau teisėjos kelią ir kad nebūtų interesų konflikto, pamažu pasitraukiau iš klubo veiklos. Per pirmus aktyvaus teisėjavimo metus jaučiau didelį kolegų, Lietuvos futbolo teisėjų asociacijos palaikymą. Tai mane įkvėpė, norėjau viską išmokti, suprasti, gilinausi į kiekvieną smulkmeną ir niekuomet neabejojau, kad einu teisingu keliu.

– Kada įsitikinote, kad galite kopti karjeros laiptais aukštyn?

– Natūralu, kad mėgaudamasi tuo, ką darai, nori darbą atlikti kuo geriau. Mane sužavėjo suteikiamos galimybės tobulėti, daug kas priklauso tik nuo manęs pačios. Pradėjusi analizuoti įvairias situacijas ir savo teisėjautas rungtynes pastebėjau, kad sekasi vis geriau, o mano sprendimus palankiai vertina tiek Lietuvos, tiek užsienio inspektoriai. Tas labai motyvuoja.

– Pernai dėl pandemijos teisėjavote rečiau nei per ankstesnius sezonus. Ar tai nepakenkė jūsų sportinei formai?

– Sezonas iš tiesų buvo sunkus. Metus pradėjome išlaikiusios fizinius normatyvus, teisėjavome draugiškoms rungtynėms – pasirengimo ciklas buvo įprastas. Dauguma kolegių jau turėjome paskyrimus tarptautinėms rungtynėms pavasarį, tačiau staiga visi mačai buvo atšaukti. Per karantiną treniravausi viena, su vyru arba su kolege. Varžybų nebeliko, tačiau treniruočių – priešingai, tik padaugėjo, bet buvo sunku ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Treniruojiesi ir nežinai, kada prasidės čempionatai, kada paskirs teisėjauti. Rudenį taip pat buvo atšaukiamos ar perkeliamos vienos tarptautinės rungtynės po kitų, iki paskutinės minutės nežinodavau, vyksiu į varžybas ar ne. Pripratau ir prie tokio neapibrėžtumo – reikia daryti viską, kad būtum pasiruošusi žengti į aikštę bet kuriuo metu.

2014-aisiais buvau pakviesta dalyvauti Baltijos taurės turnyre kaip žaidėja ir kaip teisėja. Tuo metu ir apsisprendžiau tik teisėjauti.

– Esate tarp kandidačių teisėjauti 2022-ųjų Europos ir 2023-iųjų pasaulio čempionate. Kuris kvietimas labiau glosto savimeilę?

– Baigiantis 2019-iesiems kartu su kitomis teisėjomis, pretenduojančiomis dirbti Europos moterų futbolo čempionate, dalyvavau trijų dienų seminare. Laikėme fizinius normatyvus, atlikome praktines užduotis, įvairius testus. Viskas vyko minučių tikslumu. Tai man paliko neišdildomą įspūdį. Daugiau negu pusė seminaro dalyvių buvo teisėjavusios 2019-ųjų FIFA pasaulio moterų futbolo čempionate. Pamatyti, kaip jos sprendžia įvairias užduotis, kaip pasiruošusios fiziškai, kaip analizuoja, – vien tai didžiulė patirtis. O žinia, kad tapau kandidate teisėjauti pasaulio čempionate, buvo tarsi mano iki šiol atlikto sunkaus darbo įvertinimas. Be to, tai didelė atsakomybė, įpareigojimas tinkamai atstovauti savo šaliai. Pagrindinis tikslas dabar – daug treniruotis ir tobulėti, suderinti laiką sportui ir šeimai.

– Į pasaulio čempionatą vyktumėte kaip asistentė. Kodėl ne kaip aikštės teisėja?

– Tai, kad padirbėjęs asistentu, vėliau būtinai turi pasirinkti aikštės teisėjo kelią, – stereotipas. Mano supratimu, teisėjo asistentas nėra tarpinė stotelė, jis – arbitras, kuris, kaip ir aikštės teisėjas, suinteresuotas, kad rungtynės vyktų sklandžiai. Asistentų darbas – specifinis, netgi fiziniai normatyvai turi skirtumų. Pastaruoju metu asistentai daugiau padeda aikštės teisėjams, komunikacijos įranga suteikia galimybę per rungtynes pasakyti savo nuomonę. Kiekvieno aikštės teisėjo darbo stilius skirtingas, tad mums, asistentams, reikia prisitaikyti, bet visi esame profesionalai.

– Ar jau ruošiatės Europos ir pasaulio čempionatams?

– Laukia sportinė rutina: treniruotė – neatsiejama dienos dalis, šeši kartai per savaitę pagal aiškų grafiką ir pobūdį. Dabar dar tik stengiuosi įsivažiuoti, ruošiuosi maksimalaus krūvio pratyboms, iš naujo peržvelgiu futbolo taisykles, stebiu tebevykstančius nacionalinius čempionatus, nagrinėju FIFA ir UEFA pateikiamus vaizdo įrašus su įvairiomis žaidimo situacijomis. Tačiau pirmiausia reikės įveikti visus atrankos barjerus, kad gaučiau teisę teisėjauti Europos ir pasaulio čempionatuose. Stengsiuosi pateisinti lūkesčius.