Per aštuonerius metus nerimas dėl artimųjų, savęs, draugų mažai tepakito, tačiau smarkiai išaugo nerimas dėl valstybės likimo. Tokius duomenis pateikia sociologas dr. Vladas Gaidys. Spėjama, kad tai susiję su emigracija ir ekonomine krize. Gyventojų nuomone, geriausiai žmonių saugumą užtikrina policija, Prezidentas ir vietos bendruomenės, blogiausiai – partijos, Seimas ir Vyriausybė.

Tuo metu sociologė ir kriminologė dr. Laimutė Žilinskienė, apibendrindama dvejus metus trukusį mokslinį projektą apie pasitikėjimą Lietuvos teisėsauga ir darančius jai įtaką veiksnius, sako, kad nusikaltimo auka pasveria, ar jai verta kreiptis į teisėsaugos institucijas, tačiau dažnai nesikreipia, nes nemato prasmės, bijo galimo keršto arba nori išsispręsti pati.

Auga saugumo pojūtis

Sociologo V. Gaidžio tvirtinimu, nors beveik visų su teisėsauga susietų žmogaus teisių padėtis Lietuvoje vertinama neigiamai, tačiau per aštuonerius metus vertinimai pagerėjo, ir vis daugiau žmonių jaučiasi saugesni: „Lietuva vis dėlto juda į gerąją pusę tų parametrų link, kurie būdingi Vakarų šalims. Saugumo jausmas pagerėjo.“

Tyrimo duomenys, atlikti 2003 ir 2011-aisiais, rodo, kad vis daugiau žmonių jaučiasi saugūs savo namuose (atitinkamai 79 ir 89 proc.), darbovietėje (53 ir 62 proc.), gatvėse (39 ir 53 proc.). Tačiau smarkiai padidėjo jaučiančių stiprų nerimą dėl valstybės likimo – 2003-aisiais tokių buvo 14 proc., tuo metu 2011-aisiais – jau 28 proc. Sociologo spėjimu, tai susiję tiek su emigracija, tiek ir su ekonomine krize.

Anot V. Gaidžio, padaugėjo sakančių, kad Lietuvoje, savo mieste ar rajone, savo gyvenamojoje aplinkoje yra maža tikimybė tapti nusikaltimo auka.

Gyventojų nuomone, geriausiai žmonių saugumą užtikrina policija, Prezidentas ir vietos bendruomenės, o blogiausiai – partijos, Seimas ir Vyriausybė.

Nesikreipia į teisėsaugą, nes gaili laiko ar bijo keršto

Pristatydama savo mokslinio projekto dalį dėl nusikaltimų aukų ir pasitikėjimo teisėsauga, L. Žilinskienė skaičiuoja, kad, lyginant 2003 ir 2011-uosius metus, turinčių viktimologinę patirtį sumažėjo. Daugiau nei du trečdaliai apklausos dalyvių turi tiesioginę ar netiesioginę viktimologinę patirtį (42 proc.).Tiesa, 2003-aisiais nukentėjusių, tačiau niekur nesikreipusių buvo 28 proc., o 2011-aisiais – 13 proc.

„Priežastys, kodėl nusikaltimo auka nesikreipia, yra kelios. Visų pirma, žmogus yra racionali būtybė, kuri skaičiuoja, ar jai verta kreiptis. Jei tai užims laiko, ir žmogus daugiau praras, nei gaus, tada nesikreipia. Taip pat nesikreipia, nes sako, kad išsispręs pati ar bijo galimo keršto. Kartais nesikreipia dėl to, kad net nėra prasmės – buvo menkas nusikaltimas. Bet tokiu atveju prarandame statistiką, nežinome realios situacijos“, – tyrimo rezultatus apibendrina L. Žilinskienė.

Du trečdaliai apklausos dalyvių per paskutinius penkerius metus nusikaltimo aukomis tapo savo artimoje aplinkoje. Tarp apklausos dalyvių artimųjų, kurie per minėtą laikotarpį tapo nusikaltimo aukomis, kas antras tapo nusikaltimo auka mieste ar rajone, kuriame gyvena. Dažniausiai teko nukentėti nuo vagysčių iš gyvenamųjų patalpų (34 proc.), plėšimų (32 proc.), vagysčių iš transporto priemonių (32 proc.).

Beveik du trečdaliai turinčių viktimologinę patirtį asmenų blogai vertina teisėsaugos institucijų darbą su nukentėjusiais nuo įvairių nusikaltimų.

Dvejus metus trukusį mokslinį projektą atliko A. Dobryninas, teisininkė ir kriminologė doc. dr. Anna Drakšienė, sociologas dr. Vladas Gaidys, Eglė Vileikienė, sociologė ir kriminologė dr. Laima Žilinskienė. Projekto tikslas – kompleksiškai išanalizuoti, kokia yra sąveika tarp pasitikėjimo teisėsaugos institucijomis ir tokių veiksnių, kaip gyventojų požiūris į teisėsaugos institucijas, saugumo jausmas, nusikaltimų baimė, požiūris į kriminalines bausmes, viktimizacijos patirtis ir kt. Kartu išleista ir kolektyvinė monografija „Pasitikėjimo Lietuvos teisėsauga profiliai“.