Sulaukęs 88 metų mirė Nobelio premijos laureatas

„Jis mirė nuo senatvės ankstyvosiomis kovo 3-iosios valandomis“, – pirmadienį pareiškė leidykla „Kodansha“ ir pridūrė, kad laidotuvės, kurias surengė šeima, jau įvyko.

Žinomas dėl savo pacifistinių ir prieš branduolinius ginklus nukreiptų pažiūrų, K. Oe save laikė Antrojo pasaulinio karo „giliai sužeistos, tačiau kupinos atgimimo vilties“ rašytojų kartos dalimi.

Jo ezoterinės istorijos, paveiktos prancūzų ir amerikiečių literatūrinės kultūros, palietė įvairias problemas – nuo negalios suvokimo iki kaimo tradicijų atotrūkio nuo didmiesčio gyvenimo.

Nepripažįstu jokios valdžios, jokios vertybės, aukštesnės už demokratiją.

„Su poetine jėga (K. Oe) kuria įsivaizduojamą pasaulį, kuriame gyvenimas ir mitas susilieja į nerimą keliantį šiandienos žmogaus padėties paveikslą“, – sakė Nobelio komisija, 1994 metais skirdama jam literatūros premiją.

1935 metais gimęs K. Oe užaugo miškingame slėnyje vakarinėje Japonijos Šikoku saloje, atokioje vietovėje, kurią savo kūryboje dažnai vaizduoja kaip žmonijos mikrokosmosą.

Vaikystėje jo motina ir močiutė pasakodavo iš kartos į kartą perduodamas legendas apie vietinių gyventojų sukilimus.

Tačiau jo jaunystę taip pat paženklino karas, o mokykloje vyravo militaristinė propaganda.

Viskas pasikeitė po Japonijos kapituliacijos 1945 metais, ir K. Oe netrukus susižavėjo okupacinių JAV pajėgų puoselėjamais demokratiniais principais.

Savo Nobelio paskaitoje rašytojas apibūdino įtampą tarp vietinės šalies kultūros ir sparčios pokario vesternizacijos.

„Dabartinė Japonija yra susiskaldžiusi tarp dviejų priešingų dviprasmiškumo polių“, – tada sakė jis.

„Aš taip pat gyvenu kaip rašytojas su šiuo poliarizavimu, įsirėžusiu į mane kaip gilus randas“, – pridūrė K. Oe.

Periferinis matymas

K. Oe paliko savo kaimą ir Tokijo universitete studijavo prancūzų literatūrą, gilindamasis į egzistencializmo filosofiją ir Renesanso humanizmą.

Dar būdamas studentas pradėjo rašyti grožinę literatūrą, o 1958 metais laimėjo prestižinę Japonijos jaunųjų autorių Akutagavos premiją už apysaką „The Catch“, pasakojančią apie Antrojo pasaulinio karo metais japonų kaimo gyventojų į nelaisvę paimtą juodaodį amerikietį pilotą.

Tais pačiais metais K. Oe išleido savo pirmąjį ilgą romaną „Nip the Buds, Shoot the Kids“ apie paauglius berniukus, paliktus likimo valiai po evakuacijos per karą.

Nuo pat pradžių jis prisiekė, kad jo darbas bus skirtas „visuomenės pakraščiams“, ir pažadėjo niekada nebendradarbiauti „su tais, kurie yra įvykių centre, kurie turi valdžią“, sakė jis viename interviu šio šimtmečio pradžioje.

1963 metais K. Oe asmeninį gyvenimą apvertė protinę negalią turinčio sūnaus Hikari (Hikario), kurio vardas japonų kalba reiškia šviesą, gimimas.

Pasak K. Oe, rašymas ir gyvenimas su Hikari buvo veikla, kuri „persidengia ir praturtina viena kitą“.

„Tai kažkas, kas formuoja mano vaizduotę“, – pasakojo jis.

K. Oe išleido nemažai romanų, kuriuose rašė apie savo šeiminę situaciją, įskaitant 1964 metais išleistą ir į lietuvių kalbą išverstą romaną „Asmeninė patirtis“ (A Personal Matter), kuriame jaunas tėvas bando susitaikyti su neįgalaus sūnaus gimimu.

Kovotojas prieš branduolinę energetiką

Po to, kai gimė Hikari, K. Oe dalyvavo Hirošimoje vykusioje antikarinėje konferencijoje, kur susitiko su 1945 metais ataką išgyvenusiais žmonėmis, kurie, jo žodžiais tariant, „niekada nepasidavė jokiai situacijai“.

Tai sustiprino autoriaus ryžtą susitaikyti su savo šeiminėmis aplinkybėmis, o 1965 metais esėje „Hiroshima Notes“ jis užfiksavo išgyvenusiųjų pasakojimus.

Antikonformistinė K. Oe pozicija kartais papiktindavo japonų nacionalistus, o XX amžiaus septintajame dešimtmetyje dėl novelės apie kraštutinių dešiniųjų pažiūrų paauglį teroristą jam buvo grasinama susidorojimu.

Rašytojui taip pat buvo iškelta byla dėl šmeižto, nes jo „Okinawa Notes“ buvo pasakojama apie Japonijos kariuomenės vykdytą priverstinę masinę civilių savižudybę. Ilgas teismo procesas 2011 metais baigėsi jo naudai.

Vėlesniais metais K. Oe karštai kovojo prieš branduolinę energetiką, už neįgaliųjų teises ir prieš Japonijos pacifistinės konstitucijos peržiūrą.

Dėl savo griežtų idealų jis taip pat atsisakė 1994 metais gauti Japonijos kultūros ordiną – apdovanojimą, kurį iškilmingai įteikia imperatorius.

„Nepripažįstu jokios valdžios, jokios vertybės, aukštesnės už demokratiją“, – aiškino jis laikraščiui „The New York Times“.

K. Oe užaugino tris vaikus, įskaitant Hikari, kuris yra sėkmingas kompozitorius.