Instruktoriai ir ginklai

Šio atnaujintos draugystės bangos pagautas Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas šiemet jau ne vieną kartą oficialaus vizito vyko į Afriką. Kitais metais Rusijoje rengiamas pirmasis aukščiausio lygio susitikimas "Rusija-Afrika", kuriame dalyvaus pusšimčio pastarojo žemyno valstybių atstovų.

Centrinės Afrikos respublika (CAR), Libija, Šiaurės ir Pietų Sudanas, Madagaskaras, Angola, Gvinėja, Bisau Gvinėja, Mozambikas, Zimbabvė, Kongo Demokratinė Respublika, – anot šia tema tyrimą atlikusios agentūros "Bloomberg", tai pagrindinės juodojo kontinento šalys, kurioms Kremlius skiria ypatingą dėmesį.

Būtent čia dirba sukarintos struktūros "Wagner", kurios finansavimu, veiklos koordinavimu rūpinasi pilkasis Kremliaus kardinolas Jevgenijus Prigožinas. Jis rūpinasi oficialių Rusijos valstybės asmenų bei aukščiausiojo lygio delegacijų maitinimu. O neoficialiai vadovauja Rusijos trolių fabriku vadinamai įmonei "Internet Research Agency", kurios darbuotojai kaltinami bandę paveikti pastaruosius JAV prezidento rinkimų rezultatus ir per aktyvią veiklą virtualiojoje erdvėje nuolat bando padaryti įtaką užsienio valstybių piliečių nuotaikoms.

Šaltojo karo metais SSRS buvo užmezgusi artimus karinius-diplomatinius santykius su daugeliu Afrikos valstybių: dalyvavo karuose Angoloje, Etiopijoje ir Mozambike, padėjo nepriklausomybės judėjimams kovoti su Vakarų valstybėmis. Dabar Rusija bando atkurti buvusius santykius, bazes Afrikoje, aktyviai imasi tarpininko vaidmens ir rašo ambicingus planus – tokius kaip uosto logistikos centras Eritrėjoje.

Didinant Rusijos galią Afrikoje svarbus sprendimas buvo šių metų pradžioje nusiųsti į piečiau Sacharos esančias valstybes devynis lėktuvus su ginklais ir apie 200 instruktorių, kurių misija – apmokyti vietos karius ir saugoti naudingųjų iškasenų vietoves.

Nuo 2014-ųjų, kai ėmė galioti Vakarų sankcijos, Rusija pasirašė 19 susitarimų dėl karinio bendradarbiavimo su Etiopija, Nigerija, Zimbabve ir kt. valstybėmis. Paprastai susitarimuose kalbama apie ginkluotės tiekimą ir personalo mokymus kovojant su terorizmu bei piratavimu.

Skaičiuoja būsimus pelnus

"Bloomberg" ekspertų teigimu, Afrika Kremliaus valdytojų akyse – turintis daug resursų regionas, į kurį išplėtus įtakos sferą Rusija kompensuotų finansinių ir kitokių resursų stygių. Veiklos čia tiek, kad J.Prigožinas, anot agentūros, kaip ir kiekvienas normalus verslininkas, dirba ne vien Kremliaus, bet ir savo naudai.

Afrika Kremliaus valdytojų akyse – turintis daug resursų regionas, į kurį išplėtus įtakos sferą Rusija kompensuotų finansinių ir kitokių resursų stygių.

Ar Maskvos susitarimai nėra tik simboliniai, nes ji paprasčiausiai neturi lėšų visiems pažadams įgyvendinti? Agentūros "Reuters" kalbinti ekspertai nesiryžta teigti taip kategoriškai. Juoba kad kaip ir šaltojo karo metais karinius susitarimus lydi ekonominiai ryšiai – susitarimai kalnakasybos ir energetikos srityse.

Pavyzdžiui, Rusijos kompanijos jau yra pasirašiusios sutartis dėl naudingų iškasenų gavybos Sudane, su kuriuo Maskva bendradarbiauja gynybos technologijų srityse. Aukso gavyba šioje šalyje užsiima Rusijos kompanija "M Invest", taip pat siejama su J.Prigožinu. Zimbabvėje Maskvą domina deimantų ir platinos gavyba, Čade – energetikos projektai.

Strateginių ir tarptautinių tyrimų centro duomenimis, nuo 2010 m. iki 2017 m. Rusijos ir piečiau Sacharos esančių Afrikos valstybių prekybos apimtys išaugo nuo 1,6 mlrd iki 4,2 mlrd. dolerių.

Į Afriką Kremlius eksportuoja ne vien ginklus, karinius ekspertus, bet ir juodąsias technologijas. Suteikę pagalbą Zimbabvės vadovui Emmersonui Mnangagwai, ekspertai iš Rusijos nepaliks vienišo ir dabartinio Kongo Demokratinės Respublikos vadovo statytinio, gruodį susikausiančio dėl prezidento posto. Net kelis kandidatus vienu metu Rusijos pasiųstieji viešųjų ryšių specialistai konsultuoja Madagaskare.

Svarbus Maskvos ir Afrikos plykstelėjusios draugystės motyvas – iki 2019 m. pabaigos Dramblio Kaulo Krantas ir Pusiaujo Gvinėja bei Etiopija (iki 2018 m. pabaigos) priklauso Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai ir, kaip pastebi "Reuters" apžvalgininkai, jau vien dėl to yra labai palankios Rusijos partnerės.

Tiesioginė linija su Bangiu

Iš visų bičiulysčių išsiskiria Maskvos ryšiai su CAR, kuri, nepaisant turtingų urano, deimantų, naftos išteklių, yra viena skurdžiausių planetos valstybių.

Balandį Maskvos ir Bangio pasirašytas susitarimas dėl karinio bendradarbiavimo, o tenykščio prezidento Faustin-Archange Touadéros saugumo reikalų patarėju dirba Valerijus Zacharovas, Rusijos gynybos ministerija planuoja ten atidaryti savo atstovybę.

Be to, Rusija aprūpino CAR, kuriai taikomas JT embargas, ginklais. Įdomu tai, kad pirmiausiai savo paramą CAR siūlė tradiciškai didelę įtaką čia turinti Prancūzija, galėjusi parūpinti savo senos ginkluotės, tačiau ji esą buvo per brangi afrikiečiams. Tuomet Prancūzija pasiūlė 1400 kalašnikovo automatų – misijos Somalyje trofėjų. Tačiau Rusijai užprotestavus, neva ginklai, konfiskuoti vienoje valstybėje už embargo pažeidimus, negali būti perduoti kitai valstybei, kuriai taikomos sankcijos, sandoris neįvyko.

Galiausiai sankcijų komitetas palaimino, kad rusai gali CAR perduoti kalašnikovų, snaiperio šautuvų, kulkosvaidžių ir granatsvaidžių.

"Reuters" apskaičiavo, kad šiuo metu CAR gali būti iki tūkstančio rusų. Tikslų skaičių bei jų funkcijas oficialusis Bangis atsisako įvardinti. Šaltiniai Rusijoje kalba, kad CAR gali būti apie tūkstantį rusų, o Sudane, Pietų Sudane, Libijoje ir kitose Afrikos valstybėse – 5–10 tūkst. žmonių.

Pilietinis karas CAR prasidėjo 2013 m., kai koalicija "Seleka", kurią sudaro daugiausiai musulmonai, išeiviai iš šalies šiaurės, nuvertė tuometį šalies prezidentą Francois Bozize. Užimtose teritorijose krikščionys ir išpažįstantieji tradicines Afrikos religijas sukūrė ginkluotas grupuotes, kurios pradėjo persekioti musulmonus. JT duomenimis, šio konflikto aukomis tapo 6 tūkst. žmonių.

Yra žinoma, kad V.Zacharovas ne kartą susitiko su karinių CAR grupuočių lyderiais ir aptarė nusiginklavimo bei galimas pelno iš naudingų iškasenų gavybos paskirstymo schemas.

Prancūzijos laikraščio "Le Figaro" teigimu, Rusijos užsienio reikalų viceministras Michailas Bogdanovas, atsakingas už santykius su Afrika, į CAR buvo atvykęs jau pusšimtį kartų.

"Rusijos noras kištis į CAR, ilgus metus buvusioje Prancūzijos įtakos zonoje, vidaus reikalus, demonstruoja Maskvos siekį sutvirtinti savo įvaizdį ir įtaką pasaulio arenoje ir yra dalis plataus masto kampanijos, kuria siekiama pakeisti jėgos balansą regione", – teigia "Reuters".

CAR aktyviai veikia ir J.Prigožino "Wagner", kurios pėdsakai ėjo trys rusų žurnalistai. Jie tikėjosi, kad milžiniško entuziazmo, šiek tiek grynųjų ir filmavimo kamerų pakaks norint demaskuoti Kremliaus dvigubus žaidimus, kai siekiant atsiriekti dalį deimantų, urano, aukso išteklių, vienu metu bendradarbiaujama ir su CAR valdžia, ir su sukilėliais. Deja, liepą trijulė buvo nužudyta mistinėmis aplinkybėmis, o jų žudikai iki šiol nerasti.

Atsakydama į oficialią "Reuters" užklausą, Rusijos užsienio reikalų ministerija kandžiai pastebėjo, esą "kai kurios šalys jaučia tam tikrą pavydą dėl to, kad Rusija prisijungė į situacijos CAR sureguliavimo procesą.

Naujas tikslas – Libija

Vakarų apžvalgininkai atkreipia dėmesį į dar vieną karštą tašką Afrikoje, į kurį krypsta Kremliaus akys: Libija.

J.Prigožinas neseniai dalyvavo Rusijos ir Libijos generolo Khalifo Haftaro derybose. Oficialus Kremliaus virėju vadinamo veikėjo vaidmuo – maitinti delegacijas, organizuoti vakarines kultūrines programas bei ekskursijas Libijos delegacijai. Neoficialios pokalbio temos numanomos, žinant kitas sritis, kuriose dirba jam pavaldžios struktūros.

Buvusio Muammaro Gaddafi bendražygio Kh.Haftaro ryšiai su Rusija – seni. Kadaise abu su būsimuoju Libijos diktatoriumi organizavo sukilimą, nuvertusį monarchiją. Vėliau Kh.Haftaras atvyko į Rusiją, kur mokėsi aukštuosiuose karininkų kursuose, Frundzės vardo karo akademijoje. "Jis man buvo kaip sūnus. Aš – kaip jo dvasinis tėvas" – viename interviu apie Kh.Haftarą yra sakęs M.Gaddafis.

Po dalyvavimo karo veiksmuose Libijoje, Čade, galiausiai Kh.Haftaras persikraustė į JAV, gavo JAV pilietybę ir ten gyveno kaip privatus asmuo. Nuvertus M.Gaddafį, jis grįžo į Libiją. Aplink tvyrant chaosui, sugebėjo sutelkti generolus, paskyrė save feldmaršalu ir ėmė vadovauti prieš dvejus metus įkurtai Libijos nacionalinei armijai, kuri vadinama faktine jo asmenine armija. Šiandien Kh.Haftarą palaiko Rusija, Egiptas, Jungtiniai Arabų Emyratai. Kiekviena šalis, žinoma, vadovaujasi savais interesais.

Vakarų leidiniai neseniai pranešė, kad Rusija Libijos feldmaršalui ne tik suteikia pagalbą – esą dešimtys Rusijos Generalinio štabo Vyriausiosios valdybos agentų jau išsilaipinę Libijos pakrantėse, Tobruke ir Bengazyje. Britų žvalgyba esą turi duomenų, kad Libijoje jau dislokuotos rusų sparnuotosios raketos "Kalibr" ir zenitiniai raketų kompleksai S-300.