Katedros gaisras – egzaminas Prancūzijai

Nusišluostę ašaras dėl gaisro, nuniokojusio Paryžiaus Dievo Motinos katedrą, prancūzai paskendo diskusijose. Ką daryti su ne vieną pakeitimą išgyvenusiu statiniu: atkurti prieš gaisrą buvusią išvaizdą ar palikti XXI a. pėdsakų?

Tvarka – generolo rankose

Rasti daugumai priimtiną atsakymą į šį klausimą bus sudėtingiau nei fiziškai sutvarkyti legendinį statinį ne vien dėl prancūzų pomėgio pasinerti į gilias diskusijas. Viena vertus, populiarumo krizę išgyvenantis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, nežinia kuo remdamasis, pažadėjo, kad katedra bus atkurta per penkerius metus. Nuo savęs, politiko, pridėdamas pastebėjimą, kad ji būsianti dar gražesnė.

Matyt, kad pažadams būtų suteikta didesnė garantija, katedros atkūrimą prezidentas patikėjo buvusiam Prancūzijos generalinio štabo viršininkui, generolui Jean-Louis Georgelinui. Jis koordinuos visų projekte dalyvaujančių institucijų veiklą, teiks ataskaitas Vyriausybei.

Kaip elgtis netikėtos nelaimės akivaizdoje – iššūkis kiekvienam politikui ir jo viešųjų ryšių konsultantams. Nors E.Macronas sureagavo ne tik greitai, bet ir nuoširdžiai, kritikos dėl populizmo jis neišvengė. Oponentai apkaltino, kad valstybės vadovas pasinaudojo tragedija savo reitingui pakelti, o aštriadantis savaitraštis "Charlie Hebdo" pasirodė su karikatūra tituliniame puslapyje: prezidento šaržu su degančia Paryžiaus katedra ant galvos. Akivaizdu, kad E.Macrono politiniai priešininkai akylai stebės kiekvieną jo sprendimą, susijusį su katedros atstatymu, tad prezidentui teks atlaikyti dvigubą iššūkį.

Premjeras Edouard'as Philippe'as, pranešęs, kad bus skelbiamas tarptautinis konkursas, veikiausiai labiau galvojo apie galimą tarptautinę paramą, o ne architektūrą. Jo teigimu, architektai iš viso pasaulio galėtų siūlyti savo projektus, kad ant Dievo Motinos katedros atsirastų nauja smailė, adaptuota prie mūsų laikotarpio technikos ir pasiekimų.

Jei bus nuspręsta ne prikurti, perkurti, bet atkurti nuniokotą katedros stogą ir bokštą, kokią dalį autentikos derėtų grąžinti: tik vaizdą ar maksimaliai atkartoti ir inžinerinius sprendimus?

Ąžuolai ar betonas?

Vis dėlto politikų pažadai yra viena, kas kita – realybė, kurioje susipina Prancūzijos architektų, gerbiamų intelektualų, itin pilietiškos visuomenės, ciniškai patriotizmą savo tikslams naudojančių radikaliųjų dešiniųjų, dosnių mecenatų požiūris į paveldą, šiuolaikinės inžinerijos technologinės teorinės ir praktinės galimybės, galiausiai – ne pačius geriausius laikus išgyvenančios valstybės finansinės galimybės.

Paryžiaus, Prancūzijos, katalikybės, galiausiai – visos Europos simbolis turi būti atkurtas toks, koks buvo prieš gaisrą, įsitikinę nuosaikių permainų šalininkai. Jų oponentai nerimsta: negi ne vieną šimtmetį statytas, kaskart vis kito laikmečio ir stiliaus architektūros detalėmis patobulintas pastatas negali sulaukti ir XXI a. žymės? Juk ir nugriuvusi smailė – XIX a. architekto Eugène Viollet-le-Duco kūrinys: statytas kaip "gotikos idealas" anuomet vos atlaikė kritikos bangą, kad tėra neskoningas padirbinys.

Jei bus nuspręsta ne prikurti, perkurti, bet atkurti nuniokotą katedros stogą ir bokštą, kokią dalį autentikos derėtų grąžinti: tik vaizdą ar maksimaliai atkartoti ir inžinerinius sprendimus?

Bene lengviausiai pastarojo klausimo keblumą atspindi gaisro sunaikinto stogo gegnių problema. XIII a. statytojai šioms reikmėms panaudojo 1400 anuomet 3–4 šimtus metų skaičiavusių ąžuolų. Šiuo tikslu buvo iškirsta dešimtys hektarų miško – kiekviena gegnė gaminta iš vieno kamieno. Ar pavyktų XXI a. rasti šimtamečių ąžuolų? Jei taip, kas galėtų įtikinti Prancūzijoje ypač didelę galią turinčius aplinkosaugos aktyvistus leisti juos iškirsti? Net jei laimėtas būtų ir šis žingsnis, medienos paruošimas užtruktų gerokai ilgiau, nei norėtų prezidentas: medžius, net ir pasitelkus šiuolaikines technologijas, reikėtų džiovinti mažiausiai dešimtmetį.

Pasirinkus šiuolaikiškesnę alternatyvą, pvz., armuotą betoną kaip daryta atkuriant per Pirmąjį pasaulinį karą nuniokotą Reimso katedrą, atstatymo darbai būtų gerokai spartesni. Alternatyva – dar šiuolaikiškesnės ir lengvesnės konstrukcijos (kurios tikrai atlaikytų kol kas nežinia, kokių pažeidimų patyrusios viduramžių sienos). Tačiau tokiu atveju nuo autentikos būtų dar labiau nutolta.

Saugumo problemos

Kol debatai dėl atstatytos katedros vizijos vos įsibėgėjo, beveik neabejojama, kad prie uždaryto pastato bus pastatyta laikina medinė šventykla. Anot Paryžiaus katedros klebono Patricko Chauvet, ji galėtų atsirasti simbolinėje vietoje – priešais katedrą esančioje aikštėje.

Pačioje katedroje triūsia paveldo specialistai, bandantys įvertinti ne tik joje buvusių menų kūrinių, interjero detalių būklę. Inžinieriai bando nustatyti žalą, kurią gaisras ir ugniagesiai padarė pačiam pastatui, ir dėl to kylantį pavojų pastate esantiems žmonėms. Pvz., kol kas specialistai dar nepaskelbė galutinių išvadų, kokią žalą pastatui padarė gaisras: ar vanduo nepakenkė mūrui, ar dėl temperatūrų kontrasto nėra pažeistos mūro plytos.

Britų žurnalistai pranešė interneto aukcionų ir elektroninės prekybos svetainėje "eBay" aptikę pasiūlymą įsigyti anglių iš Paryžiaus katedros gaisro.

Ypač daug darbo turi ir prokuratūros tyrėjai. Pastarieji, apklausę kelias dešimtis asmenų, kol kas laikosi nuomonės, kad gaisras kilo netyčia. Pačiame pastate įprastais tempais dirbti jie dar negali – vis dar kyla pavojus, kad pažeistos konstrukcijos sugrius, todėl pasitelkiamos nuotraukos ir vaizdo įrašai iš dronų. Neoficialiai teigiama, kad gaisro epicentras greičiausiai buvo ties vėliau nuvirtusio bokšto pagrindu.

Gaisras Paryžiuje priminė ir įsisenėjusią problemą. Nors Prancūzijos bažnyčių rekonstrukcijos, restauravimo darbus patikima specialius sertifikatus turinčioms kompanijoms, šalyje jau ne vienus metus netyla kritika valdžios adresu dėl esą pernelyg liberalių kultūros objektų restauravimo darbams taikomų saugumo normų.

Atrodo, kad teks griežtinti ne tik restauravimo darbams taikomas saugumo reikalavimus, bet ir pačios katedros apsaugą. Britų žurnalistai pranešė interneto aukcionų ir elektroninės prekybos svetainėje "eBay" aptikę pasiūlymą įsigyti anglių iš Paryžiaus katedros gaisro. Vos pasirodžius "Daily Mail" publikacijai, aukcionas užblokavo ne tik tokius skelbimus, bet ir siūlančius pirkti marškinėlius ir kitokią atributiką su liepsnojančia Dievo Motinos katedra.

Patriotai ir apsukruoliai

Turtingiausieji Prancūzijos verslininkai, tuoj po gaisro paskelbę skiriantys šimtus milijonų eurų katedros atkūrimo reikmėms, didvyriais išbuvo tik kelias valandas. Kai magnatai ir korporacijos it lenktyniaudami pranešė skirsiantys devynženkles sumas eurų, iš kairiųjų stovyklos pasigirdo balsų, kad geriausia turtingiausių visuomenės narių parama būtų ne savireklamos tikslais skiriamos aukos, bet mokami mokesčiai. Juolab kad aukojantiesiems taikomos didžiulės mokestinės lengvatos.

Prancūzų bendrovės, aukodamos lėšas paveldo apsaugai, turi galimybę sugrąžinti 60 proc. mokesčių. Po nelaimės šalies Vyriausybė padidino mokesčių lengvatos tarifą aukojant Dievo Motinos katedrai iki 75 proc., o didesnėms privačių asmenų aukoms taikomas įprastas 66 proc. lengvatinis tarifas.

Kad ir kaip būtų, tačiau sumos, kurias pažadėjo skirti Prancūzijoje gyvenantys vieni turtingiausių Europos verslininkų, – įspūdingos. Milijardierius Francois-Henri Pinault nusprendė skirti 100 mln. eurų, milijardierius Bernard'as Arnault, naftos kompanija "Total", kosmetikos milžinės "L'Oreal" savininkai taip pat neketina atsilikti. Per keletą dienų sulaukta pažadų dėl daugiau kaip 1 mlrd. eurų paramos.

Relikvijos saugios

Nors lobiu laikoma ir pati Paryžiaus katedra, joje buvo saugomos ypatingos relikvijos. Draudikų teigimu, ugniagesiams pavyko išgelbėti apie 90 proc. katedroje buvusių meno kūrinių ir relikvijų.

Išgelbėtas ir Kristaus erškėčių vainiko, su kuriuo Jėzus buvo nukryžiavimo metu, detalė, vinis iš jo kryžiaus. Iki 1063 m. šios relikvijos saugotos Jeruzalėje, vėliau išgabentos į Konstantinopolį, o XIII a. atsidūrė Prancūzijoje. XIX a. pabaigoje jos buvo įdėtos į įspūdingą krištolinį, auksu kaustytą vainiką.

Liepsnos nepalietė ir Prancūziją XIII a. valdžiusio šventuoju paskelbto Liudviko IX tunikos.

Įspūdingi katedros vitražo langai – rozetės – pasakoja Senojo ir Naujojo testamentų įstoriją, įskaitant Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir Kristaus prisikėlimą. Regis, per gaisrą nenukentėjo šiaurinės pusės rozetė, išlikusi nuo XIII a. Saugi ir dar viena įspūdinga fasado detalė – vadinamoji karalių galerija: 28 skulptūros, vaizduojančios viduramžių valdovus, buvo toli nuo gaisro židinio, todėl nenukentėjo. Fasadą puošę gargoilai ir chimeros taip pat saugūs: atbaidė ne tik demonus, bet ir liepsnos liežuvius.

Įvertinus vizualiai, nepažeisti atrodo ir didieji katedros paveikslai bei vargonai. Seniausioji iš beveik 8 tūkst. vamzdžių sudarytų vargonų dalis siekia XV a. XVII a. išdidinti vargonai pergyveno Didžiąją revoliuciją, nes jais buvo grojama ne liturginė muzika, o tautai patikusios melodijos.

Visos kilnojamos katedros vertybės išgabentos Paryžiaus rotušę, tačiau vėliau veikiausiai keliaus į Luvrą, kur laikinai bus saugomos.

Laimingas sutapimas, kad gaisro išvakarėse nuo katedros buvo nuimta šešiolika varinių pastato fasadą puošusių skulptūrų – 12 apaštalų ir keturios Naujojo Testamento evangelistus vaizduojančios statulos turi būti restauruotos. Laiko ir užteršto oro apgadintus kūrinius iki 2022 m. turi sutvarkyti pietvakarių Prancūzijoje esančios Dordonės restauratoriai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Artūras

Artūras portretas
Tiek triukšmo dėl kažkokios daržinės...
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių