Svarbiausia – saugumas

"Man atrodo, kad jei neturėsime atsakymų į saugumo klausimus, mes į nieką neatsakysime – nei į ekonominius, nei į esminių santykių klausimus", – Vytauto Didžiojo universitete vykusio II Baltijos ir Juodosios jūrų forumo metu sakė V. Juščenka.

Šiandien pasaulis tampa ne toks valdomas, ypač Europoje, ir didelė problema – per menkas stabilumas, įsitikinęs jis. "Man atrodo, kad Europoje šiandien pasireiškia žmogus, kuris mėgsta perstatyti pasienio stulpus. Man atrodo, kad Europoje atsirado valstybė, kuri ne tik palaiko, bet ir formuoja teroro politiką. Mano požiūriu, svarbiausi įvykiai (Baltijos ir Juodosios jūrų regione) yra ne ekonominiai, ir ne humanitariniai. Prieš 20 metų Rytų Europoje buvo du konfliktai: Kalnų Karabache ir Padniestrėje. Šiandien jų yra šeši. Per 22 Europos konfliktų istorijos metus visi konfliktai buvo užšaldyti", – įsitikinęs V. Juščenka.

Jis teigia, kad Europoje nėra realios praktikos, kuri galėtų politiniu lygiu reguliuoti konfliktų, o žemyno rytuose šiandien susiformavo nenuginčijama nestabilumo linija.

Mes turėtume gyventi visai kita solidarumo dvasia, nei šiandien gyvename.

Kodėl kariaujame?

Politiko akimis, po Antrojo pasaulinio karo priimti esminiai ir saugumo principai, susiformavusi taika, patvirtina Helsinkio aktu po 1970 m., šiandien tiesiog nebefunkcionuoja. Dabar daugelio valstybių politinėje darbotvarkėje yra saugumo klausimas, kuris svarbiausias kalbant apie teritorines vertybes ir politinį suverenitetą.

Dėl šios priežasties gimė idėja sukurti naujo dialogo platformą Baltijos ir Juodosios jūrų forume.

"Rytų Europoje yra labai daug politikų, prisidėjusių reguliuojant konfliktus. Jeigu mes solidarizuosimės su jaunąja karta, su universitetais, kuriems priklauso ateitis, mūsų platforma gali padaryti du didžiulius dalykus. Pirma, ką esame pajėgūs padaryti, tai parengti solidarią klasifikaciją, kuri paaiškintų, kas vyksta Rytų Europoje. Kodėl mes kariaujame? Kodėl čia nesureguliuojami konfliktai? Kodėl iš šešių konfliktų kiekviename iš jų Rusija yra okupantė? Kodėl ši politinė praktika neteisiama? Kodėl mes kuriame formatus, kurie neveikia? Man gėda klausti, kada pastarąjį kartą aptarinėjome, pavyzdžiui, Kalnų Karabacho klausimus. Ir apskritai, kada diskutavome svarbiais saugumo klausimais..." – esminius dalykus pabrėžė V. Juščenka.

Nepaduoti rankos

Pasak jo, žmonės šiame regione gyvena jausdami baimę ir nestabilumą, be to, atėjo laikas suprasti, kad Europa yra daugiasluoksnė, o rytinėje žemyno dalyje tokie konfliktai kaip Donbase yra paprasčiausiai nereguliuojami.

"1994 m. Ukraina geranoriškai perdavė 1 tūkst. 305 branduolines raketas su dešimtimis galvučių prie kiekvienos raketos. Mes gavome garantiją iš penkių branduolinių valstybių, kad turėsime teritorinį ir politinį saugumą. Prieš trejus metus praradome 7 proc. savo teritorijos. Man rodos, kad Vakarų Europos politiniame pasaulyje abejingai žiūrima į tai, kas vyksta Rytų Europoje", – solidarumo deficito neslėpė V. Juščenka.

Buvusio Ukrainos prezidento akimis, už politiškai sąžiningą elgesį Kijevui teko sumokėti milžinišką kainą – Donbase prarasta "12 tūkst. nuostabių vaikinų ir merginų".

Mums reikia padaryti taip, kad niekas nepaduotų rankos Rusijos prezidentui.

"Daug kas šiandien sako, kad tai – hibridinis karas. Tai ne joks hibridinis karas, pas mus vyksta klasikinis, linijinis, militaristinis karas, todėl pirmiausia reikia prieiti prie solidarios klasifikacijos, kas su mumis šiuo metu vyksta Rytų Europoje. Jeigu mes būsime solidarūs, tada lengvai suformuosime antrą atsakymą: kaip sudaryti konflikto reguliavimo planą", – tiki V. Juščenka.

Kaune viešėjęs buvęs Ukrainos lyderis po savo kalbos forume vėliau žurnalistams teigė, kad kalbant apie jau vykstančius teisinius procesus Rusiją paveikti gali tik kategoriškas požiūris ir elgesys su ja.

"Mums reikia padaryti taip, kad niekas nepaduotų rankos Rusijos prezidentui. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis. Kai kalbame apie jau prasidėjusius teisinius procesus, susijusius su Rusijos agresija prieš mūsų šalį, man sudėtinga spręsti objektyviai, nes visada sirgsiu už Ukrainą, trokšdamas, kad Ukraina laimėtų. Deja, kaip žinote, istoriniai precedentai panašiais atvejais silpnučiai. Tačiau galbūt būtent Ukrainos iniciatyva bus ta, kuri laimės. Tai būtų labai svarbi pergalė emociniu aspektu", – neslėpė jis.

Vienu balsu

Į klausimą, ar Europa ir pasaulis pakankamai palaiko Ukrainą, V. Juščenka neabejodamas atsakė, jog nepakankamai, tačiau iškart pridūrė, kad solidarumo trūksta ir pačiai Ukrainai.

"Mes turėtume gyventi visai kita solidarumo dvasia, nei šiandien gyvename. Turėtume kalbėti vienu balsu. Turėtume laikytis bendros ir aiškios doktrinos vertindami, kas vyksta Rytų Ukrainoje ir ką mes turime daryti", – sakė jis.

Vesdamas istorinę paralelę V. Juščenka prisiminė neseną įvykį: "Man prieš akis atvejis, kai Britanija liko vienui viena prieš fašistinę Vokietiją: pusė Europos okupuota, Prancūzija pasidavusi, SSRS pasirašiusi taikos planą su Hitleriu, JAV prezidentas daro viską, kad tik neįtrauktų šalies į karą. Kai Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis pateikė šalies parlamentui svarstyti politinės situacijos ir karo klausimus, parlamentarai be pertraukos dirbo dvi dienas ir dvi naktis."

"Labai noriu, kad mes sulauktume tos dienos, kai svarbiausios Ukrainos politinės institucijos atstovai, nepamiršdami, jog jie savo šalies patriotai, surengtų diskusiją dėl situacijos mūsų šalyje, o jos rezultatu taptų doktrina, apibrėžianti tai, kas vyksta šalies rytuose bei pietuose ir kokį planą valdžia siūlo tautai", – viltingai kalbėjo Ukrainos politikas.

V. Juščenkos nuomone, kalbėti apie tai, ko nepadaro Europa, ukrainiečiai turės teisę tik tada, kai patys veiks nuosekliai ir solidariai. "Mano įsitikinimu, atsakymo, kaip baigti karą, reikia ieškoti pačioje Ukrainoje", – išvadas pateikė V. Juščenka.

Esminiai solistai

Prakalbus apie Minsko susitarimus, V. Juščenka priminė, kad nuo jų pirminio pasirašymo praėjo dveji su puse metų, tačiau šiandien galima konstatuoti, kad nė vienas jų punktas neįvykdytas.

"Kartoti mantrą apie alternatyvų Minsko susitarimams nebuvimą, yra ėjimas neteisinga kryptimi. Net labai norėdami negalime pasakyti, kad Minsko susitarimai neveikia dėl mūsų kaltės. Todėl turime pradėti kalbėti, kaip modernizuoti šią politinio proceso dalį. Mums reikia plėsti partnerių ratą, turinčių ir formalios atsakomybės išsaugant Ukrainos teritorinį vientisumą. Mano nuomone, amerikiečiai, britai, prancūzai – esminiai solistai, kurie įrašyti Ukrainos saugumo politikos pakete (ne kaip Normandijos derybų dalyviai, o kaip Ukrainos teritorinio vientisumo garantai), privalo sąžiningai įsijungti ir į šio formato, kad ir kaip jis vadintųsi, derybas", – tvirtino V. Juščenka.

"Kol mes deramės su Zacharčenka ir Plotnickiu (Ukrainos separatistų lyderiai – red.past.), visi suprantame, kad mušame maišą. Visi suprantame, kad ne Zacharčenka ir Plotnickis kelia mums rūpesčių. Tai maži žmonės, kurie nieko negali ir nieko neturi. Tie daugiau nei tūkstantis tankų ir šarvuočių, besisukiojančių okupuotose teritorijoje, šimtai artilerijos pabūklų ar raketinių sistemų – ne jų nuosavybė. Juk visi suprantame, kad mušti reikia ne maišą, o asilą", – abejonių nepaliko Ukrainos Oranžinės revoliucijos lyderis.