Pašnekovė teigia, kad padėtis dabar yra nepaprasta, o tragiškas Pavelo Šeremeto nužudymas ją labai sukrėtė. „Yra žurnalistų ir aktyvistų, įsitikinusių, kad žurnalistikos principus reikia padėti į šalį, o kitaip manantys žurnalistai, nenorintys būti propagandininkais, patiria spaudimą“, – tvirtina N. Ligačiova. Ji pabrėžia, kad neturi omenyje vien spaudimo iš valdžios, nors jis yra – portalo „Mirotvortes“ veiklą atvirai rėmė vidaus reikalų ministras.

Tačiau, tikina pašnekovė, taip nesielgia visi valdžios atstovai: „Pavyzdžiui, įvykus konfliktui tarp televizijos Hromadske ir kariuomenės vadų, prezidento administracija, nors ne viešai, palaikė žurnalistus. Tai buvo labai svarbu. Kita vertus, svarbu pažymėti, kad pati visuomenė nesutaria, kokį vaidmenį turi atlikti žurnalistai.“ Visgi, pasak N. Ligačiovos, vykstančios diskusijos ir interesų kovos rodo, kad šalyje yra demokratija, o ne autoritarinė valdžia.

Tam pritaria ir O. Romaniuk, teigianti, kad Ukrainoje vyrauja pliuralizmas. „Kokiu klausimu beturėtum kritišką nuomonę, visada rasi, kur ją paviešinti – turime ir prorusiškos, ir proukrainietiškos žiniasklaidos, tai ne problema“, – įsitikinusi pašnekovė. Tačiau kaip vieną didžiausių bėdų O. Romaniuk išskiria oligarchų cenzūrą: „Jie labai iškreipia informaciją savo naudai,  ypač tai buvo ryšku prieš rinkimus. Žiniasklaida neneša pelno, ji visiškai priklausoma nuo oligarchų subsidijų ir dėl to yra labai silpna.“ Be to, priduria ji, žiniasklaidos bendruomenė labai susiskaldžiusi, neturinti nei solidarumo, nei bendrų vertybių, kas padėtų atsispirti spaudimui ir ginti žiniasklaidos principus.

N. Ligačiova sako, kad praktiškai visos stambios Ukrainos žiniasklaidos priemonės priklauso oligarchams, kurie turi savų politinių interesų. „Dabar egzistuoja žiniasklaidos savininkų cenzūra, esanti visame pasaulyje ir mes tai puikiai suprantame“ – tikina pašnekovė. Ji teigia, kad ši problema Ukrainoje ypač ryški, nes čia nėra stiprių visuomeninės žiniasklaidos priemonių, ypač – televizijos kanalo. Pasak N. Ligačiovos, būtinos reformos, kurios leistų žurnalistams (net tiems, kurie dirba oligarchams) būti labiau nepriklausomiems, viešinti ne tik savininkus, bet ir žiniasklaidos finansavimo šaltinius.

Pašnekovė įsitikinusi, kad taip pat būtina šviesti visuomenę: „Neseniai mūsų užsakymu atlikta apklausa parodė, kad piliečiai neturi supratimo, kas valdo didžiuosius Ukrainos televizijos kanalus. Tai absurdas – profesionalams viskas yra aišku, o žmonės ne tik nežino, bet ir nesupranta, kodėl svarbu tai žinoti. Žmonės nepasitiki žiniasklaida, be to, nesupranta, kaips jais galima manipuliuoti.“