Visuomenė pasikliovė politikais

Suomijos tarptautinių reikalų instituto Helsinkyje direktorius Mika Aaltola savo šalies neprisijungimą prie NATO yra vadinęs suomių tapatybės dalimi. Galiausiai pragmatizmas nugalėjo, nors ir ne iškart. Ilgiausią visoje Europoje sieną su Rusija turinti Suomija įspėjimo ženklus suprato tik iš antro karto.

Pirmą kartą pavojaus varpas nuaidėjo 2014 m., kai Rusija tuomet dar neoficialiai įsiveržė į Ukrainą ir okupavo Krymą. Jau tada požiūris į narystę NATO Suomijoje ėmė kisti, tačiau apie tai aktyviausiai kalbėta tik saugumo ekspertų bendruomenėje.

Visuomenė saugumo garantijų neskubėjo sieti su NATO net ir tada, kai Rusijos kariniai orlaiviai ėmė sistemingai pažeidinėti valstybės sieną. 2014 m. rugsėjį didžioji dalis (43 proc.) dienraščio „Aamulehti“ atliktos apklausos dalyvių pripažino, kad Rusija kelia pavojų. Nors tokios nuomonės laikėsi beveik 20 proc. daugiau suomių nei tų pačių metų pavasarį, kai Rusija jau buvo užpuolusi Ukrainą ir okupavusi Krymą, veržtis po NATO skėčiu suomiai neskubėjo. Panašiu metu Suomijos radijo ir televizijos korporacijos atliktas tyrimas rodė, kad parama Suomijos stojimui į NATO išliko beveik nepakitusi: pakilo vos 2 proc.

Kita vertus, visuomenė šiuo klausimu pasikliovė politikais. Tais pačiais metais atlikta „TNS Gallup“ apklausa atskleidė, kad 53 proc. suomių būtų pritarę vyriausybės sprendimui dėl narystės NATO. Trečdalis (34 proc.) net ir tokiu atveju būtų pasisakę prieš narystę.

Žiemos karo trauma

Suomijos gynybos ministras Carlas Haglundas savo tėvynainių nepritarimą narystei NATO yra aiškinęs sudėtinga santykių su Rusija istorija.

Panašiai kaip ir Lietuvoje, tebejaučiančioje sovietų okupacijos ir represijų įtaką visuomenės būsenai ir pasirinkimams, XX a. pradžioje patirta kaimyninės Rusijos agresija turėjo įtakos ir vėlesniais dešimtmečiais suomių priimamiems sprendimams.

1 340 km – tokio ilgio yra Suomijos ir Rusijos valstybinė siena.

1809–1917 m. Rusijos imperijai priklausiusi Suomija 1917 m. paskelbė nepriklausomybę, o 1920 m. su SSRS pasirašyta Tartu sutartis turėjo garantuoti sienų neliečiamybę. Tačiau 1939 m. lapkritį, Helsinkiui atmetus Maskvos siūlytą savitarpio pagabos sutartį, SSRS užpuolė kaimyninę šalį.

Nepaisant gerokai mažesnių karinių pajėgų, sovietų aviacijos teroro preš civilius, suomiai atlaikė daugiau kaip triskart didesnės Raudonosios armijos agresiją.

„Suomiai pasirodė esą puikūs kariai. Greitai supratome, kad atsikandome daugiau, nei įstengėme sukramtyti“, – vėliau savo memuaruose pripažino Nikita Chruščiovas. Tik 1970-aisiais išleistoje knygoje buvo įvardyta, kad SSRS per Žiemos karą neteko beveik 1 mln. karių. „Tokia kaina pasiekta pergalė iš tikrųjų yra moralinis pralaimėjimas“, – rašė SSRS vadovas.

Eloise Engle ir Lauri Paanenas savo knygoje „Žiemos karas“ 105 konflikto dienas vadina viena sunkiausių Antrojo pasaulinio karo ankstyvosios stadijos kampanijų.

Karas baigėsi formalia SSRS pergale. „1940 m. kovo 13 d. Suomija buvo liūdniausia šalis pasaulyje, – rašo knygos „Žiemos karas“ autoriai. – Ji gedėjo 25 tūkst. žuvusiųjų ir 55 tūkst. sužeistųjų, sielvartavo dėl materialinių nuostolių, kurių nekompensavo nė moralinės pergalės, pasiektos taip sunkiai kovojusių kareivių."

„Taika atkurta, tačiau kokia? Nuo dabar mūsų šalis gyvens kaip suluošinta tauta“, – šie Suomijos užsienio reikalų ministro Väinö Tannerio žodžiai buvo pranašingi.

Suomijai nepriklausomybę pavyko išlaikyti mainais į grobuoniškas taikos sutarties sąlygas.

Rusai atėmė antrą pagal dydį Suomijos miestą Vypurį (dabar – Vyborgas), Petsamo uostą (dabar – Pečenga). Suomiai prarado Ladogos ežero pakrantę ir Karelijos sąsmauką, – iš viso 10 proc. šalies teritorijos, kurioje gyveno 12 proc. Suomijos gyventojų; kurioje buvo chemijos, tekstilės, metalo, medienos pramonės objektai – lentpjūvės, medžio apdirbimo įmonės.

SSRS perimamų teritorijų gyventojams buvo duotos dvi savaitės evakuoti savo turtą: 450 tūkst. suomių rinkosi pasitraukti į Suomijos gilumą, užuot likę sovietams atitekusiose žemėse. Suomija turėjo perduoti sovietams dešimtis lokomotyvų, 2 tūkst. vagonų, daugybę automobilių, sunkvežimių ir laivų.

„Taika atkurta, tačiau kokia? Nuo dabar mūsų šalis gyvens kaip suluošinta tauta“, – šie Suomijos užsienio reikalų ministro Väinö Tannerio žodžiai buvo pranašingi.

Prarastą teritoriją Suomija nesėkmingai bandė atgauti vadinamajame Pratęsimo kare, kuriame prieš SSRS stojo kartu su nacių Vokietijos kariuomene. Formaliai Antrasis pasaulinis karas Suomijai baigėsi pasirašius Paryžiaus taikos sutartis 1947 m. – buvo atkurtos 1940 m. Maskvos taikos sutarties sienos, o Suomija įsipareigojo SSRS išmokėti 300 mln. dolerių reparacijų.

Pilkojoje zonoje

Rusiją laikydama didžiausia grėsme Suomija 1948 m. pasirašė bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos sutartį su SSRS, o šalies užsienio politikos svarbiausiu principu tapo oficialus neutralumas palaikant glaudžius santykius su Maskva.

Helsinkis šią būseną vadino aktyviuoju neutralitetu, kritikai – finliandizacija – riboto politinio savarankiškumo statusu, kai vykdoma savarankiška vidaus, bet ne užsienio politika.

Finliandizacija darė įtaką ir visuomeniniam gyvenimui, įskiepijo savotišką savicenzūrą. Ji persmelkė šalies ekonomiką, kultūrą, mokslą. Suomiai vengė nagrinėti SSRS problemas, o menkiausia sovietų kritika buvo traktuojama kaip šališkumo apraiška.

Istorijos vadovėliuose kai kurios temos buvo pateikiamos prosovietiškai. Viešosiose erdvėse nestigo Lenino paminklų (paskutinis, stovėjęs Kotkoje, nugriautas tik pernai rudenį), o 8-ąjį dešimtmetį vietos komunistai aktyviai propagavo taistoizmą – atvirą SSRS garbinimo ideologiją.

Tik praėjus pusšimčiui metų Suomijoje surengta iki tol archyvuose saugotų Žiemos karo nuotraukų paroda. Jose užfiksuotos rusų kareivių kanibalizmo scenos, liepsnojantys kaimai, krūvos lavonų, šnipų sušaudymas iš arti.

Tam tikrą vaidmenį Suomijos atšiaurumui Vakarų gynybos Aljanso atžvilgiu suvaidino ir antiamerikietiškumas, po Antrojo pasaulinio karo būdingas ne vienai Europos valstybei.

SSRS Suomijos verslas laikė didelį potencialą turinčia partnere. „Mūsų bendra siena siekia 1 300 km. Abejoju, ar Rusija būtų sužavėta dalytis ja su NATO“, – net ir 2014 m. „Christian Sience Monitor" žurnalistams sakė vienos didžiausių reklamos agentūrų atstovas.

Skepsis dėl Aljanso plėtros

Pirmąjį akstiną atsigręžti į Vakarus Suomijai suteikė SSRS subyrėjimas, kurį glaudžius ekonominius ryšius su kaimynine imperija turėjusi, pavyzdine gerovės valstybe laikoma šalis išgyveno patirdama ūkio nuosmukį.

Kartu su Švedija išlikdama kitapus karinio Aljanso, Suomija pradėjo bendradarbiauti su NATO, pirmiausia tarptautinėse misijose, vėliau – gynybos srityje Baltijos jūros regione, kariuomenėje diegė NATO standartus.

1994 m. Suomija prisijungė prie NATO Taikos partnerystės programos, 1995 m. įstojo į ES, jos kariai dalyvavo NATO vadovaujamose taikos palaikymo operacijose Balkanuose, vyko į misiją Afganistane. Suomija prisijungė prie 1997 m. įsteigtos Euroatlantinės partnerystės tarybos, o 2008 m. – prie NATO greitojo reagavimo pajėgų.

Apie galimą narystę Aljanse aktyviau buvo diskutuojama 2006 m. Suomijos prezidento rinkimų kampanijoje. Pagrindinis opozicijos kandidatas Sauli Niinistö pritarė Suomijos narystei europietiškesnėje NATO. Socialdemokratų partijos atstovė Tarja Halonen laikėsi kitokios nuomonės. Pastarajai laimėjus rinkimus, per ilgą jos valdymo laikotarpį (2000–2012 m.) narystės NATO tema nebuvo aktualinama.

Tuo pasirūpinta ir Maskvoje. Nepaisant ganėtinai šiltų abiejų šalių santykių, Rusijos pareigūnai nuolat primindavo Suomijai savo ypač nepalankų požiūrį į NATO. 2012 m. birželį rezonanso sulaukė tuomečio Rusijos generalinio štabo viršininko Nikolajaus Makarovo pareiškimas, esą NATO ir Suomijos bendradarbiavimas kelia grėsmę Rusijos saugumui.

Rusijos atsakomųjų priemonių grėsmė, slegianti Žiemos karo istorija, diktavo ir visuomenės santūrumą NATO atžvilgiu. Kartu stiprėjo bendrystės su Švedija gynybos klausimu jausmas, nuostata, kad narystė būtų svarstytina tik kartu su šia šalimi.

Iš pradžių Helsinkis skeptiškai sutiko net Baltijos šalių norą siekti narystės Aljanse, o suomių diplomatai viešai nuogąstavo, kad tai skatins Maskvą priskirti šį regioną savo įtakos sferai.

2001 m. tuometė Suomijos prezidentė T. Halonen interviu „Der Spiegel“ pripažino, kad jai kelia nerimą Maskvos grasinimai sankcijomis, jeigu NATO atvers savo duris Latvijai, Lietuvai ir Estijai. Vakarai esą priklausomi nuo gerų santykių su Maskva, pvz., siekiant išspręsti bendras aplinkosaugos problemas arba užtikrinti gamtinių dujų tiekimą. Tiesa, vėliau politikė sušvelnino savo teiginius.

Stajerių sprintas

Diskusijos apie didesnį suartėjimą su Aljansu vėl įsiplieskė 2014 m. rugsėjį, kai neformalia Aljanso sąjungininke vadinama Suomija pasirašė naują susitarimą su NATO, leidusį rengti bendras pratybas Suomijos teritorijoje ir suteikti Aljanso narėms pagalbą tokiose situacijose kaip nelaimės, sutrikimai ir grėsmės saugumui.

Tačiau net ir tuomet viešojoje retorikoje stengtasi tarsi pasiteisinti Rusijai dėl tokio faktinio bendradarbiavimo su Aljansu. Tuokart Suomijos užsienio reikalų ministras Erkki Tuomija, kaip ir jo atstovaujama socialdemokratų partija, menkino NATO vaidmenį saugumui. „Suomijos saugumo politika turėtų būti ilgalaikės organizacijos ir nacionalinio saugumo stiprinimas ir užtikrinimas per ES", – sakė jis.

Net 2022 m. vasario 24 d., nepaisant šoko, sukelto Rusijos invazijos į Ukrainą, Suomijos ir Švedijos vadovai sakė neplanuojantys siekti NATO narystės. Tiesa, tuomet Suomijos premjerė Sanna Marin priminė, kad, skirtingai nei Stokholmas, Helsinkis laikosi nuostatos, kad „jei to reikalaus Suomijos saugumas, Suomija turi galimybę kreiptis dėl narystės“.

Jau po kelių savaičių, intensyvėjant karo veiksmams Ukrainoje, suomių nuomonė pasikeitė. Šalies narystę NATO palaikanti visuomenės dalis, du dešimtmečius sudariusi apie 20–30 proc., pagausėjo iki 60 proc. Grupelės entuziastų surinko keliasdešimties tūkstančių piliečių, raginusių siekti narystės Aljanse, parašus. Už narystę, anot laikraščio „Helsingin Sanomat“, tuomet pasisakė neregėtas skaičius – pusė iš 200 Suomijos parlamentarų.

2022 m. balandžio pabaigoje Suomija pradėjo rimtas diskusijas dėl stojimo į NATO ir džiaugėsi Aljanso pažadu apsaugoti ją nuo Rusijos kibernetinių atakų ar teritorinių pažeidimų stojimo į Aljansą proceso metu.

Gegužę už šalies stojimą į NATO balsavo absoliuti dauguma – 188 iš 200 Suomijos parlamento narių. Iškalbingas faktas apie šalies vienybę šiuo gyvybiškai svarbiu klausimu ir suomišką pragmatizmą – istorinis sprendimas stoti į NATO priimtas tuo metu, kai prezidentas yra konservatorius, premjerė atstovavo socialdemokratams, o užsienio reikalų ministras – Žaliųjų partijai.

Buvusio Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo grasinimai, esą, jei suomiai ir švedai pasuktų į NATO, Rusija sustiprintų pasienyje dislokuotas pajėgas ir reikėtų pamiršti kalbas apie Baltiją be atominių ginklų, suomiams nebepadarė įspūdžio.

Gegužės 18 d. Suomijos ambasadorius prie NATO kartu su kolega iš Švedijos vienu metu Briuselyje įteikė NATO generaliniam sekretoriui Jensui Stoltenbergui paraiškas dėl šalių narystės Aljanse.

Liepos 5 d. pasirašytas Suomijos stojimo į NATO protokolas. Suomijos vėliava prie NATO būstinės Briuselyje pakilo balandžio 4-ąją.