Nesibaigiantis karas Sirijoje užprogramuoja nesibaigiančią pabėgėlių krizę Europos Sąjungai. Paskelbusi, kad per parą priims tik 80 prieglobsčio prašymų, o likusius kelis tūkstančius žmonių tiesiog per savo teritoriją leis į Vokietiją, Austrija praėjusią savaitę prisijungė prie nedidelio, bet ryžtingai vieną giesmę traukiančio Vyšegrado choro – „jei migracijos problemai sprendimo neranda Europos Sąjunga, ją, kitų sąskaita, spręsime patys“.

Siūlomas sprendimas – gana paprastas: tvoros Graikijos pasienyje su Bulgarija ir Makedonija, šitaip iš esmės atitveriant Graikiją nuo Šengeno zonos ir paliekant ją tvarkytis su visu migracijos srautu. Vakarų Europa tokį sprendimą sukritikavo teigdama, kad šitaip žmonių nesumažės, jie tiesiog rinksis kitus kelius. Bet alternatyva išorinei ES sienai stiprinti – kol kas tik vis dar ne visa jėga pradėję veikti patikros centrai Graikijos salose.

Antradienį, kol lietuviai švenčia savo nepriklausomybę, Graikijos gynybos ministrui pats darbymetis. Naktį grįžus iš Lesbo salos, iš ryto reikia aplėkti Atėnų priemiestį Schisto, paskui dar spėti į Chios salą tą pačią popietę, nes visur nori pats patikrinti, ar rangovai iš tiesų spėja padaryti tai, ką ministras žada Europos Sąjungai. Ji jau nuo praeitų metų pabaigos laukia iš Graikijos vaidinamųjų „karštųjų taškų“ – migrantų registracijos centrų, kuriuose būtų atskiriami tie, kurie Europoje ieško prieglobsčio savo gyvybei, ir tie, kurie tenori geresnio gyvenimo.

Idealiuoju atveju, bėgantiems nuo ekonominių bėdų, o ne nuo karo, kelionė į Europą Graikijoje nuo šiol ir baigtųsi, priešingai nei 850 000 nerūšiuotų žmonių, kuriuos Graikija pernai tiesiog praleido per savo teritoriją gilyn į Europą. Graikija pernai buvo atviriausi vartai į Europą, bet čia ją galima suprasti – pagal tarptautinę teisę, jos krantus pasiekiančių laivelių ji apgręžti ar skandinti negali, tad turi registruoti žmones, kurie pagal Dublino sutartį čia, pirmojoje Europos Sąjungos valstybėje, ir turėtų paprašyti prieglobsčio.

Tačiau, žvelgiant į pernykščių prieglobsčio prašymų statistiką, paaiškėja, kaip masiškai iki šiol Graikija nesilaikė Dublino įsipareigojimų. Iš beveik 900 000 į Europą per Graikiją patekusių žmonių tik vos 10 000 prieglobsčio 2015-aisiais pasiprašė Graikijoje. Didžiuma atplaukusiųjų tiesiog nebūdavo registruojami, o tiek vyriausybės pastangomis, tiek ir po truputį besivystančia pabėgėlių gabenimo infrastruktūra jie tęsė savo kelionę į Europos gilumą. Bet dabar jau užtenka kaltinti Graikiją neveiklumu, įsitikinęs gynybos ministras Panos Kamenos ir iki kito antradienio žada, kad bus paruošti visi 5 centrai, kur pabėgėliai, skirtingai nei iki šiol, bus suregistruojami, duos pirštų antspaudus ir išgirs sprendimą – vieni, kad gali prašyti prieglobsčio, kiti, kad bus deportuojami atgal.

Tačiau čia iš karto kyla esminis klausimas – kur atgal? Turkijoje, per kurią didžioji dalis atkeliauja, jau ir taip daugiau nei du su puse milijono migrantų, ir iki šiol šalis padarė nedaug, kad sustabdytų šios masės norą pasiekti Europą. Europos Sąjunga pažadėjusi 3 milijardus eurų mainais į efektyviais priemones, bet Turkija kartoja – pirmiausia pinigai, tada priemonės. Ir net nuosaikiausios Europos Sąjungos priemonės, kurios galėtų reikšti mažėjantį srautą į Europą ir jo užsilaikymą Turkijos pusėje, kaip kad NATO laivų stebėjimo misija Egėjo jūroje, iššaukia Turkijos vadovo įsiūtį ir grasinimus Europą užtvindyti naujomis migrantų ir pabėgėlių miniomis

„Iki šiol buvom kantrūs, bet nuo dabar darysim, ką reikia. Nemanykit, kad lėktuvai ir autobusai pas mus stovi šiaip sau. Visus, kurie atvyks, nuo dabar siųsim į kitas šalis“, – kalbėjo Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.

Kad to neatsitiktų, Vokietijos kanclerė kartu su Europos Sąjungos lyderiais skelbia apie naujas diplomatines pastangas susitarti su Turkija kovo pradžioje, bet, kol Vokietijos kanclerė bando ieškoti priemonių, naudingų visai Europai, 25-metį šią savaitę skelbiančių Višegrado šalių vadovai nusprendžia veikti vien tik savo naudai ir pirmuoju smuiku čia griežia Vengrijos prezidentas.

„Ir toliau laikomės pozicijos, kad migracijos banga turi būti sustabdyta. Tad yra logiška mąstyti apie antrąją gynybos liniją. Nesupraskite manęs klaidingai, šiandien Europos Sąjunga turi antrąją gynybos liniją – tai Šengeno siena: Vengrija, Slovėnija, Austrija ir Austrijos – Italijos siena. Klausimas, ar norėtume tokios pat sienos tarp Šengeno sienų ir Turkijos. Tai – didysis klausimas, kuris mūsų laukia ateinančiomis savaitėmis Europos viršūnių susitikimuose“, – aiškino Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas.

Vengrija – daugiausiai prieglobsčio prašymų per pernai metus sulaukusi Europos valstybė, skaičiuojanti 100 000 gyventojų, daugiausiai dėl to, kad stropiai vykdė Dublino sutartį ir registravo visus į savo teritoriją patekusius migrantus, kol jos migrantų centrai persipildė ir šalis ėmė išleidinėti į Vengriją jau patekusius žmones už savo sienų, o naujų migrantų srautų patekimą sustabdė griežtai nelegalus bausti įpareigojančiais įstatymais bei tvoromis, efektyviai išbraukusiomis Vengriją iš pagrindinio migracijos kelio.

Analogišką sprendimą Višegrado šalys dabar siūlo Europos Sąjungai, statant tokias pačias tvoras ties Bulgarijos ir Makedonijos pasieniu su Graikija. Viena vertus, tai nesustabdytų srauto į Europą, tik nukreiptų jį kitomis kryptimis. Antra, didžiules problemas tai veikiausiai reikštų Graikijai ir Šengeno zonai. Tačiau Viktoras Orbanas jau praeitą savaitę Budapešte priimdamas viešnią iš Lenkijos leidžia suprasti, kad jis nesistengia rasti sprendimo visai Europos Sąjungai, nes ją, o ypač – vakarinę jos dalį, labiausiai ir kaltina dėl migracijos krizės.

„Durys buvo atidarytos, kurį laiką žmonės net buvo skatinami. Dauguma Vakarų Europos lyderių žiūri į imigraciją, kaip į pozityvų reiškinį, kaip į kažką gero, kažką, kas turi būti skatinama. Mes neišspręsime problemos, kol nesuvoksime, kad tai nėra gerai, kad tai – blogai, kad tai nekuria jokios naudos, bet tik blogina saugumo padėtį“, – kalbėjo V. Orbanas.

Už opoziciją Vakarų Europai V. Orbaną pagiria net ir Rusijos prezidentas, įvardindamas Vengrijos poziciją kaip Europos identiteto gynimą. V. Orbanas – vienas iš nedaugelio Europos lyderių, vis dar vykstančių į Maskvą, kuri jau kelis mėnesius aktyviai bombarduoja Sirijos režimo priešininkus, taip lemia šimtų civilių žūtis ir tik didina pabėgėlių į Europą skaičių. Tačiau savo apsilankyme ir pareiškimuose, kad visų pirma jam svarbu pabėgėlių krizės šaltinių panaikinimas, V. Orbanas prieštaros, regis, nemato, o parama jo kritikai Vakarų Europos atžvilgiu ataidi ir iš Vengrijos Šiaurinės kaimynės – mažiausiai prieglobsčio prašymų Europoje per 2015-uosiu sulaukusios Slovakijos, kur vos už poros savaičių parlamento rinkimai.

„Slovakijos respublika nori stipriai pabrėžti, kad mes nekvietėme migrantų į savo teritoriją ir nebandėme destabilizuoti šalių, iš kurių dabar plūsta migrantai. Manau, kad pats laikas pareikšti, kad kai kurie Europos politikai padarė didžiulę klaidą, kalbant apie migracijos krizę. Norėčiau aiškiai pareikšti, kad mes niekada nesutiksime su prievartiniu migrantų bendruomenių mūsų teritorijose kūrimu“, – kalbėjo Slovakijos premjeras Robertas Fico.

Vidurio Europai imantis savanaudiškų sprendimų, atviros politikos atsikandusi Vokietija dar bando ieškoti sprendimų visai Europai, tačiau į klausimą, ką reiškia geresnė sienų apsauga, kai neįleisti atplaukiančių jūra nenusižengiant savo teisiniams ir moraliniams principams tiesiog neįmanoma, atsakymo Europoje kol kas nežinoma. Vakarų ir Vidurio Europa migracijos klausimu sutaria bent jau dėl vienos tiesos, Prahoje išreiškiamos Lenkijos premjerės žodžiais.

„Migracijos krizė gali būti išspręsta tik sėkmingai pašalinant tikrąsias migracijos priežastis – užbaigiant konfliktus Sirijoje ir Irake, stabilizuojant situaciją Libijoje ir Somalio pusiasalyje“, – sakė Lenkijos premjerė Beata Szydlo.