Princas Philipas, Jos Didenybės širdies karalius

Šiandien Jungtinė Karalystė atsisveikina su princu Philipu. Karalienės Elžbietos II sutuoktinis simbolizuoja epochą, kurioje monarchija, jos žmonės, o ir visas pasaulis išgyveno didžiulių sukrėtimų ir patyrė transformacijų.

Princas iš apelsinų dėžės

Būsimasis princas gimė 1921 m. birželio 10-ąją Graikijos karaliaus Konstantino I brolio, Graikijos princo Andrew ir princesės Alice šeimoje. 1919–1923 m. Graikijos ir Turkijos karas monarchų šeimai būtų buvęs pražūtingas, jei 1922 m. gruodį britų fregata princo Andrew su žmona, keturiomis dukromis ir vieninteliu sūnumi nebūtų iš Korfu salos išgabenęs į saugią vietą. Penkiolikos mėnesių berniukas keliavo dėžėje nuo apelsinų – dar viena ryški princo biografijos detalė, kokių jo gyvenime buvo daugiau nei užtektinai.

Ištrūkus iš pražūties, prasidėjo klajūnų gyvenimas. Iš pradžių gyventa pas gimines Paryžiuje, kur galiausiai subyrėjo tėvų santuoka: tėvas su mylimąja persikėlė į Monte Karlą, o motina, dėl komplikacijos po tymų beveik apkurtusi ir kankinama šizofrenijos, atsidūrė gydymo įstaigose Vokietijoje. Dvasios ramybę princesė Alice atrado, kai pagijusi įsiliejo į labdaringą veiklą, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo vietos žydę su vaikais, – už tai vėliau jai suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas. Po perversmo Graikijoje princesė apsigyveno Bakingamo rūmuose, kur ir mirė.

Anksti namų ir tėvų globos netekęs Philipas buvo blaškomas tarp Londone gyvenančių giminaičių, mokyklų Vokietijoje, Škotijoje tarsi, kaip sykį rašė jo pusseserė Jugoslavijos princesė Alexandra, šuo, ieškantis savo guolio. Galiausiai jį globoti apsiėmė motinos brolis britų karinio jūrų laivyno admirolas lordas Louisas Mountbattenas. Jo rūpesčiu Philipas mokėsi, be kita ko, ir pas garsųjį patyrimo pedagogikos kūrėją Kurtą Hahną, nuo nacių persekiojimo persikrausčiusį į Škotiją. Lordas L.Mountbattenas paklojo pamatus ne tik sūnėno kariškio karjerai (ne vienos kartos Mountbattenai buvo žinomi karališkojo jūrų laivyno karininkai): būtent jis supažindino Philipą su būsimąja karaliene, trečios eilės pussesere.

Princas Philipas ir karalienė Elžbieta II

Lemtinga pažintis

Tai įvyko 1939-ųjų liepą, kai princesė, tuomet tik trylikametė paauglė, lydėdama tėvą, apsilankė Dartmuto karinio jūrų laivyno koledže, kur mokėsi aštuoniolikmetis Philipas Mountbattenas. Kilus Antrajam pasauliniam karui, P.Mountbattenas dalyvavo karinėse operacijose, be kita ko, Matapano mūšyje su Italijos pajėgomis, konvojavo sąjungininkų laivus, dalyvavo sąjungininkų išlaipinimo Sicilijoje operacijoje. Pažintį su būsimąja žmona jis palaikė laiškais. Antrasis jų susitikimas įvyko 1943 m. Vindzorų pilyje, o 1946-aisiais jau leitenanto laipsniu ir apdovanojimais už drąsą įvertintas P.Mountbattenas paprašė karaliaus Jurgio VI dukters rankos.

Tam, kad galėtų vesti kronprincesę, P.Mountbattenas turėjo pakeisti religiją (iš graikų ortodoksų pereiti į anglikonų tikėjimą), išsižadėti savųjų Graikijos ir Danijos princo titulų ir tarnystės Graikijai, kuri, tiesą sakant, buvo ne daugiau nei gimimo vieta. Jo senelį, Zonderburgo-Gliuksburgo dinastijos atžalą, 1863 m. Graikijos parlamentas pasikvietė iš Danijos – Danijos karaliaus Kristijono IX sūnus tapo Graikijos karaliumi Jurgiu I. P.Mountbatteno motina buvo vokiečių princo Ludwigo Battenbergo, vedusio Didžiosios Britanijos karalienės Viktorijos anūkę ir įsitvirtinusio Didžiojoje Britanijoje, duktė. Tad baltaplaukio mėlynakio Philipo, kurį princesės Elžbietos auklė vadino vikingu, o Karalienė Motina – hunu, gyslomis tekėjo kilmingųjų Europos šeimų kraujas, o būdamas tolimas karalienės Viktorijos anūkas, jis ir pats turėjo teorinę teisę į britų sostą.

Vargu ar klysta biografai, kai kalba apie Bakingamo rūmuose P.Mountbattenui rodytą nepakantumą ir dėl jo iš dalies vokiškos kilmės bei artimųjų biografijos faktų. Didžioji Britanija buvo ką tik per plauką išvengusi nacių okupacijos, todėl britams nebuvo lengva susitaikyti su mintimi, kad Bakingamo rūmuose – žmogus, dar neseniai sėdėjęs prie vieno stalo su naciais: Edinburgo hercogo mylimiausia sesuo, dar prieš karą žuvusi aviakatastrofoje kartu su savo vaikais, buvo ištekėjusi už aukšto rango nacių karininko.

Atsižadėjusiam savo titulų, būsimam žentui karalius Jurgis VI suteikė Edinburgo hercogo titulą, tad, iki tapo karaliene, Elžbieta II buvo tituluojama Jos karališkąja didenybe Edinburgo kunigaikštiene princese Elizabeth.

Daugybė metraštininkų tuos kelerius metus nuo vedybų 1947-ųjų lapkritį iki 1952-ųjų vadina laimingiausiais Elžbietos ir princo Philipo metais. Pora apsistojo Maltoje, kur Edinburgo hercogas, tęsdamas savo motinos giminaičių tradiciją, tarnavo karališkajame kariniame jūrų laivyne, o kronprincesė gyveno beveik nerūpestingą gyvenimą – augino pirmagimius princą Charlesą ir Anne, kartkartėmis vykdydama karališką misiją leisdavosi į vizitus. Idilė baigėsi, labai pablogėjus karaliaus Jurgio VI sveikatai.

Auka svetimai karūnai

Mums, galimybę stebėti Jungtinės Karalystės karališkosios šeimos gyvenimą turintiems tik pastaruosius tris dešimtmečius, gali atrodyti kitaip, tačiau karalienė Elžbieta II visada buvo populiariausia Vindzorų šeimos atstovė, o karaliene ji tapo, galima sakyti, per svetimą klaidą.

Kiekvienas naujas monarchų šeimos atstovas jau gimdamas atsiduria savojoje eilės prie sosto vietoje. Elžbieta II negimė būti karaliene – nuo monarchės karūnos ją skyrė dėdė Edvardas VIII ir potencialūs jo palikuonys. Tačiau dėl meilės monarchijai nepriimtinai išsiskyrusiai amerikietei Edvardas VIII atsisakė savo prigimtinės teisės į karūną, kurią visai pagrįstai galima vadinti pareiga ir net našta, todėl valstybės valdovu tapo būti karaliumi negimęs jaunesnysis brolis Jurgis, o Elžbieta II atsidūrė per žingsnį nuo sosto. Būdamas kuklus ir gerokai mažiau ambicingas nei Edvardas VIII, Jurgis VI monarchijai vadovavo ypač sunkiu metu – Europoje kaistant atmosferai, prasiveržusiai Antruoju pasauliniu karu.

Šiandien neabejodami galime teigti, kad Edinburgo hercogas atstovavo jau beveik išmirusiai kartai, kuriai būdingas ypatingas pareigos jausmas.

Karalius mirė 1952-ųjų vasarį, sulaukęs vos 55-erių, todėl Elžbietai II jo darbą teko perimti gerokai anksčiau, nei to tikėjosi ji, juolab – jos sutuoktinis. Negana to, kad buvo išplėštas iš karinio jūrų laivyno, monarchės sutuoktinis, kaip teigia metraštininkai, sukėlė nerimą karališkuosiuose rūmuose, kad gali pasikartoti istorija, kai karalienė Viktorija savo monarchės galiomis faktiškai dalijosi su sutuoktiniu, princu Abertu.

Šiandien neabejodami galime teigti, kad Edinburgo hercogas atstovavo jau beveik išmirusiai kartai, kuriai būdingas ypatingas pareigos jausmas. Nesunku įsivaizduoti, ką galėjo jausti ambicingas jaunas žmogus, priverstas pasiaukoti svetimai karūnai. Ypač kad tai XX a. pradžios patriarchaline dvasia auklėtas, karjerą kariniame jūrų laivyne vos pradėjęs daryti kilmingų giminių atstovas. Princas Philipas nebuvo baigęs elitinių koledžų ir universitetų, kurių diplomai galėjo atvėsinti jo aistrą jūrai ir karybai. "Nesu baigęs jokio universiteto, nesu humanistas ar gamtininkas. Aš esu skolingas kitai tikrai didelei pasaulio brolijai – jūros brolijai", – yra pasakęs princas. Tačiau rinktis jam neleido nei aplinkybės, nei vertybės.

1953-iaisiais Edinburgo hercogas baigė karinę karjerą turėdamas karo laivyno admirolo, feldmaršalo ir karinės aviacijos maršalo laipsnius. Dabar, užuot strategavęs jūroje, jis turėjo "plaukioti" sausumoje. Savo malonumui princas Filipas pasinėrė į kitą stichiją – dangų: 1959 m. gavęs piloto licenciją, skraidė iki pat 1997-ųjų.

Princas Philipas su mama

Nauja veikla

Edinburgo hercogas buvo pirmasis valdinys, prisiekęs ištikimybę ką tik į sostą įžengusiai karalienei Elžbietai II, o netrukus jam buvo suteiktas princo titulas – privilegija, kuria paprastai apdovanojami tik Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos atžalos.

Sutuoktinei tapus karaliene, princas Philipas tapo jos privačiu patarėju ir ėmėsi veiklos, kurią šiandien jau laikome savaime suprantama ir neatskiriama nuo monarchų antrųjų pusių gyvenimo. Be to, kad ėmėsi modernizuoti monarchų rūmų kasdienybę, įvedė neoficialių priėmimų tradiciją, jis atsidavė visuomeniniams fondams ir įvairiais laikotarpiais buvo Kembridžo, Edinburgo ir Salfordo universitetų garbės prezidentas, vadovavo Didžiosios Britanijos mokslo pagalbos asociacijai, Aeronautikos draugijai ir Nacionaliniam gyvūnų apsaugos fondui, iki paskutinio atodūsio ėjo Londono universiteto Karaliaus koledžo rektoriaus pareigas. Princo pasididžiavimas – kartu su savo mokytoju K.Hahnu sukurta asmeninio tobulėjimo programa, kurioje nuo 1956-ųjų jau yra dalyvavę 4 mln. jaunuolių nuo 14 iki 18 metų.

Nuo 1952-ųjų lydėdamas sutuoktinę beveik visų jos vizitų metu Edinburgo hercogas aplankė daugiau kaip 140 šalių, nors nedarė viešų pareiškimų ir retai davė interviu. Britų žiniasklaida skaičiuoja, kad 1952–2017 m. laikotarpiu jis dalyvavo daugiau nei 22 tūkst. renginių, pasakė 5 496 kalbas, buvo 785 Jungtinės Karalystės ir Sandraugos labdaros ir aplinkosaugos organizacijų globėjas ar narys (2011-aisiais, per savo 90-ąjį gimtadienį, daugelio organizacijų globos pareigas jis perleido kitiems karališkosios šeimos nariams).

Biografai sako, kad princas Philipas ne tik domėjosi technikos naujovėmis, bet ir tapo ekologinio mąstymo pirmtaku šalyje, nuoširdžiai besidominčiu aplinka ir gamta. Šis polinkis turbūt vienintelis, kurį iš tėvo paveldėjo ir princas Charlesas.

Charakteriu tėvui artimesnė buvo princesė Anne, tačiau hercogas bandė savo keliu vesti vyriausiąjį sūnų. Nors buvo visiškai kitokios prigimties, tėvo pastangomis jis buvo išsiųstas mokytis į itin griežta tvarka pagarsėjusį Gordonstouno internatą, kuriame protą ir kūną lavino pagal griežtąją K.Hahno metodiką, tarnavo kariniame jūrų laivyne, tačiau jam nejuto jokios aistros.

Vėliau biografijų puslapiuose įrašytas iš sūnaus lūpų prasiveržusias detales apie tėvą ("Mano tėvas nekenčia eiti į koncertus: jis nenori būti sujaudintas") hercogas yra bandęs sušvelninti. "Charlesas yra romantikas, aš – pragmatikas. Tai reiškia, kad mes daiktus matome skirtingai. O kadangi aš vertinu ne kaip romantikas, sakoma, kad esu bejausmis", – viename privačių pokalbių esą sakęs princas Philipas.

Ištikimas šešėlis

Princo Philipo psichologiniame portrete derėjo labai skirtingos spalvos. Kuklumas ir arogancija, optimizmas ir realizmas, galėjo būti ir labai draugiškas, ir ne, jautrus ir nejautrus, pernelyg kritiškas, bendraujantis ir vienišius. Jis teigė sugalvojęs žodį "dontopedalogija": tai esąs talentas grūsti koją į burną. Kaip yra sakiusi velionė karalienės pusseserė princesė Margaret Rodes, jis mėgo diskutuoti, tačiau negalėjo pakęsti pralaimėti. Kita vertus, jis galėjo būti tikras dėl besąlygiško žmonos lojalumo, net jei tarp abiejų jų, kartais net tarnų akivaizdoje, kildavo  žodžių mūšis.

Princas Philipas buvo tikra atsvara viešumoje matomai karalienei, niekada nedemonstruojančiai savo emocijų. Teigiama, kad Londono arkivyskupas Richardas Chartresas yra pasakęs: "Jei karalienę būtų vedęs standartinis britų aristrokratas, tai būtų seniai visiems atsibodę." Formalumų ir asmeninių savybių varžoma sutuoktinė nuolat buvo santūri, o jis meistriškai skleidė britiško humoro žiežirbas, kurias, jei būtų surašytos atskirame leidinyje, galėtume laikyti nesenstančia humoro klasika. Oficialių vizitų metu princas demonstruodavo nuoširdų smalsumą, tuo pamalonindamas šeimininkus.

Manau, kad viena pagrindinių pamokų, kurią mes išmokome, – tolerancija yra neatsiejama laimingos santuokos dalis.

Įtarimai, kad princas Philipas galėjo ilgėtis ne tik karinio laivyno, bet ir moteriškos draugijos, niekada nevirto skandalais. Nors populiariojo "Netflix" serialo "The Crown" kūrėjai kiek suitrigavo istorija, esą princas pernelyg domėjęsis tuo metu Londone šokusia rusų balerina Galina Ulanova, jei kokios "draugystės nuošalėje" ir būta (pvz., kaip skelbia gandonešiai – su aktore Pat Kirkwood) tikrovėje, tiesa liko kitapus Bakingamo rūmų sienų.

"Manau, kad viena pagrindinių pamokų, kurią mes išmokome, – tolerancija yra neatsiejama laimingos santuokos dalis", – savo deimantinių vestuvių šventėje pasakęs princas Philipas. Karalienė Elžbieta II jį vadino žmogumi, neskubančiu žarstyti komplimentų, tačiau besąlygiškai ją remiančiu, kuriam ji ir jos šeima yra ir liks amžinai skolinga.

Kantriu ir ištikimu karalienės šešėliu, įpratusiu laikytis protokolo ir eiti per du žingsnius nuo žmonos, princas Philipas buvo iki pat 2017-ųjų, kai atsiribojo nuo oficialių renginių. Vėliau liko tuo žmogumi, šalia kurio ji atrodo ne vienu įtakingiausių planetos lyderių, bet mylinčia ir mylima moterimi.

Princas Philipas ir karalienė Elžbieta II

Sujungė dvi epochas

Kai pernai balandį šaliai traukiantis į saviizoliaciją nuo viešų renginių atsiribojo ir karalienė, kreipdamasi į tautą, ji ištarė žodžius, kurie tik iš jos lūpų galėjo nuskambėti svariai ir solidžiai. "Mes dar susitiksime", – Antrojo pasaulinio karo metais populiarios dainos žodžius ištarė Elžbieta II, primindama britams, o ir pati prisimindama, Karalystės ir jos gyventojų pastangas išgyventi nacių antskrydžius. Tiek jai, tiek princui Philipui dramatiškiausi XX a. įvykiai – ne vien skyriai istorijos vadovėlyje.

Princas Philipas ir karalienė Elžbieta II atstovauja epochai, pažymėtai istorinių, pasaulėžiūros, technologinių virsmų. Radijas, pirmosios televizijos transliacijos ir atsiskleidusios žiniasklaidos kaip komunikavimo su visuomene galimybės; Didžiosios Britanijos ūkio virsmas ir kalnakasybos krizė; Britų imperijai priklausančių tautų nepriklausomybės judėjimai ir karūnos siekis išsaugoti jei ne buvusias kolonijas, tai bent ankstesnę įtakos teritoriją; naujo lygio santykiai su senuoju žemynu, įsitraukimas į ES, šaltasis karas ir geležinės uždangos kritimas, – visa tai įvyko valdant Elžbietai II. Tad šiuo metu ilgiausiai valdančio monarcho statusas – ne koks rinkodaros epitetas, kuriais taip mėgstama žarstytis XXI a. Tai titulas, prieš kurį bejėgiai rojalistų kritikai, prieš kurį nublanksta genialiausių vis perrenkamų politikų gebėjimai.

Išlaikyti pusiausvyrą tarp pareigos ir labai žmogiškų norų, net silpnybių, šimtamečių tradicijų ir laikmečio iššūkių, išlaikyti privalomą neutralumą sprendžiant politinius klausimus, tačiau nelikti beveide, būti moterimi, turinčia aukščiausią valdžią supervalstybėje, vis dar gyvenančioje pagal patriarchalinės visuomenės taisykles, – kad ir koks stiprus būtų pareigos jausmas, visa tai karalienei būtų buvę daug sunkiau išgyventi, suvaldyti, jei šalia būtų buvęs ne princas Philipas. Karalienei Elžbietai II reikėjo perkurti bendravimo su valdiniais tradicijas, sukurti naujas santykių su žiniasklaida taisykles, nubrėžti ribas ar, atvirkščiai, kai reikia karūnai – atsiverti visuomenei. Sprendimus priimdavo ji pati, tačiau be princo palaikymo tai būtų buvę gerokai sunkiau.

Teigiama, kad visus svarbesnius sprendimus, tokius kaip mokesčiai nuo privačių pajamų, karališkosios jachtos "Britannia" atsisakymas ar laiškas Charlesui ir Dianai, siūlantis skyrybas, karalienė priėmė tik pasikonsultavusi su sutuoktiniu.

Nepatogūs klausimai

Princo Philipo mirtis – ženklas, apie kurį, net ir žvelgdami į balandžio 21-ąją 95-ąjį gimtadienį pasitiksinčią karalienę Elžbietą II, niekas garsiai nekalba: per žingsnį priartėjo diena, kai monarcho karūna sykiu su didele pareigų našta pakibs virš Velso princo Charleso galvos.

Koks būtų Charlesas III, niekada nepasižymėjęs motinai būdingu karališku orumu, niekada neslėpęs, o dabar net ir visa savo esybe rodantis, kad panašiai kaip meilės Camillai jis nenorėtų atsisakyti savojo paprasto žmogaus gyvenimo, valstybės valdovo pareigoms paaukoti aistrą žemės ūkiui?

Gal ir šiai Vindzorų kartai nepavyks išvengti sprendimo, kuris, rojalistų akimis, laikomas negarbingu: prigimtinės pareigos naštą perleisti kitam šeimos nariui – šiuo atveju Kembridžo hercogui, kurį, net ir gerokai pliktelėjusį trijų vaikų tėvą, vis dar laikome žaviuoju širdžių princesės Dianos sūnumi princu Williamu? O jei toks sprendimas sumažintų Londono įtaką Britų Sandraugoje, suteiktų naujų argumentų Australijos respublikonams, seniai propaguojantiems idėją britų monarchą reprezentuojantį generalinį gubernatorių pakeisti renkamu šalies vadovu?

Viena aišku: net jei karalius Charlesas III būtų tobulas, valdinių mylimas karalius, vargu ar šiais visuotinio politinio korektiškumo ir lygybės laikais jis galėtų elgtis taip, kas dar visai neseniai buvo leidžiama jo tėvui. 2019-ųjų sausį princas Philipas Norfolko kelyje vairuodamas savąjį "Range Rover" įsirėžė į kitą automobilį ir sužalojo jo vairuotoją. Pats princas liko sveikutėlis, net sugebėjo išsiropšti iš automobilio per keleivio dureles. Tačiau jau po dviejų dienų princas vėl buvo pričiuptas policijos pareigūnų – šįkart vairavo neprisisegęs saugos diržo.

Princas Philipas ir karalienė Elžbieta II

Paskutinis noras

Keistas likimas, atėmęs iš princo Philipo vaikystę, karjerą, bet kompensavęs ypatingos pagarbos kupiną gyvenimą, jo paskutinį norą įvykdė su kaupu. Nors buvo apsuptas neišvengiamų protokolinių ritualų, princas Philipas niekada nemėgo pompastikos – nekarališkai kuklios bus ir jo laidotuvės, kurių, sako, labai nenorėjęs iškilmingų. Dėl pandemijos net monarchės šeimai nepadaryta išimtis, todėl atsisveikinimo ceremonijoje leista dalyvauti tik 30 asmenų. Galimybės būti šioje draugijoje atsisakė net premjeras Borisas Johnsonas, užleisdamas vietą šeimos nariams.

Laidotuvių ceremonija prasidės šeštadienį 15 val. vietos laiku Šv.Jurgio koplyčioje Vindzoro pilyje, princas Philypas bus palaidotas karališkojoje koplyčios kriptoje.

Tarsi atliepdami princo Philipo pageidavimą, nors veikiau demonstruodami savąjį požiūrį į jo atstovaujamą epochą, Didžiosios Britanijos mokesčių mokėtojai apipylė nacionalinį transliuotoją BBC skundais: esą pagerbiant Edinburgo hercogą tuoj po jo mirties eteryje jam skirta pernelyg daug dėmesio. 100 tūkst. skundus pateikusių piliečių piktinosi nepamatę pramoginių laidų, tarp kurių – ir kulinarijos šou "Master Chef" finalas. Tai naujas skundų rekordas BBC istorijoje. Ankstesnis buvo pasiektas 2005-aisiais, kai piktindamiesi dėl šventvagystės ir nešvankybių BBC transliuotame miuzikle "Jerry Springer: Opera" skundėsi 63 tūkst. piliečių.



NAUJAUSI KOMENTARAI

taip

taip portretas
Kiek daug pagiežos, neapykantos...Gal geriau pasijutai, žmogau?

o

o portretas
kas sumokenjo uz si ilga AA reportaza kai pasauly mirsta kasdien genru zmoniu? o mums monarhija nenidomi nes jos kadencija jau baigiasi vandenio eroje?...
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių