Apie tai LNK reportaže buvo kalbamasi su Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentu Vidmantu Janulevičiumi.

– Ar yra žinoma, kiek Baltarusijoje veikia lietuviško verslo įmonių?

– Iki konflikto su Baltarusija ir Rusija ten dirbo apie 180 įmonių, susijusių su Lietuva. Didžioji dauguma jų – smulkios įmonės, kurios vykdė prekybą į vieną arba kitą pusę. Galbūt šešiolika jų – stambesnių investicijų įmonės, iš kurių dabar liko keturios, kurios vis dar vykdo veiklą Baltarusijoje, nes daugeliu atvejų pasitraukti neišeina. Mūsų žiniomis, tos įmonės, kurios išmokėjo kompensacijas, atleido žmones ir nevykdo jokios veiklos, jos sulaukė tam tikrų institucijų dėmesio dėl nesumokėtų mokesčių, kabinėjimosi, nors jos įvykdė visas savo prievoles. Tad toms įmonėms, kurios sustabdė veiklą, turi klausimų apie galimai nesumokėtus mokesčius, galbūt jas ruošiamasi nacionalizuoti. Apie tas kelias įmones, kurios vis dar tęsia veiklą su vietinėmis žaliavomis, kol kas jokių žinių neturime.

– Ar ruošiamasi blogiausiam variantui – įmonių nusavinimui?

– Manau, kad mes turime ruoštis kartu su Europos Sąjunga (ES). Toks pats blogiausias variantas gali būti ir su lietuviškomis įmonėmis Rusijoje. Turime ruoštis, kad galbūt prašysime kompensacijų iš tų sulaikytų Rusijos įmonių lėšų ES šalyse, jei vis dėlto tos įmonės Rusijoje arba Baltarusijoje bus nusavintos. Lietuvos pramonininkų konfederacijos pozicija yra tokia, kad reiktų kompensuoti Lietuvos verslui praradimus, kurie atsirado ne dėl jų kaltės. Ją išsakysime ir Užsienio reikalų ministerijai. Teisybė turi būti atstatyta.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Lietuvoje yra įšaldyta, regis, apie 40 mln. sankcionuotų asmenų lėšų. Ar tinkama tokia suma kompensacijoms?

– Deja, bet ne. Tos investicijos, kurios buvo atliktos Baltarusijoje, susijusios su medžio apdirbimo pramonėmis, siekia žymiai didesnes sumas. Tas investicijas iš dalies finansavo ir Europos bankai. Tad, manau, kad mes turėsime prijungti ir didesnes rezervuotas lėšas iš Rusijos ir Baltarusijos didžiosiose ES senbuvėse šalyse ir pasinaudoti tomis lėšomis, nes šių sumų tikrai neužteks.

– Dėl šios A. Lukašenkos pozicijos turėtų būti ir gilesnės šaknys. Ką jūs matote, kas po tuo slypi?

– Aš – ne politikas, man sunku sakyti, bet, manau, kad tai yra noras paspausti, derėtis, gal surasi kokių nors galimybių, nes jis laviruoja tarp Rusijos ir Vakarų Europos. Matosi, kad pasitikėjimas juo yra kritęs. ES šiandien netraktuoja jo kaip vadovo, tad, manau, kad spaudimo priemonės yra noras kalbėtis, diskutuoti ir galbūt sau surasti kokių nors galimybių.