Prieš rinkimus vyravo visuotinis įsitikinimas, kad, jei D. Trumpas laimės, jo bendravimo įpročiai pasikeis. Jis iš pradžių pagalvos, tada kalbės. O jeigu jam pačiam to padaryti nepavyktų, jo išmintingi padėjėjai (arba žentas) pasirūpintų, kad visi prietaisai, per kuriuos prezidentas mėgintų ištransliuoti savo karštakošiškus sąmojus, būtų mikliai užblokuoti.

Prognozės nepasitvirtino

Ši, kaip ir daugelis kitų prognozių apie D. Trumpą, pasirodė esanti neteisinga. Buvusiam JAV prezidentui George`ui W. Bushui, kuris buvo bene pirmasis JAV politikas, į prezidento postą įkopęs mobiliųjų telefonų eroje, buvo nedviprasmiškai patarta atsisakyti įpročio pernelyg neapdairiai naudotis ne tik mobiliuoju telefonu, bet ir elektroniniu paštu. O štai D. Trumpui arba tokių patarimų niekas nedavė, arba šie patarimai jam pasirodė tokie pat niekingi, kaip ir daugmaž visa kita.

Jis ir toliau smaginasi socialiniuose tinkluose, nepaisydamas, kad tokį jo elgesį jau seniai pasmerkė tiek politinės, tiek diplomatinės daugelio pasaulio šalių institucijos. Paviršutiniško turinio D. Trumpo komentarus jos vertina kaip, pirma, mažų mažiausiai neapgalvotus ir, antra, visiškai kvailus.

Taip elgtis gana rizikinga, įsitikinusi M. Dejevsky. D. Trumpas jau nebe privatus asmuo (jei kada nors jis apkritai toks buvo), o prezidento žodžiai – bent jau nuo seno taip manoma – turi didelį svorį, net jei kartais jie suprantami tik itin įžvalgiems. Tačiau ar sakyti tai, ką galvoji, ir galvoti tai, ką sakai, iš tiesų yra toks jau blogas dalykas? Galbūt betarpiškas bendravimas ne tik su savo tauta, bet ir su visu pasauliu vertas ir kiek kitokio dėmesio?

Akiratyje – ir D. Grybauskaitės frazė

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri, kaip pastebi M. Dejevsky, pati (ar jos atstovai) nevengia brūkštelti vieną kitą komentarą internete, galbūt pasielgė ir ne itin pagarbiai, nepriėmusi Theresos May pasiūlymo tapti „tiltu“ tarp ES ir naujojo JAV prezidento, atrėždama: „Nemanau, kad toks tiltas yra reikalingas. Su amerikiečiais mes bendraujame tviteryje“. Tačiau ji nesuklydo.

Būtų galima teigti, kad šiais laikais, kai kiekvienas turi galimybę pareikšti savo nuomonę čia ir dabar, ką nors pamėgti arba ko nors nepamėgti, politikai jau ne sykį praleido jiems ant delno atnešamas progas. Jei jie nebūtų linkę stačia galva nerti į socialinius tinklus, kad pareikštų savo nuomonę (dienoraščio tipo įrašai nesiskaito), galbūt apsaugotų ir save, ir savo valstybes nuo nereikalingų rūpesčių. Tačiau ar tai susiję su jų atotrūkiu nuo tikrovės?

Šiek tiek daugiau atvirumo diplomatijoje, pasak M. Dejevsky, ko gero, išeitų tik į naudą. Visai tikėtina, kad tie šiurkštūs žodžiai, kuriais pirmąkart kalbėdami telefonu apsimainė D. Trumpas ir Australijos ministras pirmininkas Malcolmas Turnbullas, užkirto kelią galimiems tolesniems nesusipratimams. Nervų gal ir iššvaistyta, bet užtat laiko sutaupyta.

Žmonėms nebepatinka, kai politikai ima vartoti žodžius, kurių eilinių piliečių kalboje vargu ar dažnai pasitaiko.

Anot apžvalgininkės, Jungtinė Karalystė kartais pernelyg naiviai didžiuojasi vadinama Ūkanotuoju Albionu. Garsaus britų politiko ir diplomato Henry Wottono sąmojis apie tai, kad ambasadorius – tai „doras džentelmenas, siunčiamas meluoti svetur, kad tik jo šaliai būtų geriau“, dar labiau sustiprina suvokimą, kad diplomatija – tamsos menas. Tačiau ką toks įvaizdis duoda Britanijai, išskyrus tai, kad temdo pasitikėjimą ja?

Gebėjimas pasinaudoti kalba 

M. Dejevsky teigimu, net ir šiandien britai garsėja savo gebėjimu rengti tekstus. Tačiau lazda gali atsigręžti kitu galu. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 1441 dėl Irako ir davė žalią šviesą pradėti karą, ir kartu jos nedavė. Toks sąmoningas dviprasmiškumas buvo priemonė išvengti veto. Tačiau dabar vis dažniau kalbama apie tai, kad reikia dar vienos rezoliucijos. Kas trukdė iškart pasiginčyti?

Kaip pastebi apžvalgininkė, jau dabar, nepaisant visos kritikos, galima matyti, kad Trumpo efektas ima veikti visą tarptautinį diskursą. Vis dažniau patiriame tokį betarpiškumą ir tiesmukumą, koks anksčiau buvo būdingas nebent britų euroskeptikų lyderiui Nigelui Farage`ui ir panašiems veikėjams. Neseniai tik socialinėje žiniasklaidoje šmėžavusių tropų staiga pasidarė apstu visur, kur tik pažvelgsi. Štai neseniai Švedijos ministro pirmininko pavaduotoja, pasirašydama klimato įstatymą, nusifotografavo septynių savo kolegių apsuptyje, taip veikiausiai siekdama pašiepti D. Trumpą, kuris, pasirašydamas įsaką dėl reprodukcinių teisių, nusifotografavo apsuptas septynių vyrų.

Kai kurie su „Brexit“ susiję reikalai ES lygmenyje taip pat buvo aptariami, kaip sakoma, trumpai drūtai. Įstatymą, kuriuo Jungtinės Karalystės vyriausybei leidžiama aktyvuoti 50-ąjį straipsnį, tesudaro 137 žodžiai. Teisingai – kokia prasmė daugžodžiauti?

Žmonių nepasitikėjimas politikais gali būti susijęs su bendro kalbos lygio nuosmukiu. Žmonėms nebepatinka, kai politikai ima vartoti žodžius, kurių eilinių piliečių kalboje vargu ar dažnai pasitaiko. Galbūt iš karštakošiško D. Trumpo neatsakingumo būtų galima pasimokyti paveržti kalbą, politiką ir žmones savo pusėn? Argi nenorėtume, kad viešos kalbos taptų atviresnės, betarpiškos? Juk mums patiktų, jei mums kalbėtų gal ne taip grubiai ir neatsakingai kaip D. Trumpas, bet taip pat trumpai ir drūtai.