Kilus triukšmui, kompanija dar bandė gintis. Girdi, didžioji dalis kakavos pupelių, iš kurių ir gaminamas sausainių glaistas, atkeliauja būtent iš Afrikos, tad skanėstą dėl šios priežasties galima sieti su žemynu, o ne galvoti apie kokias nors kitas asociacijas.  Tačiau kompanija galiausiai pasidavė – pranešė pakeisianti sausainių pavadinimą.

Ar kilęs skandalas neišprovokuos platesnių debatų dėl paties žemyno pavadinimo? Juolab kad jo kilmė – ne be rasizmo prieskonio.

Į pietus nuo Europos esantį žemyną Afrikos vardu pavadino baltaodžiai prieš 2200 metų. Nors panašiomis aplinkybėmis atsiradę pavadinimai "negras", "čigonas, "indėnas" seniai įvardyti kaip diskriminuojantys, todėl nevartotini, Afrika liko nepaliesta, nors šis žodis – iš žemyno gamtos išteklius, vergus, dramblio kaulą, laukinius gyvūnus eksploatavusių žmonių išmonės vaisius.

Pavadinimą "Afrika" pirmą kartą pavartojo Romos karo vadas iš Scipionų šeimos. Tai galėjo būti arba Publijus Kornelijus Scipionas Afrikietis, kuris antrajame Punų kare 202 pr. Kr. įveikė Kartaginą ir jos vadą Hanibalą, arba jo įsūnis Scipionas jaunesnysis, kuris galutinai pavergė kartaginiečius, sunaikino miestą, pavergė gyventojus ir įsteigė naują Romos Afrikos provinciją. Ji apėmė dabartinio Tuniso teritoriją, apėmė dalį šiuolaikinės Libijos.

Iš pradžių tai reiškė tik senąją Kartaginos teritoriją. Graikai ir romėnai Afrikos šiaurinę dalį be Egipto ir Etiopijos vadino Libija.

Labiausiai tikėtina, kad Afrika kilo iš vergų pavadinimo, kuriuo įsibrovėliai iš Europos vadino vietinius žmones, pabrėždami, kad juos laiko primityviais, nešvariais žmonėmis.

Pats žodis "Afrika" kilęs nuo žodžio "afri" – taip romėnai vadino į vakarus nuo Nilo gyvenusius senovės Libijos gyventojus – vietinę gentį, berberų protėvius. Romėnų dramaturgas Terencijus buvo kilęs iš Šiaurės Afrikos, kaip vergas II a. pr. Kr. į Romą atgabentas, o jo visas vardas – Publijus Terencijus Afras.

Šiuo metu labiausiai paplitusios šios hipotezės, aiškinančios žodžio "afri" kilmę: jis kilęs iš kartaginiečių vartotos finikiečių kalbos žodžio "afar" (dulkės) arba iš berberų žodžio "ifar" (urvas). Taigi, romėnų akimis, afrikiečiai buvo arba dulkėti, arba urvuose gyvenę žmonės.

Esama ir daugiau versijų, tačiau jos ne tokios populiarios. Pvz., žydų–romėnų istorikas Jozefas Flavijus manė, kad "Afrika" kilusi nuo Abraomo anūko Eferio, kurio palikuonys užkariavo šalį, vardo. Isidoras iš Sevilijos, ankstyvųjų viduramžių historikas, šį pavadinimą siejo su žodžiu lotynų kalba "apricai" (saulėta).

Šiuolaikiniai tyrinėtojai, be kita ko, svarsto tariamai umbrų žodį "africus" (pietų vėjas) arba nenaudojamą lotynišką "afiri-ic-a", tapatų Ofirui, hebrajų Biblijos legendinės auksinės šalies pavadinimui.

Tačiau labiausiai tikėtina, kad Afrika kilo iš vergų pavadinimo, kuriuo įsibrovėliai iš Europos vadino vietinius žmones, pabrėždami, kad juos laiko primityviais, nešvariais žmonėmis. Taigi, šis žodis – gerokai senesnis nei vėliau atsiradę stigmatizuojantys "negras" ar "tamsusis žemynas" ir žymi istorijos, kurioje baltieji vietinius gyventojus niekindavo naudodami leksikos priemones, pradžią.

Nepaisant šio konteksto, šį žodį vis dar naudoja ir patys žemyno gyventojai ar iš jo kilę žmonės: pradedant Afrikos Sąjunga ir baigiant afrovokiečiais, afroamerikiečiais ir t.t. Akivaizdu – ne visi žino apie jo rasistinę kilmę.

Tačiau ar yra alternatyva? Mažų mažiausiai viena. Pačiame žemyne ir tarp Šiaurės Amerikos afroamerikiečių nacionalistų mėgstama vartoti senąjį terminą "alkebulanas", kurio etimologija nuveda iki seno arabų kalbos žodžio, reiškiančio "juodaodžių žemė" arba autochtonine kalba reiškia "Žmonijos motina" arba "Edeno sodas". Būtent šiomis prasmėmis šį žodį ir vartojo nubai, etiopai, kartaginiečiai, senieji Numidijos gyventojai.