Kurdai gyvena daugiausiai kalnuotuose regionuose pietryčių Turkijoje, nuo šiaurės Sirijos iki centrinio Irano. Jie dažnai apibūdinami kaip didžiausia pasaulio tauta, neturinti savo valstybės.

Daugelis jų dėl dešimtmečius besitęsiančių įnirtingų konfliktų Artimuosiuose Rytuose buvo priversti palikti savo gyvenamąsias vietas, o kiti buvo priversti bėgti nuo persekiojimo į Vakarus, ypač į Vakarų Europą.

Po to, kai penktadienį Paryžiaus 10-ajame rajone, kuriame gyvena daug kurdų, buvo nušauti trys šios etninės grupės nariai, o dar trys sužeisti, bendruomenė vėl jaučia baimę.

Šis šaudymas dar labiau pagilino žaizdas, nes praėjo mažiau nei 10 metų po to, kai tame pačiame rajone buvo nušautos trys kurdų aktyvistės.

Bendruomenės pyktis išsiliejo protestais ir aukų pagerbimo mitingais, kuriuose demonstrantai kurdų kalba skandavo „mūsų kankiniai nemiršta“ bei reikalavo „tiesos ir teisingumo“.

Bendruomenė nori, kad būtų įvykdytas teisingumas dėl 2013 metais įvykusios neišaiškintos trijų aktyvisčių, priklausiusių kurdų darbininkų partijai (PKK), kurią Turkija ir jos Vakarų sąjungininkės laiko „teroristine“ organizacija, žmogžudystės.

Prancūzijoje gyvena apie 150 tūkst. kurdų.

Tautos poreikis

Daugiausiai kurdų gyvena Turkijoje, kur jie sudaro apie 20 proc. visų gyventojų.

Kurdai, daugiausiai musulmonai sunitai, su nemusulmonų mažumomis ir dažnai pasaulietinėms politinėmis grupėmis, gyvena beveik pusės milijono kvadratinių kilometrų teritorijoje Artimuosiuose Rytuose.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, žlugus Osmanų imperijai, pokarinėje Sevro sutartyje buvo atvertas kelias kurdų valstybės sukūrimui.

Tačiau turkų nacionalistai, vadovaujami kariuomenės generolo Mustafos Kemalio Ataturko (Mustafos Kemalio Atatiurko), nepritarė griežtoms sutarties sąlygoms ir pradėjo naują karą.

Tai lėmė naują susitarimą – 1923 metų Lozanos sutartį, kuria buvo nustatytos šiuolaikinės Turkijos ribos ir veiksmingai nutrauktos diskusijos dėl tarptautinės paramos nepriklausomam Kurdistanui.

Kurdai jau seniai reikalauja turėti savo valstybę, tačiau šalys, kuriose jie gyvena, dažnai laiko juos grėsme savo teritoriniam vientisumui.

Nors kurdai siekia bendro tikslo – turėti savo valstybę, – jie yra susiskaldę tarpusavyje į skirtingas partijas ir frakcijas.

Šios grupės, kartais pasiskirsčiusios tarp skirtingų valstybių, gali būti priešiškai nusiteikusios viena kitos atžvilgiu, o kaimyninės valstybės dažnai jomis naudojasi savo tikslams.