– Visų pirma, noriu klausti apie tai, kaip jūs apskritai atradote lietuvių autorius? Kokius jūsų leidykla jau išleido?

– Pirmas lietuvių autorius mus atrado pats. Tiesa, tai nebuvo jis pats, kaip gyvas žmogus. Deja, jo paties tuo metu jau nebuvo. Tiesiog prieš dešimt metų nepažįstamas žmogus iš gatvės atėjo į leidyklą ir pasiūlė išleisti Jurgio Kunčino romaną „Tūla“ ir apsakymų rinkinį „Menestreliai maksi paltas“.

Tas žmogus atnešė išverstą romano ištrauką, tekstas man labai patiko. Susitarėme su vertėjais ir išleidome šitą knygą su įžanginiu Tomo Venclovos žodžiu. Su T. Venclova mes pažįstami jau seniai, dar nuo 2000 m. Jis mūsų darbe dalyvauja įvairiais vaidmenimis. Štai, ta knyga buvo pirma.

Vėliau susipažinau su nuostabia vertėja Natalija Trauberg, kuri 1970–1980 m. ilgokai gyveno Lietuvoje. Ji nevertėjavo iš lietuvių kalbos, dirbo su anglų, ispanų kalbomis, tačiau labai mylėjo Lietuvą, o taip pat draugavo su Tėvu Stanislovu, Stanislovu Dobrovolskiu. N. Trauberg apie jį rašė, mes išleidome jos esė rinkinį.

Iš esmės savo prisiminimuose Natalija Leonidovna pasakojo apie Lietuvą 1970 m. pab.–1980 m. pr., vadindama ją rojumi. Visiškai suprantama, kad tais laikais, sovietizmo pabaigos laikais, Maskvoje, kur šiaip jau N. Trauberg gyveno, buvo labai sudėtinga atmosfera. Turbūt tas laisvas bendravimas Lietuvoje, kur atvažiuodavo daug inteligentų ir iš Maskvos, ir Leningrado, jai sukėlė tokį rojaus įspūdį.

Skaitydama šiuos jos nuostabius tekstus, aš ir pamilau Lietuvą. Pirmą kartą ten pabuvau, aplankiau Paberžę, mačiau Tėvo Stanislovo namus, jo sodybą ir viską, ką jis ten padarė. Visa tai mane pritrenkė.

Ten mane nuvežė N. Trauberg dukra Marija Čepaitytė. Ji drauge su broliu Tomu užaugo Lietuvoje. Jie puikiai moka lietuvių kalbą, tapo puikiais vertėjais. Marija, tiesa, prieš dvejus metus parengė žurnalo „Užsienio literatūra“ numerį, skirtą lietuviškai literatūrai. Lietuva buvo pirmoji iš posovietinės erdvės, kuri nusipelnė tokios garbės.

Susipažinome su Marija, Tomu, o vėliau mums kilo mintis parengti Juliaus Sasnausko knygą – puikaus kunigo, pamokslininko. Šią knygą išvertė Marija ir Tomas, sudarė pats Julius, tačiau į ją mes taip pat įtraukėme ir keletą S. Dobrovolskio pamokslų, nes Julius save vadina Tėvo Stanislovo dvasiniu pasekėju.

Knyga išėjo puiki. Ją pristatėme Sankt Peterburge, J. Sasnauskas laikė mišias šv. Jaketrinos bažnyčioje Nevskio prospekte, vyko pristatymas knygyne. Taip pat ir Maskvoje– ją pristatėme ir knygyne, ir Jurgio Baltrušaičio namuose. Tai buvo didžiulis įvykis.

Po to buvo išleista T. Venclovos knyga. T. Venclova mums pasiūlė išleisti didžiulę savo publicistikos rinktinę. Jo tekstai, parašyti 40 metų laikotarpiu. Rinktinę sudaro 500 puslapių, ji iš tiesų didelė. Ji atskleidžia T. Venclovos pilietišką vaidmenį – žmogaus teisių gynėjo, taip pat žmogaus, nuolat galvojančio apie Lietuvos, Europos likimą. Tai taip pat absoliučiai nuostabi knyga, kurią jau daug kas perkaitė. Dabar mes nusprendėme atiduoti duoklę ir T. Venclovai, kaip poetui.

Ką tik mūsų leidykloje išleista T. Venclovos knyga, dvikalbė jo atrinktų eilėraščių rinktinė, iš esmės parengta pagal naujus vertimus. Taip pat išleidome ir Leonido Donskio knygų. Apie L. Donskį man papasakojo Tomas Čepaitis. Būtent jis man Vilniaus knygų mugėje parodė jo aforizmų knygą.

Per maždaug dvejus metus išversti aforizmai iš trijų L. Donskio knygų – „Mažasis patirties žemėlapis“, „Paprastos tiesos“ ir „Paralelinės realybės“. Deja, su Leonidu asmeniškai nebuvome pažįstami, tik kalbėdavomės telefonu, daug susirašinėjome.

Mano nuomone, labai svarbu, kad jo knyga pasirodė rusų kalba. Taip pat, kaip ir bendra jų drauge su T. Venclova parašyta knyga „Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje“. Ją užsakė lenkų leidykla, Šiaurės Europos kolegija, po įvykių Kryme.

Mano manymu, ši knyga dabar yra labai svarbi Rusijos skaitytojams, nes patriotizmo, nacionalizmo temos šiuo metu viešojoje erdvėje įsiveržė į pirmą planą. Ji dažnai skamba iš propagandinių televizijos ekranų, ir T. Venclovos bei L. Donskio pilietiški apmąstymai neatsitiktinai šiandien yra itin svarbūs. Tiek vienas, tiek kitas daug mąstė apie demokratiją, europietiško liberalizmo likimą. Iš tiesų šie žmonės priėmė rusišką realybę kaip savo asmeninę, ir bandė nors žodžiu išsklaidyti štai šitą rūką, kuris dabar sutirštėjo.

– Kaip jūs įvardytumėte, kiek tirštas šis rūkas Sankt Peterburge? Mitas tai ar ne, kad bent jau Sankt Peterburge liberalios idėjos turi didesnę reikšmę ir atgarsį nei kur kitur Rusijoje?

– Žinote, tai – labai optimistiškas žvilgsnis. Man regis, kad kaip tik liberali erdvė Sankt Peterburge per paskutinius metus susiaurėjo. Žinoma, yra ryškių pilietiškai mąstančių asmenybių – deputatų, istorikų, žurnalistų, leidėjų. Bet, pavyzdžiui, pilietinio protesto akcijose, kurios buvo stiprios ypač 2011–2012 m., dalyvavo ne tiek jau daug žmonių. Gana greitai visa tai nuslopo.

Problema ta, kad pas mus praktiškai nėra normalių masinių informavimo priemonių. Peterburge yra „Echo Maskvy“, dar galima įvardyti laikraštį Fontanka.ru. Tiesą sakant, tai praktiškai viskas, ką turime. Pagrindinę, esminę informaciją mes, žinoma, gauname iš kitų šaltinių, naujienų portalų, kurie sukurti, deja, ne mūsų mieste ir netgi kitapus Rusijos sienų.

Pavyzdžiui, labai populiariu naujienų portalu tapo „Meduza“, veikiantis Rygoje. Jam vadovauja Galina Timčenka, buvusi laikraščio Lenta.ru, kuris prieš porą metų buvo uždarytas, vyriausioji redaktorė. Ačiū Dievui, jie rado, kaip sakoma, savo salą.

Taigi, deja, mes gyvename iš tiesų kažkokiame tirštame rūke. Greta to aktyviai dirba televizija. Žmonių galvose atsiranda gana didelė sumaištis, dažnai – melagingi įsivaizdavimai apie tai, kas vyksta. Tenka su tuo kažkaip dirbti.

– Tiek, kiek, čia, Sankt Peterburge, kalbėjausi su Rusijos žurnalistais apie žiniasklaidą, girdėjau ir tokių komentarų, kad čia žodžio laisvės yra daugiau, nei reikia.

– O ką reiškia „daugiau, nei reikia“? Kam jos yra daugiau, nei reikia? Man atrodo, žodžio laisvės negali būti daug. Kalbant apskritai, ji arba yra, arba jos nėra. Kaip savo laiku rašė Michailas Bulgakovas knygoje „Meistras ir Margarita“, nebūna antro šviežumo, būna tik pirmas.

Man atrodo, neverta, neišmintinga imtis tai matuoti. Neįmanoma išmatuoti žodžio laisvės kiekio. Drauge su socialinių tinklų paplitimu apskritai svarstymai, kad žodį galima kaip nors apriboti, man atrodo nesąmonė. Žodis turi galios įveikti visas užtvaras. Tačiau kitas klausimas – koks tas žodis? Apie ką mes kalbame, kokios yra mūsų pokalbio temos? Nesutinku su tuo požiūriu, kurį jus išgirdote. Man atrodo, kad jis absoliučiai prasilenkia su realybe.

– Kokias matote alternatyvas tokiame kontekste, kai yra nedaug patikimų masinės informacijos priemonių, kai faktai skendi rūke? Ką jūs įžvelgiate savo visuomenėje?

– Norėčiau pradėti nuo klausimo pabaigos ir visų pirma pakalbėti apie visuomenę. Visuomenės, kaip tokios, tiesą sakant, aš ne visai matau. Greičiau pastebiu atskirus darinius, atskiras grupes. Vienaip ar kitaip, anksčiau egzistavusios traukiasi.