Kelionė per Uzbekiją senuoju Šilko keliu dvelkia tūkstantmečius skaičiuojančiomis legendomis ir šių laikų akcentais.

Jungia istoriją ir dabartį

Lapkričio pradžioje atvykęs į Uzbekijos sostinę susimąstai, kodėl atsirado posakis "karšta kaip Taškente". Keliautojus iš Lietuvos pavakarę pasitiko pažįstamas rudeninis šaltukas ir po kojomis šlamantys lapai.

Ryškus žemyninis klimatas lemia didelius orų svyravimus.

"Žiemą, jeigu spjautum ant žemės, seilės užšaltų akimirksniu", – paprastą pavyzdį pateikė uzbekas autobuso vairuotojas. Jis pasakojo, kad žiemą Kyzylkumo dykumoje temperatūra kartais nusileidžia net iki 50 laipsnių žemiau nulio, vasarą tvyro alinamas karštis, o kritulių beveik nebūna.

Ne veltui legendos byloja, jog ten, kur mirtinai ištroškę senovės keliautojai trenkdavo lazda į žemę ir iš jos imdavo tekėti vanduo, kūrėsi miestai. Vieni seniausių iš jų – Chiva ir Buchara, anksčiau buvę svarbiais prekybos, mokslo ir meno centrais Didžiajame šilko kelyje, o šiandien jungiantys istoriją ir dabartį.

Laba diena! Išgerkime!

Kai kurios medresės – musulmonų dvasinės mokyklos, kurių kiekviena gali pasigirti turtinga istorija, – šiandien virto viešbučiais, restoranais arba parduotuvėmis. Užsienio svečių lūkuriuoja ir būreliai vaikų, siūlančių atvirukus. Jie kreipiasi prancūziškai, kad nebrangiai – aiškina angliškai, o išgirdę patyrusių turistų jau iškaltą "rytoj" paprašo saldumynų, bet jau itališkai: "Caramello? Caramello?"

Chivos restorano savininkas tiesiog nušvito sutikęs svečius iš Lietuvos, nes pačiam teko tarnauti Sniečkuje.

Bucharos architektūriniame ansamblyje Poi Kalon, kuris mena dvylikametėms nekaltybę atimdavusio paskutinio Bucharos emyro Alim Khano laikus, smalsuolis uzbekas, rusiškai pasiteiravęs ir sužinojęs, iš kur esame, staiga prisiminė vieną žodį ir rėžė lietuviškai: "Išgerkime!" Po penkių minučių jis priėjo dar kartą ir pasigyrė prisiminęs dar vieną frazę – "laba diena".

Saugumo jausmas

Kaip ir lietuviai, uzbekai gerbia ir vertina gandrus. Galbūt todėl gatvėmis laksto daugybė vaikų, ir tai tik patvirtina Uzbekijoje statistiškai registruojamą didelį gimstamumą bei teigiamą gyventojų prieaugį. 2011-aisiais šios šalies gyventojų skaičius išaugo 1,5 proc. Tiesa, laikai, kai šeimos gimdydavo po keturis ar penkis vaikus, jau atėjo prie pabaigos. Dabar tampa įprasta turėti dvi atžalas.

Lietuviams atrodo nesuprantama, kaip vaikai gali lakstyti gatvėmis be jokios priežiūros. Bet uzbekai jaučiasi nepaprastai saugūs.

30-metis uzbekas Sanžanas dar prisimena laikus, kai jo močiutė nerakindavo durų. Kiekvienas žinodavo, kad nesant šeimininko peržengti namų slenksčio nevalia. Šiandien durys jau rakinamos, bet žmonės vis tiek nesidairo per petį ir pasitiki vieni kitais.

Štai Samarkando turguje, šurmuliuojančiame šalia Timūro imperijos didybę simbolizuojančios mečetės Bibi Chanum, prekeiviai pavakarę tiesiog uždengia savo prekes baltu audeklu ir palieka gulėti ant prekystalio visai nakčiai.

"Aišku, šįvakar čia palikęs kuprinę rytoj tikriausiai jos nerasčiau, – juokėsi Sanžanas, – bet jį greičiau patrauktų policininko, o ne vagišiaus dėmesį."

Po 1999 m. vasario 16 d. teroristų išpuolių, kai Taškente sprogo šešios bombos, policija tebėra budri. Todėl sostinės metro kabo užrašai "Budrumas – mūsų saugumo garantas", o pareigūnai prašo leisti žvilgtelėti į didesnes rankines bei kuprines.

Naktinio gyvenimo užuomazgos

Turistų atmintinėse nurodoma, kad Uzbekija yra musulmoniška šalis, kurioje – griežtos taisyklės ir papročiai. Čia nepriimtina bučiuotis gatvėje, jaunikis per vestuves ranka maitina draugus plovu, o laidotuvėse, kad ir moters, dalyvauja tik vyrai.

Bet ir tvirčiausias tradicijas lenkia šiuolaikiškumo vėjai. Nauja uzbekų karta jau valgo kiaulieną, vartoja alkoholį ir slapta bučiuojasi siaurose tamsiose minaretų laiptinėse. Ne tik sostinėje, bet ir atokesniuose miestuose atsiranda ir naktinio gyvenimo užuomazgų.

Nors 23 val. oficialiai baigiasi visos linksmybės, užsidaro kavinės ir parduotuvės, Bucharos viešbučio darbuotojo duotos instrukcijos nuvedė į pasilinksminimo įstaigą su paprasta iškaba "Bar", kuri atvira iki 3 val. ryto.

Moterys už įėjimą sumokėjo po du litus, vyrai – po penkis. Viduje maloni padavėja pasiūlė staliuką, gėrimų, užkandžių ir peleninę. Uzbekų kavinėse rūksta ir paprastos cigaretės, ir kaljanas. Turkiška muzika, rankas plačiai išskėtę ir kojomis pagal muziką trypsintys vyrai, solenizantų sveikinimai, o kulminacija – švilpimas ir švaistymasis pinigais. Šitaip atrodo uzbekų diskoteka.

Ir dar gera juoko dozė, kai į klausimą "Kokio vyno turite?" padavėja rimtu veidu atsakė: "Raudonojo ir baltojo."

Uzbekės – puikios žmonos

Iš alkoholinių gėrimų Uzbekijoje gaminama beveik viskas – alus, vynas, degtinė, "konjakas". O vyriškos kalbos prie stikliuko linksta ten pat, kaip ir Lietuvoje.

"Uzbekės žmonos labai populiarios tarp užsieniečių, – lenkdamas pirštus aiškino uzbekas Sanžanas. – Pirma, jos yra puikios virėjos. Antra, jos yra geros namų šeimininkės. Trečia, jos yra tobulos motinos. Na, ir ketvirta… Jos yra nepakartojamos meilužės."

Štai kodėl uzbekes dažnai veda japonai, vyrai iš Pietų Korėjos, rusai. Juolab kad, kaip aiškino uzbekai, jų šalyje moterų yra tris kartus daugiau nei vyrų. Centrinės žvalgybos valdybos pasaulio faktų knygos duomenimis, lyčių proporcija Uzbekijoje ne blogesnė nei Lietuvoje. Visgi uzbekai turbūt dar bando pateisinti daugpatystę, kuri, nors neleidžiama įstatymų, bet vis dar praktikuojama.