Prieš kurį laiką Gruzija, kaip šiuo metu Ukraina, buvo atsidūrusi tarptautinės bendruomenės dėmesio centre. Nuo vadinamojo Pietų Osetijos karo praėjo nemažai laiko. Kas per šį laiką pasikeitė – apie tai pokalbis su Vilniaus universiteto doc. dr. Dovile Jakniūnaitė, kuri stažuojasi Tbilisio valstybiniame universitete pagal "Marie Curie" Tarptautinių mokslo personalo mainų schemą.
– Ar pasikeitė politinis klimatas Gruzijoje po įvykusių pokyčių šios šalies politiniame elite? Jei taip, kokius būtų galima įžvelgti reikšmingiausius politikos pokyčius?
– 2012 m. pabaigoje Gruzijoje įvyko parlamento rinkimai. Jų metu tuometė valdančioji Michailo Saakašvilio Jungtinio nacionalinio judėjimo (UNM) partija patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Valdžia šalyje atiteko "Gruzijos Svajonei" (GD) – šešių partijų koalicijai, kurią į rinkimus bei į pergalę atvedė vienas stambiausių Gruzijos verslininkų Bidzina Ivanišvilis. Šis po rinkimų dvejiems metams tapo Gruzijos ministru pirmininku. 2013 m. vykusiuose prezidento rinkimuose pralaimėjimą patyrė ir M.Saakašvilis.
B.Ivanišvilis ir jo koalicija į rinkimus ėjo žadėdami depolitizuoti valdymo sistemą, palengvinti gyvenimą privačiam sektoriui, padidinti piliečių gerovę ir kur kas labiau rūpintis žmogaus teisėmis. Kitaip tariant, reformos žadėtos beveik visur.
Iš tiesų, pasikeitimų įvyko – tiek vidaus, tiek, iš dalies, ir užsienio politikoje. Vidaus politikoje po rinkimų išliko, o gal netgi dar labiau suintensyvėjo vidinis susipriešinimas tarp UNM ir GD stovyklų. Į valdžią atėję naujieji politikai iš pat pradžių ėmėsi drastiškų ir, sakyčiau, ne itin apgalvotų žingsnių prieš tai buvusiųjų valdžioje atžvilgiu. Keleto aukšto lygio pareigūnų, ministro ne itin pagrįstas sulaikymas beveik iš karto po rinkimų sukėlė nuogąstavimų ne tik UNM, bet ir Vakarų partneriams. Šis nerimas dėl teisinės sistemos naudojimo politiniams tikslams išlieka iki šiol – šiuo metu yra iškelta nemažai bylų ar pradėta teisminių tyrimų buvusiųjų atžvilgiu.
Kita vertus, reikia pripažinti, kad UNM ir M.Saakašvilio valdymo laikotarpiu taip pat buvo padaryta daug klaidų. Ypač pastaraisiais metais buvo, sakyčiau, net įspūdingų piktnaudžiavimo valdžia atvejų – susidorojimo su politiniais oponentais, visiškos viešosios erdvės ir žiniasklaidos kontrolės.
Po rinkimų Gruzijos žiniasklaida iš tiesų tapo pliuralistiškesnė. Nors išliko itin politizuota ir šališka vienos ar kitos politinės stovyklos atžvilgiu, daug daugiau dėmesio dabar yra skiriama žmogaus teisėms, tiesa, labiau skelbiant teisingas deklaracijas nei jas įgyvendinant. Be to, imtasi socialinės ir teisminės sistemos reformų. Taigi, ir "Transparency International" pripažino, kad atsirado daugiau atvirumo bei skaidrumo visoje politinėje sistemoje.
Kita vertus, vis dar išlieka labai daug neformalaus valdymo. Teisminė valdžia nėra itin savarankiška, valdžia pamažu tampa vis kritiškesnė ją kritikuojančių nevyriausybinių organizacijų, žurnalistų atžvilgiu. Kitaip tariant, Gruzija vis dar išgyvena pereinamąjį laikotarpį, su daugiau mažiau įprastais iššūkiais ir problemomis.
– Kaip apibūdintumėte šių dienų santykius tarp Gruzijos ir Rusijos? Ar yra kokių nors bendradarbiavimo požymių?
– Pagrindinis iššūkis užsienio politikoje, žadėtas prieš rinkimus, ir buvo normalizuoti santykius su Rusija. Keletas dalykų įvyko – paskirtas specialus patikėtinis santykiams su Rusija, užsimezgė pastovesnis bendravimas tarp abiejų šalių atstovų. Atsirado ir tiesioginiai skrydžiai. Rusija nutraukė maisto prekių boikotą, o pati Gruzija sušvelnino savo antirusišką retoriką, tiesa, niekada neatsisakydama integracinių projektų į Vakarus.
Vis dėlto, nepaisant atsiradusio suvokimo, kad kategoriška konfrontacinė politika Rusijos atžvilgiu nėra produktyvi ir kad geresni santykiai su ja prisidėtų prie šalies gyventojų gerovės (šioje vietoje reikėtų pastebėti, kad Rusija buvo ir galėtų vėl tapti svarbia gruziniškų prekių, ypač maisto produktų, importuotoja, be to, ši šalis priimdavo daug darbo emigrantų iš Gruzijos), aiškių pokyčių nepavyko pasiekti. Dvišalis bendradarbiavimas tebėra formalus. Taip yra dėl to, kad Gruzija tikrai neketina atsisakyti savo užsienio politikos tikslų – tapti ES ir NATO nare ar juolab liautis Pietų Osetijos bei Abchazijos atsiskyrimą vadinti okupacija. Rusija neketina kaip nors nuosaikiau žiūrėti į NATO plėtrą prie savo sienų.
2014 m. pradžioje prasidėję įvykiai Ukrainoje, pasirašytos bendradarbiavimo ir sąjungos sutartys su Abchazija bei Pietų Osetija, nuolat vykstantis sienos įtvirtinimų statymas prie atsiskyrusių regionų Gruzijos vyriausybei vargu ar leidžia puoselėti iliuzijas, kad dvišaliuose santykiuose įmanomi kokie nors reikšmingi pokyčiai.
Tad apibendrinant, nors vargu ar galima dabartinę Gruzijos valdžią pavadinti prorusiška, ji tikrai tapo nuosaikesnė.
Pavyzdžiui, Gruzija neprisidėjo prie sankcijų Rusijai. Žinoma, iš dalies tai galima paaiškinti ekonominiais sumetimais – prekyba su Rusija per pastaruosius porą metų pasiekė 10 proc. viso šalies eksporto. Taigi, augančios rinkos netekimas, turint galvoje blogėjančią bendrą ekonominę situaciją, būtų nemažas praradimas.
Kitose užsienio politikos srityse per pastaruosius beveik trejus metus pokyčių įvyko nedaug – galima pastebėti, kad įtampų pilname regione Gruzija stengiasi išlaikyti draugiškus santykius su visomis kaimyninėmis valstybėmis: Armėnija, Azerbaidžanu ir Turkija.
Tiesa, retorikos lygmenyje Gruzijos užsienio politikos formuotojai ne visada laikosi kokios nors aiškios vieningos pozicijos ar jas derina. Taip yra ne tik santykių su Rusija kontekste, bet ir kitais klausimais. Pavyzdžiui, skirtingai buvo vertinama situacija Ukrainoje, nekoordinuoti kai kurie sprendimai gynybos politikos srityje, akivaizdžiai trūksta veiksmų koordinacijos tarp prezidento ir Užsienio reikalų ministerijos.
– Minėjote, kad Gruzija neketina atsisakyti integracijos į Vakarų karines ir ekonomines struktūras. Bet ar matyti kokių nors praktinių poslinkių šia linkme?
– Gruzija nuo pat savo nepriklausomybės pradžios savo užsienio politiką formavo kaip provakarietišką, siekdama tapti tiek ES, tiek NATO nare. Ir ši integracijos politika išlieka aktyvi iki šiol.
Vilniaus Rytų partnerystės susitikimo metu buvo pasirašytas Asociacijos susitarimas su ES, aktyviai siekiama vizų režimo liberalizavimo (šiuo metu toks yra pagrindinis trumpalaikis Gruzijos tikslas). Saugumo srityje Gruzija buvo ir yra daugiausia prisidedanti prie misijos Afganistane ne NATO narė, be to, ji aktyviai siekia įsitraukti į kitus Šiaurės Atlanto aljanso projektus, pavyzdžiui, NATO "Response Force".
Gyventojai taip pat aktyviai pritaria integracijos į Vakarus idėjai. Vakarai čia be išlygų asocijuojasi su gerove ir didesnėmis galimybėmis. Nors pastarosios nuomonių apklausos rodo šiokį tokį gyventojų palaikymo kritimą, tačiau jis vis tiek išlieka aukštas – pagal pastarąsias nuomonių apklausas, darytas balandį, 68 proc. pritaria Asociacijos susitarimui su ES, o 65 proc. – siekiui tapti NATO nare.
– Koks požiūris vyrauja Gruzijoje apie įvykius Ukrainoje ir apskritai Rusijos bei Europos nesutarimus?
– Kasdieniame lygmenyje galima išgirsti tikrai daug nuomonių, palaikančių Ukrainos valdžią ir besipiktinančių Rusijos veiksmais. Tačiau oficialiame lygmenyje – ryški Gruzijos diplomatų gana pasyvi laikysena įvykių Ukrainoje atžvilgiu. Tiesa, palaikymas Ukrainos teritoriniam vientisumui buvo išreikštas, bet, pavyzdžiui, gan ilgą laiką vengta važiuoti į Ukrainą aukšto lygio vizitų, be to, kokie nors vieši pareiškimai taip pat pasirodydavo gan ilgai delsiant.
Itin daug nepasitenkinimo Gruzijos politinio elito gretose susilaukė buvusio šalies prezidento M.Saakašvilio paskyrimas Ukrainos Odesos srities gubernatoriumi. Kritikuoti ir kiti gruzinų (daugiausia M.Saakašvilio žmonių) paskyrimai į gana aukštus postus Ukrainoje.
Tokia dabartinės Gruzijos valdžios pozicija susijusi ir su nuosaikesne pozicija Rusijos atžvilgiu, ir su nepakankamu vidiniu tarpinstituciniu bendradarbiavimu, ir nepritarimu Kijevo pasirinkimui samdyti Gruzijos opozicijos žmones.
Taigi, galima spėti, jog šiuo metu Gruzija mano, kad yra įmanoma suderinti gerus prekybinius santykius su Rusija, toliau sėkmingai bendradarbiauti su ES ir todėl reikia per daug garsiai nesireikšti dėl Rusijos veiksmų regione.
– Ar yra kokių nors pokyčių Gruzijos santykiuose su Pietų Osetija ir Abchazija? Galbūt vyksta koks nors dialogas?
– Gruzija nuosekliai laikosi labai aiškios pozicijos, nesikeičiančios nuo pat 2008 m. konflikto šių atsiskyrusių nuo jos teritorijų atžvilgiu – tai okupuotos teritorijos ir bet kokios bendradarbiavimo užuominos ar bandymai su tų regionų oficialiaisiais atstovais reikštų vienokį ar kitokį jų statuso pripažinimą.
Tarptautiniu lygmeniu nepripažinimo politika buvo visiškai sėkminga – daugiau taip ir neatsirado valstybių, pripažinusių atsiskyrusius regionus, o Tuvalu ir Vanuatu netgi atsiėmė savo pripažinimą.
Tad Gruzijos valdžia kiek galėdama vengia tiesiogiai derėtis, net kalbėtis su Pietų Osetijos ar Abchazijos atstovais. Tbilisio įsitikinimu, šių regionų ateitį lemia Rusija, dėl to kaip tik su ja ir siekiama (nors ir nesėkmingai) tartis. Pagrindinė Gruzijos strategija – ekonomiškai stiprinti regionus savo pusėje, kad jie taptų patrauklesni gyvenantiems ten. Ir kad taip būtų galima sugundyti abchazus ar osetinus vėl atsisukti į Gruziją.
Tiesa, turint galvoje Rusijos teikiamą paramą Abchazijai ir Pietų Osetijai bei Gruzijos ankstesnę (tiek prieš 2008 m. konfliktą, tiek ir vėliau) nacionalistinę politiką, tokia strategija vargu ar gali būti veiksminga.
Gruzija tapo dar atsargesnė bei neramesnė po to, kai Rusija pradėjo derėtis iš pradžių su Pietų Osetija, o paskui su Abchazija dėl glaudesnio bendradarbiavimo ir taip vadinamųjų bendradarbiavimo bei strateginės partnerystės sutarčių, kuriose gana atvirai galima regėti Rusijos pastangas didinti įtaką šiuose regionuose bei naudoti ją santykiuose su Gruzija.
Gruzija neturi jokios aiškesnės strategijos, kaip neutralizuoti tokias pastangas arba kokius santykius galima turėti su tais regionais. Visiško nebendradarbiavimo politika, akivaizdu, nors politiškai ir nuosekli, tačiau nėra veiksminga. Tad, trumpai tariant, dialogo nėra, o situacija keičiasi Gruzijos nenaudai.
– Kokie šiandien svarbiausi iššūkiai Gruzijai – ar jie labiau susiję su šalies socioekonomine situacija, ar viešajame diskurse tebedominuoja nacionalinio saugumo klausimai?
– Šiuo metu pagrindinis Gruzijos iššūkis – ekonominė situacija. Šiemet vietoj 5 proc. planuoto ekonomikos augimo tesitikima vos 2 proc. Per metus vietinė valiuta nuvertėjo apie 15 proc. Kadangi didžioji dalis paskolų išduodama Jungtinių Valstijų doleriais, pasunkėjo pasiėmusiųjų būsto ar vartojamąsias paskolas padėtis. Didžioji dalis valstybės skolos irgi yra užsienio valiuta. Rugpjūtį užfiksuota beveik 5 proc. metinė infliacija – didžiausia per pastaruosius dvejus metus. Labiausiai brangsta namų ūkio, maisto prekės.
Paprašyti išvardyti pagrindines valstybės problemas, gyventojai visuomet pradeda nuo nedarbo, kylančių kainų ir didėjančio skurdo. Teritorinis integralumas atsiranda tik po jų. Po šio eina algos, pensijos, sveikatos apsauga.
Tad neabejojama, kad šiuo metu ekonomika bei bandymai ją pagerinti yra ir vyriausybės, ir gyventojų dėmesio centre.
– Ar gruzinai (kiek teko girdėti ar bendrauti) patenkinti dabartinės valdžios politine linija, ar vis dėlto jaučiamas koks nors nusivylimas?
– Vėl galima paminėti balandį atliktos visuomenės nuomonių apklausos rezultatus. Joje 55 proc. apklaustųjų teigė, kad nuo rinkimų jų padėtis nepasikeitė. Paklausti apie pokyčius Gruzijoje trečdalis buvo įsitikinę, kad niekas nesikeičia, ir kiek daugiau manė (37 proc.), jog situacija prastėja.
Žvelgiant į partijų palaikymą, matome mano jau minėtą susiskaidymą – dvi populiariausios partijos išlieka GD (šiuo atveju partija, ne koalicija) ir opozicinė UNM. Už pirmąją rinkimuose balsuotų 24 proc. žadančiųjų eiti į rinkimus, už antrąją – apie 16 proc. Tiesa, į rinkimus žada eiti vos daugiau nei pusė apklaustųjų.
Tad likus metams iki rinkimų galima teigti,kad nepaisant valdžios partijų išliekančios pirmavimo nuomonių reitinguose, rinkimų rezultatai sunkiai prognozuojami dėl itin didelio neapsisprendusiųjų (ar nesakančiųjų) savo nuomonės skaičiaus.
Kaip minėta, ekonominė padėtis šiuo metu yra pagrindinis visiems rūpestį keliantis klausimas ir gyventojų pasitenkinimas ar nepasitenkinimas jų socioekonomine padėtimi, ko gero, lems naujos valdžios sudėtį.
