Problemų virtinė

Kalifornija visada buvo laikoma oaze Ramiojo vandenyno pakrantėje, kurioje prisiglaudė Amerikos svajonė, tokia panaši į galybę čia esančio Holivudo kuriamų filmų scenarijų. Kalifornija su Silicio slėniu jau ne vieną dešimtmetį ne tik JAV, bet ir pasauliui asocijuojasi su civilizacijos avangardu, pažangos laboratorija, kur į intelektualinius nuotykius leidžiasi pasaulio vizionieriai. Tačiau situacija sparčiai keičiasi. Viena priežasčių – sezoniniai gaisrai.

Nors smėlio paplūdimiai, jūra ir palmės yra šabloniniai Kalifornijos įvaizdžio motyvai, realybė kitokia: trečdalį valstijos teritorijos užima miškai. Kaliforniečiai žino, kad jų rojus bet kurią vasarą gali virsti pragaru: gaisrų sausros nualintuose miškuose kyla kone kasmet. Kiekvieną kartą jie atrodo baisesni nei ankstesnieji, o žiniasklaida ir gyventojai kasmet tūžta, esą jiems leista kilti nepasimokius iš pernykščių pamokų.

Kalifornijoje gaisrai – panašiai kaip uraganai – vadinami vardais. Šiųmetinis Šiaurės kompleksinis gaisras – šeštasis pagal dydį valstijos istorijoje – pražudė 30 žmonių, 8 tūkst. pastatų, nusiaubė apie 129 tūkst. ha plotą. Prieš dvejus metus siautėjusio gaisro padariniai buvo dar labiau dramatiški – žuvo 85 žmonės.

Klimato pokyčiai, atnešantys karščius ir sausras, daro vis didesnę įtaką pagal gyventojų skaičių (40 mln.) didžiausios JAV valstijos gyvenimui ir tampa dar vienu galvos skausmu netrumpėjančiame jos problemų sąraše.

Metai iš metų pasikartojantys megagaisrai, įkandin šiųmetės koronaviruso pandemijos į antrąjį planą nustūmė valstijos miestuose augančios socialinės nelygybės, nepagrįstai išpūstos nekilnojamojo turto kainos ir kaimiškose vietovėse gausėjančių benamių klausimus.

Tiesa, iš dalies šie socialiniai faktoriai taip pat prisideda prie gamtos nelaimių ir veikia tarsi katalizatoriai: daug prastos būklės būstų, jų savininkai nepasirūpina priešgaisrinėmis priemonėmis, o gatvės ir elektros perdavimo linijos prašyte prašosi sutvarkomos.

Praslinkus gaisrams, atsiveria naujos problemos. Grįžę iš saugios užuovėjos kaliforniečiai randa ne tik nuodėgulių krūva virtusius namus, bet ir išdegusiais medžių kamienais apkaišytus šlaitus – naujos nelaimės, nuošliaužų, pranašus.

Planuose – emigracija

Nuo vietos, kur šiemet siautėjo gaisrai, valstijos sostinė Sakramentas – tik už geros valandos kelio, San Fransiskas – už dviejų su puse. Tad nieko keista, kad rekordiniai gaisrai orą, kuriuo kvėpuoja šių miestų gyventojai, kietosiomis dalelėmis prisotino tiek, kad San Fransiskas, Los Andželas kai kuriomis dienomis pateko į labiausiai užterštų planetos miestų sąrašą. 20 mln. šių regionų gyventojų kvėpavo oru, ne ką švaresniu, nei gaubiančiu Delį, Lahorą ar Pekiną.

Skaičiuojama, kad dėl klimato kaitos XXI a. JAV migruos iki 13 mln. žmonių. Kai kurie kaliforniečiai šią statistiką pildo nieko nelaukdami: namus perka jų nė nematę, tik apžiūrėję per ekskursiją internete.

Ne viena kaliforniečių šeima, kelias gaisrų savaites nemačiusi giedro dangaus, ryžosi palikti namus. Tie, kas atsikraustė viliojami Silicio slėnio galimybių, ištisus metus trunkančios vasaros, banglentėms tinkančio Ramiojo vandenyno, dažnai susilaukę vaikų persvarsto prioritetus: ko vertas gyvenimas Kalifornijoje, jei kiekvieną rudenį tris savaites reikia paaukoti sezoniniam gaisrui? Jau nekalbant apie tokius nepatogumus, kai per karščius, siekiant išvengti gaisrų ar kaliforniečiams masiškai susijungus kondicionierius, valstijoje vis išjungiamas elektros tiekimas.

Skaičiuojama, kad dėl klimato kaitos XXI a. JAV migruos iki 13 mln. žmonių. Kai kurie kaliforniečiai šią statistiką pildo nieko nelaukdami: namus perka jų nė nematę, tik apžiūrėję per ekskursiją internete. Vasarą, dar gerokai prieš kylant gaisrams, atlikta apklausa parodė, kad maždaug 40 proc. San Fransisko įlankos srities technologijų darbuotojų, artimiausioje ateityje ketinančių dirbti iš namų, planuoja persikelti kitur.

Tiesa, pasirinkimas irgi ne kažin koks. Tie, kas baiminasi tapti klimato kaitos sukeltų kataklizmų aukomis, apie JAV pietvakarius nė negalvoja: vasarą ten tvyro nepakeliamas karštis. Floridą ar Luizianą nuolat užklumpa audros ir potvyniai.

Los Andželo apylinkių gyventojai nusiteikę šiek tiek kitaip. tarp jų – daugybė kino, literatūros, pramogų garsenybių, kurios įkvėpimo ar prodiuserių skambučių laukia ramiai ilsėdamosios egzotiškų medžių pavėsyje stebėdami egzotiškus paukščius. Nuo paparacų ar neprašytų lankytojų garsenybės atsitveria milžiniškomis tvoromis, tačiau dūmams ar liepsnoms šios užtvaros – nė motais. Palikti rojų norėtų ne visi, todėl dalį savo solidžių honorarų skiria miškais besirūpinančioms nevyriausybinėms organizacijoms ar investuoja į modernius dirbtinių baseinų, vandens drėkinimo sistemų projektus.

Kirviu ir ugnimi

Sulig kiekviena gamtos nelaime vis stiprėjantis kaliforniečių noras kelti sparnus kelia nerimą vietos investuotojams. Jei kiekvieną rudenį Kalifornija išgyvens tokią gaisrų apokalipsę, ar ši valstija, pagal bendrąjį vidaus produktą pasaulyje užimanti pirmąją vietą tarp atskirų administracinių vienetų, išliks inovacijų ir finansų lydere?

Silicio slėnio investuotoja Alison Davis prognozuoja, kad per ateinančius dvejus metus emigracija žymiai paspartės. Dar viena priežastis bėgti – dideli mokesčiai. Po to, kai vasarą valdžia dėl pandemijos privertė Eloną Muską uždaryti gamyklą Fremonte, jis pagrasino persikraustyti į Teksasą ar Nevadą.

Žinoma, informacinių technologijų (IT) sektoriaus vizionieriai nenori pasiduoti. Bendrovės "Box" generalinis direktorius Aaronas Levie su žiniasklaida dalijosi viltimis, kad Vakarų pakrantės technologijų elitas ieškos ir ras šių problemų technologinių sprendimų. Tačiau kol kas nurašyti nederėtų ir senų kaip civilizacija įrankių – kirvių. Tiksliau, jų šiuolaikinių analogų, nuo kurių priklauso Kalifornijos miškų saugumas.

Pasitelkusi profesionalus, aplinkos apsaugos organizacija "The Nature Conservancy" stengiasi, kad miškas būtų atsparesnis dideliems gaisrams: retina jį, šalina nudžiūvusius medžius ir kuria laužus, tik kontroliuojamus.

"Mes 150 metų slopinome ugnį Kalifornijoje, nenuostabu, kad dabar ji dega kaip krūva degtukų, – sako miškininkas Edas Smithas. Neseniai atokioje, tik dulkėtais medkirčių keliais pasiekiamoje vietovėje, jam vadovaujant, iškirsti medžiai ir krūmai – miškas išvalytas nuo degiųjų medžiagų pertekliaus. Tai, kas liko, galima sutvarkyti pavasarį, kai oras atvės, o didesnis drėgmės kiekis neleis gaisrams plisti nekontroliuojamai. "Miškui reikia ugnies, – sako E.Smithas. – Jam reikia, kad jis atsinaujintų, praleistų saulės šviesą, kad būtų vietos biologinei įvairovei."

Ar tik miškų priežiūra gali išgelbėti vakarinę pakrantę nuo katastrofiškų gaisrų? Tam reikalingi milijardai dolerių, tūkstančiai darbuotojų.

Iki XIX a. Kalifornijoje kasmet išdegdavo vidutiniškai apie 6 tūkst. kv. km miško. Aplinkos istorikai mano, kad daugybę nedidelių gaisrų sukeldavo vietiniai žmonės. Tačiau vėliau prasidėjo kova su gerąja ugnimi. XX a. antroje pusėje Kalifornijoje per metus sudegdavo vidutiniškai apie 230 kv. km miško. Daugybė degios medienos – uždelsto veikimo bombų – liko laukti didžiųjų gaisrų.

Tuo pat metu Kalifornijos gyventojai vis labiau skverbėsi į priedykumes – teritorijas, kuriose daug romantikus viliojančios laukinės gamtos, tačiau ne ką mažiau priežasčių kilti stichiniams gaisrams. Todėl viena gaisrų priežasčių laikoma ir pernelyg liberali statybų politika.

Galiausiai atėjo intensyvios klimato kaitos metas, sausros fazės pailgėjo, karšti mėnesiai tapo dar karštesni, todėl per pastaruosius 40 metų miškų gaisrų dažnis išaugo daugiau nei dvigubai.

Patriotai per prievartą

Bene didžiausi Kalifornijos patriotai, tegu ir per prievartą, – Centrinio slėnio žemės ūkio darbuotojai. 700 km juosta tarp kalnų ir pakrančių turistų nevilioja, tačiau labai masina imigrantus iš Lotynų Amerikos. Šimtai tūkstančių jų, nekreipdami dėmesio nei į rekordinę šilumą, nei į koronavirusą ar kvėpavimo takus erzinančius dūmus, dirba tam, kad Kalifornija galėtų aprūpinti šalį vaisiais ir daržovėmis.

Pagrindinė Kalifornijos idėja yra begalybė.

Kai valstijos rytuose ir vakaruose degė miškai, ant laukų lijo pelenais ir kepino 35 laipsnių karštis, imigrantai skynė persikus. Dirbo ir tada, kai JAV kaustė pirmoji pandemijos banga. Dažnas jų negali dirbti kitokio darbo, nes nemoka nieko kita, o pirmiausia – anglų kalbos. Vienur jie gauna valandinį atlygį, kitur uždirba tik tiek, kiek surenka – pvz., 2 dolerius už 20 svarų dėžę, t. y. vidutiniškai 30 dolerių per dieną.

Deja, bet Kalifornijoje gyvenantys lotynų amerikiečiai masiškai tapo koronaviruso aukomis. Nors sudaro apie 40 proc. valstijos gyventojų, pandemijos statistikoje dominuoja: 60 proc. iš daugiau nei 800 tūkst. užkrėstų kaliforniečių ir beveik pusė mirusiųjų nuo COVID-19 buvo imigrantai iš Lotynų Amerikos. Priežastis – ne tik tai, kad jiems neprieinama kokybiška sveikatos apsauga, bet ir jų gyvenimo būdas, neleidžiantis laikytis fizinio atstumo: po vienu stogu gyvena kelios kartos, į darbą važiuojama susigrūdus autobusuose.

Išsaugoti idėją

"Pagrindinė Kalifornijos idėja yra begalybė, – įsitikinęs "New York Times" apžvalgininkas Farhadas Manjoo, turėdamas omenyje neribotą žemę, neribotą degalų kiekį automobiliams, begalinį vandens tiekimą, begalinį optimizmą. – Tačiau taip toliau negali tęstis. Kalifornija turi būti tankesnė visais atžvilgiais."

Kaliforniečiai turį gyventi tankiau, pasitraukti iš dykumos, labiau vystyti miestus, efektyviau naudoti transporto priemones ir elektrą. "Jei norime toliau gyventi čia ilgą laiką, turime suprasti, kad visų išteklių begalybė buvo miražas", – sako F.Manjoo.

Tad labiau tikėtina, kad Kalifornija ne išsivaikščios, bet prisitaikys prie naujų sąlygų. Vieni išvyks, kiti atvyks. Juk šios nesutramdytos aukso ieškotojų žemės gyventojai, savo miestus pasistatę dviejų tektoninių plokščių sandūroje, kartkartėmis nubundančių ugnikalnių ir pragaro žemėje – Mirties slėnio – kaimynystėje, visada gyveno katastrofos laukimu. Kas bebūtų – sausros, gaisrai ar žemės drebėjimai.