Atvira, lanksti, pasimokiusi iš klaidų ir atsikračiusi nepilnavertiškumo komplekso. Išnaudojanti savo geriausias savybes - tai, kas duota Dievo ir tai, ką sukūrė pati. 

Technofiliška ir nuolat besimokanti. Pasaulio aukštųjų technologijų poligonas ir eksportuotoja. Mąstanti mažų mažiausia Europos kategorijomis. Kurianti, ne tik vartojanti. Bendradarbiaujanti. Saugi. Menanti gerą, o ne piktą.

Lietuviškos žalmargės, rupšnojančios ekologišką žolę, lininiai rankšluosčiai, klumpės ir gintariniai karoliai vienokia ar kitokia forma išliks, nes per dvidešimt metų neišnyksta tai, kas yra mūsų genuose. Tiesiog 2030-aisiais Lietuva bus kur kas įvairesnė ir įdomesnė, nes mes išmoksime savyje atrasti kur kas daugiau naujų dalykų nei iki šiol.

Tokia yra mano Sumanios Lietuvos vizija. Ar ji reali? Tikiu, kad taip.

Tik pirmiausia turime paklausti savęs - ar mes to norime? Jei taip, tai reikia pripažinti, kad vien noro neužtenka. Pirmiausia reikia keisti mentaliteto nuostatas ir nuo darbščių vargo pelių mąstymo migruoti į sumanių, iniciatyvių, kūrybingų žmonių, kurie didžiuotųsi savo nuveiktais darbais ir gerbtų savo šalį, mąstymą. Liuksemburgas niekuomet nebūtų tapęs vienu pasaulio finansų centrų, jei vietos žmonės būtų galvoję mažytės Didžiosios Liuksemburgo Kunigaikštystės teritorijos masteliais.

Proto atvirumas ir nestandartinis, kūrybinis mąstymas neatsiras vien to panorėjus. Mums teks perrašyti savo mąstymo algoritmus ir pakeisti daugelį pasenusių "programų" naujesnėmis. "Trijų milijonų kūrėjų" koncepcija, kurios galimybe realizuotis aš tikiu, pagrįsta sugebėjimais išnaudoti turimą infrastruktūrą tam, kad kiekvienas šalies gyventojas tą infrastruktūrą vertintų kaip kūrybos įrankį. Kalbant IT terminais, "geležies" kūrybai mes turime pakankamai, tereikia tinkamos programinės įrangos ir žmonių. Ir drąsos. Nes norint kurti, reikia eiti nepramintais takais.

Novatoriškumo ir kūrybiško požiūrio siekis vis dažniau prasiveržia iš pačios visuomenės, iniciatyvos gimsta visuomenės ląstelėse, plinta ir užkrečia vis daugiau šalies gyventojų. Paprastai jos palankiai sutinkamos, tačiau gana retai sulaukia valdžios dėmesio ir palaikymo. Formalus požiūris ir įsitraukimo stoka dažnai nulemia, kad ir geriausios idėjos taip ir lieka gana siauro žmonių rato plėtojamos, palaikomos ir įgyvendinamos. Didelei daliai visuomenės, iniciatyvumas ir pilietiškumas vis dar yra gana neaiškios, grėsmingos sąvokos.

Norint, kad kas nors pasikeistų, svarbu ugdyti žmogaus gebėjimą keistis, toleranciją pokyčiams. Genetiškai esame tokie patys, kaip ir kitų šalių žmonės - ne prastesni. Mums tiesiog reikia atsikratyti provincialumo ir sovietinės praeities apnašų.
Norėdami realizuoti Lietuvos viziją, pirmiausia turime išspręsti bent kelis tarpinius uždavinius, sukursiančius prielaidas sumaniosios Lietuvos gyvavimui.

Orientuokimės į jaunimą, suvokdami, kad jiems reikia naujo požiūrio ir naujų iniciatyvų. Pripažinkime, kad šalies švietimo sistemai reikia perkrovimo ir dėstytojų bei praktikų iš užsienio. Dalis mūsų dėstytojų šiek tiek užsisėdėję savo sultyse. Tai, ką Lietuvos studentai randa užsienio universitetuose, reikia turėti Lietuvoje.

Tas pats galioja ir kitose srityse. Deja, ne viską mokame, ne visur turime specialistų, todėl reiktų samdyti iš ten, kur jų yra didiesiems strateginiams projektams (nes dabar sprendimus priima politikai, kurie nėra kompetentingi), todėl neturime ir neturėsime sėkmės pavyzdžių. Užsienio protai ir mentalitetas padėtų atsiverti. Galingiausia pasaulio valstybė JAV iki šiol vilioja ir samdo geriausius užsienio specialistus, nepaisant geriausių pasaulyje universitetų, kasmet parengiančių armiją aukščiausios klasės profesionalų.

Tačiau tuo pat metu negalima leisti galutinai atitrūkti kartoms dėl skirtingo jų adaptavimosi prie naujųjų technologijų lygio. Mokymosi visą gyvenimą koncepcija, kompiuterinio raštingumo pradmenys kaimo bibliotekose ir bendruomenėse yra ne tik skatintinos, bet ir būtinos tęsti ir įgyvendinti iniciatyvos, norint mažinti skaitmeninę atskirtį. Lietuvos vizija turi būti aktuali ir siektina visoms amžiaus ir socialinėms grupėms, antraip mes kursime dvi Lietuvas, judančias skirtingais greičiais ir skirtingomis kryptimis.

Privačios ir valstybės partnerystės modelis, veikiantis kaip iniciatyva, nukreipta viena kryptimi yra galingas ginklas, tik mums Lietuvoje vis nepavyksta to įrodyti. Kažkada vykdyta programa "Langas į ateitį" buvo puikus pavyzdys, kad modelis gali veikti ir Lietuvoje, tačiau tokių "langų" mums reikia daugybės.

Žiūrėjimas viena kryptimi ir bendro tikslo siekimas padėtų ne tik paspartinti ūkinius procesus, bet ir pakeistų mąstymą - iki šiol valstybė verslą a priori vertina kaip įtartiną ir neaiškių kėslų turinčią struktūrą.

Tikras, o ne tariamas prioritetas žinių visuomenės plėtrai. Ne popieriuje, o konkrečiuose projektuose, biudžeto eilutėse ir universitetų programose. Valstybė turi rodyti pavyzdį, todėl e-valstybės sukūrimas iki 2030 metų turi būti užbaigtas. Modernioje infrastruktūroje būtinai atsiras savi "ibmai" ir "microsoftai".

Nebijokime paversti politiką profesija. Dabar Lietuvoje beveik nėra profesionalių politikų ir, atitinkamai, profesionalių rinkėjų. Dėl to kenčia ir politika, ir visuomenė, kurios nepasitikėjimas politika pasiekęs dugną. Kol politikai nesuvoks, kad politika yra darbas, o rinkėjai neišmoks vertinti to darbo rezultatų, valdžioje nuolat turėsime grupę veikėjų, besiblaškančių tarp partijų, bet taip ir neišmokusių skaityti dokumentų. Realiai įgalinkime žmones tiesiogiai renkant kandidatus į Seimą, savivaldybes. Tuomet dingtų saugų komfortą užtikrinanti galimybė patekti prie valdžios vairo pagal sąrašą, o ne pagal rinkėjų pasitikėjimą.

Suvokime, kad kultūros politika - strateginė šalies raidos kryptis. Kultūros politiką reikėtų susieti su kitomis valstybės politikos kryptimis , demokratizuoti kultūros politikos modelį, įtraukti kultūros sektorių į bendrą šalies ūkio raidos bei vertinimų sistemą. Pasiekti, kad į kultūrą ir kūrybos ekonomiką valstybė investuotų proporcingai šio sektoriaus sukuriamai bendrojo vidaus produkto daliai.

Šiandien mes gyvename tyliai gniauždami nuoskaudą dėl to, kaip mus suvokia kiti, ir dėl to, kaip save suvokiame patys. Mūsų savęs vertinimas prastas, mažos tautos kompleksas trukdo atvirai bendrauti su pasauliu. Turime labai daug, bet esame nematomi ir menkai pažįstami. Mes patys dažnai pamirštame, kad esame labai turtinga šalis. Turtinga žmonėmis. Šių turtų išlaisvinimas, įvertinimas ir įgalinimas taptų realiu proveržiu siekiant 2030-ųjų metu vizijos.