Pereiti į pagrindinį turinį

Žydų pamokos tėvynių Europoje

2019-07-26 13:31

Neseniai Nidoje pasibaigęs Thomo Manno festivalis šiais metais buvo skirtas tėvynių Europos temai. Antrąją festivalio dieną buvo parodytas 1924 m. austro Hanso Karlo Breslauerio filmas "Miestas be žydų". Šio kinematografinio darbo sukūrimo aplinkybės ir tolimesnio likimo istorija – tikrai įspūdinga.

Ramūnas Čičelis
Ramūnas Čičelis / Asmeninio archyvo nuotr.
Turinys

Režisieriaus kūrinyje rodomas sufantazuotas Utopijos miestas, kurio gyventojus ir valdžią, ištikus bendriems visame mieste ekonominiams ir socialiniams sunkumams, apsėda antisemitizmo vajus. Norima iš Utopijos išvaryti visus žydus, taip besitikint miesto gyvenimo pakilimo. Deja, Utopiją palikus žydams, miesto valiuta – krona – smunka dar labiau ir tikėto proveržio darbo rinkoje ir kitose srityse nesulaukiama. Žydų deportacijos rezultatas – priešingas, miestas atsiduria ties visuomeninio žlugimo riba, todėl, pasitelkus smulkias gudrybes, priimamas ministro pirmininko dekretas, leidžiantis išvarytiesiems sugrįžti. Paskui miestas ima atsigauti – tai laiminga dramatiško filmo siužeto pabaiga.

H.K.Breslauerio "Miestas be žydų" įdomus ne tik tuo, kad simtomiškai prabyla apie XX a. pradžioje įsivyravusį antisemitizmą, bet ir garso takeliu. Suprantama, kad originalus filmas yra nebylusis, tačiau Nidos Thomo Manno festivalio renginio žiūrovai galėjo mėgautis genialia vokiečių medijų menininko Thomo Koenerio specialiai šiam filmui sukurta muzika, kuri nei užgožė vizualųjį kino tekstą, nei tapo filmo iliustracija – pasiekta puiki garsinė ir vaizdinė sampyna. Žiūrint šį filmą festivalio metu, atrodė, kad muzika ir kino kadrai yra neatsiejami.

1933 m. į valdžią atėjus nacionalsocialistams, filmas buvo uždraustas Vokietijoje, naciai atkakliai siekė sunaikinti visas juostos kopijas. Ir tik prieš kelerius metus, kai "Miestui be žydų" tuoj sukaks šimtmetis, atskiri juostos fragmentai, išsibarstę po Europos šalių kino muziejus ir sendaikčių turgus, buvo surinkti ir sujungti, atkuriant visą meninį režisieriaus sumanymą.

Austrų režisieriaus juosta Thomo Manno festivalio kontekste svarbi tuo, kad byloja apie žydų tautą, kurios istorijoje ir dabartyje tėvynės sąvoka ir praktinis gyvenimas konkrečioje Žemės vietoje buvo labai svarbūs. Tais laikais, kai Lietuvoje daug kalbama apie lietuvių tautos išsivaikščiojimą, migraciją kaip pražūtingą reiškinį, žydų buvimas praeityje ir dabar paneigia daugelį sąmokslo teorijų: net plačiai po pasaulį pasklidusi nacija nėra pasmerkta išnykti. Žydų pamoka šiandienos globaliai planetai yra ta, kad tėvynė žmogaus gyvenime yra viena, tačiau kitos pasaulio vietos gali tapti nemažiau artimos žmogui ir dažnai atstoti tėvynę. Šiandienos pasaulio lietuviams, dažnai kalbantiems apie nostalgiją gimtajai vietai, žydai savo istorija aiškiai sako: ne paliktos vietos ilgesys, o meilė tai vietai, įgaunanti daugybę pozityvių raiškos formų, yra vertybė. H.K.Breslauerio filmas festivalyje Nidoje tvirtina, kad žmonių grupės, kuri vadinama tauta, gyvybė pasveriama ne užsidarymu ir savęs izoliavimu nuo likusio pasaulio, o gebėjimu būti savimi ir neprarasti tapatybės, religinio ir kultūrinio paveldo būnant tarp kitų, įvairovėje.

Daug kam šių metų Nidos Thomo Manno festivalio tema galėjo pasirodyti pretenzinga ir kelianti diskusinių impulsų: kaip galime kalbėti apie kelias, o ne vieną tėvynę? Pagaliau, prasminga klausti, kaip veikia mūsų įsišaknijimas skirtingose vietose tuo metu, kai madinga tapo kalbėti apie intelektualų, kūrybingą ir prasmingą gyvenimą tik keičiant buvimo vietas, o ne visą gyvenimą pasiliekant gimtajame mieste ar valstybėje? Paradoksalu, bet tie, kas daug šneka apie save nuolat perkuriančią migranto asmenybę, beveik visada nutyla, paklausus, kaipgi tas perkūrimas konkrečiai vyksta.

Šiandienos pasaulio lietuviams žydai savo istorija aiškiai sako: ne paliktos vietos ilgesys, o meilė tai vietai, įgaunanti daugybę pozityvių raiškos formų, yra vertybė.

Thomo Manno festivalis ir jo metu rodytas "Miestas be žydų" patvirtina, kad savęs nuolatinio atnaujinimo ir besitęsiančios gyvasties galime ieškoti žydų istorijoje ir dabartyje. Nepaisant XVIII a. pab. – XIX a. pr. Vakarų Europos rašytojų sentimentalistų, ypač Lawrence'o Sterno romano "Sentimentali kelionė", į XX a. pabaigą lietuviai atėjo beveik nemąstę apie kelionę ir kelią kaip erdvėlaikį, prasmę ir tikslą. Ir gal visai ne per drąsu būtų sakyti, kad dabar paliekantieji Lietuvą, pirmiausia, turėtų būti bent minimaliai domėjęsi ar studijavę žydų kultūros istoriją – tai sukeltų neįtikėtiną palengvėjimą ir patiems migrantams, ir pasiliekantiesiems tėvynėje, suprantant, kad šiais laikais "tėvynė" yra jau daugybinė, o ne unikalioji sąvoka.

Rašytojo Thomo Manno laikysena tarpukariu ir jo vardo festivalio istorija bei šiandiena sako, kad žydai, kaip ypatingo likimo tauta, dar daug ko išmokys Vakarų civilizaciją – ir tuos, kurie norės mokytis, ir tuos, kurie tų pamokų vengs, tačiau anksčiau ar vėliau bus priversti sutikti, kad tūkstantmečių išmintis, gilus humoras, pagarba žmogiškumui yra universalijos, kurias tik praradus, iš karto netenkama žmogiškumo ir reiškiasi tai, ką esame įpratę vadinti brutalumu ir gyvulišku elgesiu.

Daugeliui šiuolaikinių filosofų tvirtinant, kad Holokaustas gali pasikartoti, lieka atviras klausimas: ar mes apskritai savo gyvenimuose dar norime ko nors mokytis ir brėžti savąsias sąmoningumo trajektorijas, gerbti savo mokytojus?