Kas­ryt į dar­bą ke­liau­jan­tys pi­lie­čiai nė ne­ži­no, kad šiais lai­kais ga­li­ma dirb­ti ir nie­ko ne­dir­bant. Kal­ba­ma ne apie gy­ve­ni­mą iš pro­cen­tų, ku­riuos pa­že­ria sėk­min­gai in­ves­tuo­ti pi­ni­gai, - apie be­dar­bius, ku­rie pikt­nau­džiau­ja vals­ty­bės su­kur­ta užim­tu­mo ska­ti­ni­mo sis­te­ma.

Tai, ką nu­sta­tė ne­se­niai Lie­tu­vos dar­bo bir­žos (DB) au­di­tą at­li­ku­si Vals­ty­bės kont­ro­lė, at­vi­ra­me po­kal­by­je jau se­niai ga­lė­jai iš­girs­ti iš bet ku­rio be­dar­bio. Nuo 2001-ųjų, kai be­dar­biais bu­vo už­re­gist­ruo­ta dau­giau nei 10 po­cen­tų dar­bin­go am­žiaus gy­ven­to­jų, su­si­klos­tė są­ly­gos, kuo­met vars­ty­ti DB du­ris ta­po sma­giau, nei kas­dien ei­ti dirb­ti.

Per pa­sta­ruo­sius sep­ty­ne­rius me­tus vi­du­ti­nis me­ti­nis be­dar­bių skai­čius bu­vo 3 kar­tus ma­žes­nis nei 2001-ai­siais, ta­čiau lė­šos, ski­ria­mos dar­bo rin­kos po­li­ti­kos prie­mo­nėms, nuo­lat au­go ir per­nai 2,5 kar­to vir­ši­jo su­mą, skir­tą 2001 me­tais.

Nors pa­sta­rai­siais me­tais Lie­tu­vo­je didėja įsi­dar­bi­ni­mo ga­li­my­bės, ne­dar­bo so­cia­li­nio drau­di­mo iš­mo­kas gau­na vis dau­giau be­dar­bių. Ži­no­ma, tarp jų yra as­me­nų, ku­rie dėl svei­ka­tos ar ki­tų ob­jek­ty­vių prie­žas­čių ne­ga­li dirb­ti. Ta­čiau pa­sta­rie­ji - ma­žu­ma. Dau­gu­mos be­dar­bių ga­li­my­bės įsi­dar­bin­ti tar­pi­nin­kau­jant DB ne­re­tai lie­ka tik teo­ri­nės dėl pa­pras­tų prie­žas­čių: mo­ty­va­ci­jos dirb­ti ofi­cia­liai sto­kos ir per­ne­lyg silp­nų ska­ti­ni­mo prie­mo­nių.

Vie­ša pa­slap­tis, kad ne­re­tam tau­tie­čiui ne­dar­bo iš­mo­ka yra tik pa­pil­do­mas prie­das prie al­gos, gau­na­mos vo­ke­ly­je dir­bant auk­le, da­žant sve­ti­mus na­mus ar pri­žiū­rint sve­ti­mus so­dus. Prie­var­ta įdar­bin­ti DB ne­ga­li, o ga­li­my­bių at­mes­ti siū­lo­mas dar­bo vie­tas - so­čiai. Ypač, jei tau - dau­giau nei 25 me­tai, to­dėl ne­sun­kiai pa­ten­ki į il­ga­lai­kių be­dar­bių sto­vyk­lą, ir iš­ma­nai sa­vo tei­ses.

Ga­li­my­bes tap­ti „eta­ti­niu" DB tar­nau­to­ju su­ku­ria ir pro­fe­si­nis mo­ky­mas, ku­ris tu­rė­tų pa­dė­ti ras­ti dar­bą jo ieš­kan­tiems žmo­nėms. Vals­ty­bės lė­šo­mis ne­re­tai ir po ke­lias spe­cia­ly­bes įgi­ję be­dar­biai to­liau vars­to DB du­ris - nė­ra po­vei­kio prie­mo­nių, jei jie at­si­sa­ko siū­lo­mo dar­bo pa­gal įgy­tą kva­li­fi­ka­ci­ją. Be­si­mo­kan­tys be­dar­biai gau­na ne­dar­bo drau­di­mo iš­mo­kas ir sti­pen­di­jas, ku­rių su­ma daž­nai pra­noks­ta mi­ni­ma­lią mė­ne­si­nę al­gą, at­skai­čius mo­kes­čius. Apie ko­kią mo­ty­va­ci­ją dirb­ti, pa­vyz­džiui, už 700 li­tų ga­li­ma kal­bė­ti, jei bent pus­me­tį lan­ky­da­mas kur­sus į ran­kas gau­ni 900 li­tų?

Vie­ša pa­slap­tis tai, kad vals­ty­bės fi­nan­suo­ja­mi pro­fe­si­nio mo­ky­mo kur­sai ne­re­tai par­vi­lio­ja na­mo ir sve­tur dir­ban­čius eko­no­mi­nius emig­ran­tus. Lo­gi­ka pa­pras­ta: vi­rė­jo ar bal­džiaus kur­sai ai­ri­jo­se kai­nuo­ja ne­pi­giai, o už­si­re­gist­ra­vęs gim­to­jo­je DB moks­lą gau­si ne­mo­ka­mai.

To­kio­mis są­ly­go­mis ko­ne vie­nin­te­lis mo­ty­vas dirb­ti tam­pa as­mens są­mo­nin­gu­mas ir jo po­žiū­ris į be­dar­bio sta­tu­są.