Aštuoniolika nepriklausomybės metų išugdė naują kartą ir radikaliai pakeitė Lietuvos visuomenę. Statistinė lietuvių šeima dabar turi mažiausiai vieną automobilį, gerai įrengtą butą ar namą ir, žinoma, paskolų kuprą, kurios sugebės atsikratyti tik po kelių dešimtmečių. Ši šeima neina į rinkimus, nes mano, kad nuo jų niekas nepriklauso, bet po to keikia išrinktą „blogą valdžią“. Vienintelis statistinio lietuvio tikslas – užsitikrinti patogų gyvenimą.

Kita vertus, gyvenimas Lietuvoje – gražus: nepaisant vis augančių kainų, eilės prekybos centruose nemažėja, o automobilių spūstys vis ilgėja.

Tiesa, egzistuoja šimtai tūkstančių tautiečių, kurie atsisakė tokio gyvenimo ir patraukė į užsienį. Vieni jų dirba juodžiausius darbus, gyvena komunaliniuose butuose, kuriuose vonia ir virtuve dalijasi dar su keliais tokiais pat išeiviais iš Rumunijos ar Ukrainos, o savaitgaliais kartais taip užšvenčia, kad neapsieina be vietos policijos.

Bet egzistuoja ir kita nemaža išeivių grupė. Tai aukštuosius mokslus baigę ir net savo šalyje karjerą padarę profesionalai. Jie paliko tėvynę ne vien dėl to, kad norėjosi gyventi geriau. Šie žmonės pasirinko emigraciją, nes nebemato Lietuvoje galimybių ir iššūkių.

Reikia sutikti su jų žodžiais, kad Lietuvoje nebėra „alkio“ arba noro kažko pasiekti. Mūsų visuomenė užsitikrino biurgerišką gyvenimą ir dabar tuo džiaugiasi. Kam dar kažko siekti? Juk mes esame nepriklausomi, apsaugoti, nes įstojome į NATO ir ES, tenkinamės bent minimalia materialine gerove.

Kita vertus, ko daugiau jaunam žmogui siekti arba kur surasti galimybę save įprasminti? Politikoje jau aštuoniolika metų – tie patys veidai. Tiesa, atsiranda įvairiausių „frontininkų“ ar vandens parkų ramybės drumstėjų, bet jie labiau panašūs į klounus nei politikus. Ekonomikoje taip pat viskas privatizuota, ką galima buvo „pavogti“, ir aiškiai pasiskirstyta įtakos sferomis – akcijos jau išdalytos.

Po aštuoniolikos metų Lietuva atsidūrė gilioje apatijos krizėje – nebėra idėjų, entuziazmo ir pilietiškumo.

Tai primena tarpukarį, kai, nepaisant deklaruojamo patriotiškumo, visuomenė buvo atsidūrusi sąstingyje. Tuomet taip pat ekonomika kilo, gyvenimas gerėjo, bet uždarą politikos elitą sudarė asmenys iš XIX amžiaus ir vyravo didžiulis atotrūkis tarp valdžios ir visuomenės.

Gal todėl kai kurie lietuviai okupaciją sutiko kaip teigiamą pokytį, o kiti abejingai stebėjo nepriklausomybės saulėlydį?

Belieka tikėtis, kad pasimokysime iš praeities klaidų. Ir vienas Baltijos tigrų neužmigs letargo miegu.