O gal trapios konstrukcijos skraidyklė neatlaikė iš komunistinio rojaus sklindančios darbo žmonių dvasios? Kodėl lėktuvo lakūnas Francis Gary Powersas (1929–1977) nepasinaudojo specialioje monetoje paslėpta užnuodyta adata, kuri buvo duota būtent tokiam atvejui?

Kodėl GRU ir KGB darbuotojai, tardę lakūną, mojavo jam prieš nosį kažkokiu japonišku žurnalu ir klausinėjo amerikiečio, ar tik šis nėra tarnavęs Acugio mieste (Kanagavos prefektūroje) ir ar neturi šioje vietovėje pažįstamų?

Ar į tai galėjo būti įsivėlęs paprastas niekuo neišsiskiriantis amerikietis vardu Lee (1939–1963), 1957 m. rudenį dirbęs šiame mieste?

Ar su tuo galėtų būti susijusi paslaptinga, itin brangias paslaugas teikusi japonų tautybės naktinė plaštakė ir kieno sąskaita ne itin turtingas Lee galėjo pasimėgauti jos meile? Ar tiesa, kad per viešą U-2 lakūno teismo procesą Sovietų Sąjungoje žiūrovų tribūnose buvo prekiaujama karšta arbata, sausainiais ir sumuštiniais su dešra?

Lee – mįslingas personažas, jo gyvenimo istorija tarsi aptraukta miglos, o žinomi fragmentai ne tik nepateikia atsakymų į visus jaudinančius klausimus, bet ir iškelia naujų. Vis dėlto galima kelti prielaidą, kad 1957 m. rudenį vizito Japonijoje metu Lee gyvenime kažkas atsitiko ir jo sąmonėje įvyko lūžis, veikiausiai turėjęs nemažai įtakos vėlesniems nutikimams.

Manoma, kad 1957 m. lapkričio 20 d. dalinys, kuriame buvo ir Lee, išplaukė į Filipinų salas. 1958 m. kovo 18 d. dalinys veikiausiai vėl grįžo į Acugį. 1958 m. balandžio 11 d. armija teisė Lee dėl nelegalaus ginklo laikymo, o tų pačių metų birželio 27 d. – dėl aukštesnio rango kariškio užpuolimo.

1958 m. rugsėjį Lee komanda išplaukė į Pietų Kinijos jūrą, tačiau dar tą patį mėnesį jis pats dėl nervinio išsekimo buvo išsiųstas atgal į Japoniją. Tų pačių metų lapkričio 2 d. Lee visiems laikams paliko Tekančios Saulės šalį, o 15-ąją to paties mėnesio dieną jis jau buvo San Franciske.

1959 m. rugsėjo 11 d. Lee paliko jūrų pėstininkų tarnybą ir dar tą patį mėnesį išvyko į kelionę.

Koks buvo jo tikslas? Aplankyti Sovietų Sąjungą. Teigiama, kad 1959 m. spalio 12 d. Lee, būdamas Helsinkyje (Suomija), kreipėsi į SSRS konsulatą dėl vizos ir ši buvo išduota vos po 48 valandų (spalio 14 d.)

Spalio 16 d. Lee atvyko į Maskvą. Čia jis bendravo su gide Rima (ji Lee gimtadienio proga padovanojo romaną "Idiotas"), buvo apklaustas kažkokio Levo, taip pat sutiko mįslingą "pagyvenusį amerikietį".

Siekdamas pratęsti vizitą SSRS, Lee bandė nusižudyti ir netgi kreipėsi į sovietų valdžios atstovus dėl pilietybės gavimo. 1960 m. sausio 7 d. jis atvyko į Minską (Baltarusija). Čia Lee susirado nemažai draugų, įsidarbino Radijo ir televizijos gamykloje ir netgi gavo medžiotojo licenciją.

1961 m. vasario 13 d. jis veikiausiai kreipėsi į JAV ambasadą dėl grįžimo į valstijas, o tų pačių metų kovo 17 d., apsilankęs vietiniuose šokiuose, sutiko merginą Mariną Nikolajevną (1941). 1961 m. balandžio 30 d. pora susituokė. 1961 m. gegužės 25 d. Lee pranešė JAV ambasadai, kad norėtų ne tik grįžti į tėvynę, bet ir išsivežti žmoną.

1962 m. vasario 15 d. porai gimė vaikas, o tų pačių metų birželio 14 d. naujoji šeima jau buvo valstijose. Po dvylikos dienų Lee pirmą kartą apklausė Federalinio tyrimų biuro pareigūnai. Atvykę į JAV, sutuoktiniai daug keliavo, bendravo su įvairiais žmonėmis (tiek naujais pažįstamais, tiek Lee giminaičiais) ir vis keitė gyvenamąją vietą.

Lee nesėkmingai ieškojo darbo, dalijo gatvėse neaiškią literatūrą, keletą kartų dalyvavo debatuose komunizmo tema ir netgi paštu užsisakė porą šaunamųjų ginklų. Marina su vaiku kartą buvo trumpam palikusi Lee, be to, kažkas be jo žinios pakrikštijo kūdikį.

1963 m. rugsėjo 27 d. Lee atvyko į Meksiką. Ką jis ten veikė? Kreipėsi dėl vizų į Kubos ir SSRS ambasadas ir stebėjo bulių kautynes. Dar jis veikiausiai ten susitiko su paslaptinga asmenybe, istorijoje įvardijama "draugo Kostino" pseudonimu. Vėlesnius įvykius tyrę ekspertai teigė, jog šis žmogus – Valerijus Vladimirovičius Kostikovas, iš ypatingo komunistinės valstybės specialiųjų tarnybų padalinio, užsiimančio nepageidaujamų asmenų utilizavimu trečiosiose šalyse.

Kas galėtų paneigti, kad "draugas Kostinas" nepradėjo pokalbio karčia kritika?

"Vadovybė sunerimusi dėl operacijos sėkmės. Ji abejoja jos prasmingumu, bet dar labiau ją neramina klausimas, ar jūs apskritai pajėgsite tai padaryti? Tiesą pasakius, mane kankina lygiai tokios pat mintys. Ar jums užteks ryžto?" – paklausė neskoningai apsirengęs, linksmo veido storulis juodais akiniais nuo saulės.

Lee veikiausiai atsakė "taip" ir paklausė: "Ar aš gausiu žadėtąją paramą?"

"Paramą ir pagalbą jūs gausite, bet turiu informuoti, kad paaiškėjus operacijos organizatoriams gali grėsti itin sunkios pasekmės, kurių mastą sunku prognozuoti, o nė viena pusė nėra jomis suinteresuota. Taigi, jeigu operacija žlugs arba būsite demaskuotas, pasekmės užguls jus vieną. Ar suprantate, ką noriu pasakyti?" – performulavo savo klausimą ponas Kostinas.

"Taip, suprantu", – pasakė Lee.

"Gerai. Atminkite, jeigu jus pagaus, viską neikite. Aiškinkite, kad jūs čia niekuo dėtas, ypač žurnalistams. Tuo mums itin padėsite ateityje. Ši operacija labai rizikinga ir vargu ar kita pusė ims elgtis nuolankiau mūsų sėkmės atveju, tačiau jai bus pasiųstas aiškus signalas, jog mes galime įsiskverbti net iki paties prezidento. Jie turės visus įmanomus įrodymus, bet negalės nieko padaryti. Jie negalės pateikti jų savo visuomenei, nes ši pareikalaus keršto, o jo pasekmės gali būti itin skaudžios. Kita pusė nenorės taip rizikuoti", – išdėstė mįslingasis draugas, o vėliau dar pridūrė: "Udači" (liet. sėkmės).