Quantcast

Žmogus žmogui – putinas

Ivanas Vasiljevičius (1530–1584) buvo Vasilijaus Ivanovičiaus (1479–1533) ir jo žmonos Elenos Vasilijevnos (1510–1538) sūnus. Jo senelė Sofija (1449–1503) buvo paskutiniojo Bizantijos imperatoriaus Konstantino XI (1405–1453) jaunesniojo brolio Tomo (1409–1465) dukra, kuriai pavyko tapti antrąja Maskvos valdovo Ivano III (1440–1505) žmona.

Ivano Vasiljevičiaus senelis (taip pat Ivanas Vasiljevičius) buvo be galo ambicingas, tad, vesdamas Rytų Romos imperijos karališkosios šeimos narę, jis veikiausiai tikėjosi, kad netolimoje ateityje jam arba jo ainiams pavyks tapti dar ir Bizantijos žemių valdovais, tačiau šias svajas išsklaidė Konstantinopolio žlugimas (paskutinės 1453 m. pavasario dienos).

1533 m., mirus Vasilijui Ivanovičiui, trejų metų Ivanas Vasiljevičius tapo formaliu Maskvos miesto valdovu. Iš pradžių regento pareigas ėjo Elena Vasilijevna, tačiau, prabėgus penkeriems metams, ji taip pat paliko šią ašarų pakalnę, tad valstybės reikalais bei Ivanu ir jo broliu Jurijumi Vasiljevičiumi (1532–1563) pradėjo rūpintis įvairiausios bojarinų šeimos.

Sklando kalbos, kad didikai itin bjauriai elgėsi su potencialiais monarchais. Berniukus jie prastai maitino ir rengė, tarsi to būtų negana, Ivanui ir Jurijui teko patirti tai, kas mūsų valstybėje vadinama „patyčiomis“ (pašaipiausi esą buvę Šuiskių ir Bielskių klanų atstovai).

Šie pasakojimai galėtų paaiškinti liguistą Ivano Vasiljevičiaus neapykantą didikams ir padėtų apčiuopti kitų ekscentriškumu pagarsėjusio valdovo psichinės būklės problemų šaknis, tačiau patikrinti to mūsų dienomis nebeįmanoma.

1547 m. sausį Ivanas buvo karūnuotas visos Rusijos caru, o po kelių savaičių vedė Anastasiją Romanovną (1530–1560), kurios giminaičiai vėliau tris šimtus metų valdė Rusiją.

Dar po kelių mėnesių, 1547 m. vasarą, Maskvą nusiaubė gaisras.

Pirmaisiais naujojo valdovo karaliavimo metais buvo peržiūrėtas ir patobulintas Ivano III laikais įvestas Įstatymų kodeksas, įkurta reguliarioji šaulių (strelcy) kariuomenė, kurios nariai dažniausiai vaizduojami vilkintys raudonais paltais (ar chalatais), nešiojantys kailines kepures bei laikantys rankose didžiulius kirvius (veikiausiai alebardas), buvo įsteigtas Žemės soboras ir Didikų taryba (būsimųjų parlamentų prototipai), bandyta vystyti modernų knygų leidybos verslą, žengti pirmieji žingsniai įvedant baudžiavą (apribotas valstiečių judėjimas).

1560 m., mirus Anastasijai Romanovnai, viskas ėmė keistis. Sutuoktinės netektis (jeigu tik jis pats neprisidėjo prie jos baigties) veikiausiai dar labiau pakurstė monarcho nepasitikėjimą jį supančiais asmenimis, valstybę užklupo sausra, badas, o ir geopolitinė situacija Rusijai tuo metu nebuvo itin maloni.

Nors tuo metu Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija dar nebuvo įkurta, Rusijos valdovams teko taikstytis su Osmanų imperijos, Lenkijos ir Marijos žemės, Hanzos miestų sąjungos konkurencija bei nuolatiniais Krymo totorių įsiveržimais, kuriais šie klajokliai siekė prisigrobti potencialių prekių vergų prekybai (Taip. Taip. Krymas nuo pat Ievos ir Adomo buvo Rusijos dalis).

1558 m. sausį Rusija įsivėlė į 25 metus trukusį karą su Lenkija, Marijos žeme bei Skandinavijos valstybėmis dėl dominavimo dabartinių Estijos ir Latvijos valstybių kraštuose, o 1568 m. – dar ir į trumpesnį, vos porą metų trukusį, Rusijos pergale pasibaigusį konfliktą su Osmanų imperija.

Taip pat reikėtų paminėti, kad būtent Ivano Vasiljevičiaus valdymo laikais (XVI a. devintajame dešimtmetyje) Rusija pradėjo beveik du šimtmečius trukusius žygius prieš Sibiro tautas, pasibaigusius šio gamtos išteklių turtingo regiono užkariavimu bei kolonizavimu.

Nors pirmoji Jermako Timofejevičiaus (1532 (arba 1542)–1585) ekspedicija nebuvo sėkminga, ilgainiui Rusijos valdovai įtvirtino savo galią šiuose kraštuose.

Kaip ir dauguma autoritarų, Ivanas Vasiljevičius bandė išsaugoti valdžią bei kompensuoti užsienio politikos nesėkmes vidaus politikos sąskaita. 1564 m. gruodį Ivanas persikėlė iš Maskvos į Aleksandrovą, iš kurio išsiuntė dvi žinutes, kaltinančias aristokratiją bei dvasininkiją amoralumu ir skelbiančias apie sosto atsisakymą.

Aristokratų atsiųsti šaukliai maldavo Ivaną grįžti ir šis grįžo su trenksmu. Iš pradžių Rusija buvo padalyta į dvi dalis – Opričniną (tiesiogiai valdomą Ivano) ir Zemščiną (vis dar valdomą aristokratų). Vėliau buvo sukurta nauja (nuo strelcy atskirta) Ivanui tiesiogiai pavaldi jėgos struktūra, kurios nariai ilgainiui pradėti vadinti opričnikais.

Opričnikus galima vadinti asmens sargybiniais arba privačia kariauna, kurios nariai už savo iškilimą bei turtus buvo tiesiogiai skolingi Ivanui, tačiau juos taip pat galima laikyti ir pirmąja slaptąja Rusijos politine policija (ČEKA, NKVD, KGB, FSB ir kt. pirmtake), mat dažniausiai opričnikai būdavo pasitelkiami siekiant kontroliuoti arba likviduoti bojarinus bei kitus asmenis, kurie, anot Ivano Vasiljevičiaus, kėlė jam grėsmę.

Iki pat šių dienų raiteliai juoda apranga, prie balnų kabančios šunų galvos ir šluotos (jų kotais veikiausiai per kankinimus buvo prievartaujami žmonės) laikomi neatsiejama visuomenės sąmonėje įsitvirtinusio opričnikų įvaizdžio dalimi.

Ši organizacija savo galios apogėjų pasiekė 1570 m. žiemą, per kurią nepatikimu laikomame Novgorode buvo surengtos klaikios žudynės.

1572 m. Opričnina ir Zemščina vėl buvo sujungtos, o opričnikų struktūra likviduota. Vieni ekspertai tai sieja su Krymo totorių ir osmanų sėkme deginant Maskvą (1571 m. gegužė), kiti – su blėstančia aristokratijos įtaka.


Šiame straipsnyje: karas UkrainojeRusijaIvanas Vasiljevičius

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Desalomėjizacija – būtina
    Desalomėjizacija – būtina

    Nors dabar viešojoje erdvėje vis kalbama apie gynybą, sovietinio paveldo sergėtojų isterija mums visada primena, kad Lietuvoje yra ir kita visuomenės dalis, kuri geriausiu atveju, prasidėjus Kremliaus invazijai, nedarytų nieko, o blogiausiu &ndas...

    10
  • Kandidatų godos
    Kandidatų godos

    12 apaštalų – lygiai tiek sėdo valgyti Paskutinės vakarienės prieš Didžiąją išdavystę. 12 kandidatų į pretendentus (ko ne apaštalai?) siekia aukščiausio posto valstybėje, tačiau dar šiandien dalis j...

  • Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės
    Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės

    Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei s...

    1
  • Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
    Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė

    Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...

  • Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?

    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...

  • Dresūros mokykla
    Dresūros mokykla

    Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...

    4
  • Pravieniškių choras – be solisto
    Pravieniškių choras – be solisto

    Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...

    9
  • Nekantriųjų karta
    Nekantriųjų karta

    Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...

    5
  • Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė
    Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė

    Būtent toks įspūdis susidaro, stebint paskutines dienas poste skaičiuojančio mūsų krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko veiksmus. ...

    3
  • E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka
    E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka

    Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos...

Daugiau straipsnių