Žmogaus vieta

Nėra šiame pasaulyje, šioje tikrovėje tokio dalyko, reiškinio ar daikto, kuris būtų neįsivaizduotas. Nuo mūsų gebėjimo kurti savo sąmonėje vaizdinius priklauso tai, kaip ir kuo gyvename, ko siekiame. Vokiečių mąstytojas Heinrichas Rickertas prieš kelis šimtmečius rašė apie tai, kaip, per vaizduotę, gimsta vertybės. Būtent jos įgalina ir motyvuoja mus gyventi dėl savųjų ar bendresnių tikslų. Gyvenimo prasmių esama labai įvairių: kultūrinių, socialinių, politinių, etinių, estetinių, filosofinių ir daugelio kitų.

Šiandien stebint viešas rietenas, nesunku sau patvirtinti tai, kas buvo akivaizdu ir prieš dešimtmetį, ir prieš penkerius metus, ir šių metų sausį: Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo nebuvo ir nėra visuomenės – dominuoja tamsios ir pagiežingos, kerštingos masės. Vienintelis jų viešojo veiksmo būdas – tai komentarai socialiniuose tinkluose ir interneto portaluose po straipsniais. Šių masių elgesį tiksliausia yra suprasti remiantis minios psichologijos tyrimais, JAV išvystytais XX a. antrojoje pusėje. Tos valstybės mokslininkų išvados sako, kad minia, masė nėra sąmoninga, individai joje ištirpsta ir praranda ne tik autentiškumą, bet ir elgesio adekvatumą. Nereti ir atvejai, kai masėms reikia ne vien duonos ir žaidimų, bet, ir tai kur kas dažniau, priešo tikro ar simbolinio kraujo. Po šių psichologijos mokslo dėsnių analizės belieka viltis, kad susipriešinusioje Lietuvoje bus išvengta pilietinių neramumų dėl politinių prieštarų ir ypač stiprios nuomonių bei pozicijų poliarizacijos.

Kokia dabartinėje politinėje ir socialinėje tikrovėje yra elgesio alternatyva? Gali skambėti patetiškai (ir dėl to nė kiek nejuokingai), bet žmogus, norintis nevirsti minios gyvūnu, turėtų aiškiai ir sąmoningai nusistatyti ir suformuluoti savąsias vertybes. Jas, minios atvejais, neretai lemia vadinamoji situacinė moralė, reiškianti, kad žmogus kiekvienu atveju gali elgtis vis kitaip, neprognozuojamai, prarasdamas savitvardą ir proto galią.

Tie, kurie šiandien mūsų šalyje daug šaukia apie tvirtus įsitikinimus ir vertybes, pastarąsias dažniausiai įgyvendina ne savo kasdieniame gyvenime, o tik spaudinėdami telefono ar kito mobiliojo įrenginio mygtukus. Teisė turėti savo pažiūras – tai ne teisė už jas kovoti, o jas įgyvendinti konkrečiais ir apčiuopiamais darbais: jei esate už tradicines šeimos vertybes, pirmiau įgyvendinkite jas savo šeimoje, o jei pasisakote už LGBT teises, malonėkite gerbti ir kitų teisę civilizuotai reikšti nuomonę.

Stebiu viešąją erdvę ir klausdamas galvoju: nejaugi daugumos žmonių vaizduotę užpildo tik šeimos ir lytiškumo vaizdiniai?

Kategoriški pareiškimai vienu ar kitu klausimu dabar dažniausiai signalizuoja ne autentiškus gyvenimus, o vaizduotės perversijas – atvejus, kai mąstoma vienaip, elgiamasi kitaip, o rašoma dar kitaip. Stebiu viešąją erdvę ir klausdamas galvoju: nejaugi daugumos žmonių vaizduotę užpildo tik šeimos ir lytiškumo vaizdiniai? Pagaliau, ar nėra taip, kad garsiausiai šaukiančiųjų sąmonė yra tiek skurdi, kad supanašėja su buliaus mąstymo, išvydus raudoną skudurą, sąlyginiu refleksu?

Protestuotojų dėl vienos ar kitos politinės pozicijos būtų galima teirautis, kokios idėjos jiems artimos, kokia politinė partija, atstovaujanti tų idėjų virsmui, apčiuopiama tikrove, jiems priimtiniausia, kaip jie nustato ir laikosi savo elgesio šeimoje ir artimiausioje aplinkoje taisyklių, ko jie, kad kokios aplinkybės susiklostytų, vis dėlto nedarytų, kokią literatūrą ar muziką jie mėgsta, koks jų santykis su šalies ir pasaulio istorija. Aiškūs ir nedviprasmiai atsakymai į šiuos klausimus žmogų per jo įsipareigojimą elgtis pagal savąsias vertybes integruoja į kultūrą ir istoriją – verčia mus žmogiškosiomis būtybėmis. Juk turbūt niekas nenorėtų, kad jo ar jos anūkai, pasiekę brandos amžių, vartytų senelių socialinių tinklų paskyras ir rastų liudijimus, kad jų protėviai buvo turintys maniakinių polinkių, tamsūs žmonės be jokių kultūros įspaudų savo sąmonėje.

Būtų galima daryti prielaidą, kad masinius kasmėnesinius Lietuvos liaudies psichotinius priepuolius stebime todėl, kad pandemijos ir karantino metu daugelis tos liaudies tipų yra tiesiog praradę autoritetinį savosios psichikos sluoksnį – atsivertus socialinio tinklo paskyrą, sustabdyti nuo barbarybės negali nei tėvai, nei viršininkai, nei kokia nors bendruomenė, nei šeima. Tai nestebina, nes Lietuvos masėms nežinoma, kas yra psichoanalizė, psichologinis individas – šio pobūdžio edukacija arba negauta, arba praklausyta mokyklos suole bekrapštant nosį. Beveik jokių savirefleksijos įgūdžių neturinti mūsų liaudis yra kategoriškai priešinga tam, kas XX a. antrojoje pusėje Vakarų valstybėse buvo vadinama postmoderniąja visuomene.

Jei šios patirties galimybės iš mūsų nebūtų atėmusi okupacija, kur kas lengviau pakęstume nuomonių skirtumus, pristabdytume save, kai viduje prabyla destruktyvūs polinkiai ir nesistebėtume tuo, kad jau 2 tūkst. metų mūsų civilizacijoje egzistuoja ir sėkmingai gyvuoja esminis principas, sakantis, kad laisvė turėti savo nuomonę nereiškia kitų laisvės varžymo ir naikinimo. Kad ir kiek tamsios minios šauktų ir rėktų šūkius ar lozungus, tikiu, gyvensime taip, kaip jau senokai priimta daugelyje Vakarų valstybių, – su kito asmens teisių ribojama žodžio laisve. Priešingu atveju, net ir ta pirštais riaumojanti minia neteks teisės laisvai spaudinėti savo telefonų mygtukus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
..Postmodernizmas ???puse amziaus pavelaves ??Lietuvoje?? Ne. Lietuvelei jo-tokio nereikia Bendrai.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Pabėgėliai – tik priedanga
    Pabėgėliai – tik priedanga

    Nepraėjo nė du mėnesiai, kai portale paskelbėme, kad Minsko sukelta pabėgėlių krizė Lietuvoje bus pirmiausiai informacinė, o ji ir išsikerojo visu gražumu. ...

    9
  • Šventinis karantinas
    Šventinis karantinas

    Penktadienį sulaukėme olimpinių žaidynių atidarymo. Toks svarbus įvykis ne tik sunkumų kilnotojams, boksininkams, bet ir kitiems atletams, o vyksta be žiūrovų. ...

  • Propagandinio žodyno žaismas I
    Propagandinio žodyno žaismas I

    Sovietmetis turi savito žavesio, kol jo kasdienybė nepaliečia tavęs. Iki tol labai lengva kalbėti apie laimę, tvarką ir teisingumą. Tad Lietuvos nepriklausomybės saulėlydis, įgavęs naują pagreitį 1940 m. liepos 21-ąją, kai buvo priimtos deklara...

    2
  • Naujų mokesčių maskaradas
    Naujų mokesčių maskaradas

    Sunku apibūdinti tą klinikinį mūsų mielosios valdžios cinizmą. Per dvigubą – pandeminę ir imigracinę – krizę valdantieji įveda naujus mokesčius. ...

    13
  • (Ne)laikas gyventi
    (Ne)laikas gyventi

    Nujausdami, kad šįsyk atokvėpis nuo koronaviruso gniaužtų bus trumpesnis, tautiečiai glėbiais semia vasaros malonumus. Ištrūkti į užsienį, paatostogauti pajūryje, palakstyti po renginius – kad tik spėjus iki naujo karantino, d...

    1
  • Keturi marksistai ir olandai
    Keturi marksistai ir olandai

    Žlugus Osmanų imperijai, Palestinos regioną pradėjo globoti Didžioji Britanija, o XIX a. pabaigoje prasidėjęs žydų grįžimas į kadaise protėvių valdytas žemes pasiekė naujas aukštumas. Beveik tuo pat metu Didžiojo karo (1914–1918) ...

    2
  • Amerika be konkurencijos?
    Amerika be konkurencijos?

    Šiandien prasideda Tokijo olimpinės žaidynės, bet jos lietuviams bus netikros. Juk koks lietuvis įsivaizduoja olimpiadą be mūsų krepšinio rinktinės. Bet iš tiesų net ir krepšinio gurmanams bus ką žiūrėti. ...

    2
  • Suprasti diktatorių
    Suprasti diktatorių

    Prieš kelerius metus ne viena proga rašiau ir kalbėjau apie tai, kad, Rusiją traktuojant kaip grėsmę Lietuvos valstybingumui ir nepriklausomybei, būtina ne vien nekęsti didžiosios kaimyninės šalies, bet ir pabandyti rasti logi&scar...

  • Imigrantai: realybė baisesnė
    Imigrantai: realybė baisesnė

    Mano kaime baigia įrengti kotedžą. Ne taip seniai vieno kaimynų susibėgimo metu pajuokavau, kad kaip tik bus nekviestiems svečiams apgyvendinti. Beliks tik minaretą pastatyti. ...

    5
  • Drąsi Lietuvos pozicija nusipelnė palaikymo
    Drąsi Lietuvos pozicija nusipelnė palaikymo

    Rasti Europos šalių, vystančių rimtą užsienio politiką yra nuviliančiai sunku. Didžiosios valstybės – neįskaičiuotinos: Prancūzija vien tuščiai pozuoja, Vokietija – ruošiasi A. Merkel pasitraukimui, paskutinei did...

    12
Daugiau straipsnių