Šiandien stebint viešas rietenas, nesunku sau patvirtinti tai, kas buvo akivaizdu ir prieš dešimtmetį, ir prieš penkerius metus, ir šių metų sausį: Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo nebuvo ir nėra visuomenės – dominuoja tamsios ir pagiežingos, kerštingos masės. Vienintelis jų viešojo veiksmo būdas – tai komentarai socialiniuose tinkluose ir interneto portaluose po straipsniais. Šių masių elgesį tiksliausia yra suprasti remiantis minios psichologijos tyrimais, JAV išvystytais XX a. antrojoje pusėje. Tos valstybės mokslininkų išvados sako, kad minia, masė nėra sąmoninga, individai joje ištirpsta ir praranda ne tik autentiškumą, bet ir elgesio adekvatumą. Nereti ir atvejai, kai masėms reikia ne vien duonos ir žaidimų, bet, ir tai kur kas dažniau, priešo tikro ar simbolinio kraujo. Po šių psichologijos mokslo dėsnių analizės belieka viltis, kad susipriešinusioje Lietuvoje bus išvengta pilietinių neramumų dėl politinių prieštarų ir ypač stiprios nuomonių bei pozicijų poliarizacijos.

Kokia dabartinėje politinėje ir socialinėje tikrovėje yra elgesio alternatyva? Gali skambėti patetiškai (ir dėl to nė kiek nejuokingai), bet žmogus, norintis nevirsti minios gyvūnu, turėtų aiškiai ir sąmoningai nusistatyti ir suformuluoti savąsias vertybes. Jas, minios atvejais, neretai lemia vadinamoji situacinė moralė, reiškianti, kad žmogus kiekvienu atveju gali elgtis vis kitaip, neprognozuojamai, prarasdamas savitvardą ir proto galią.

Tie, kurie šiandien mūsų šalyje daug šaukia apie tvirtus įsitikinimus ir vertybes, pastarąsias dažniausiai įgyvendina ne savo kasdieniame gyvenime, o tik spaudinėdami telefono ar kito mobiliojo įrenginio mygtukus. Teisė turėti savo pažiūras – tai ne teisė už jas kovoti, o jas įgyvendinti konkrečiais ir apčiuopiamais darbais: jei esate už tradicines šeimos vertybes, pirmiau įgyvendinkite jas savo šeimoje, o jei pasisakote už LGBT teises, malonėkite gerbti ir kitų teisę civilizuotai reikšti nuomonę.

Stebiu viešąją erdvę ir klausdamas galvoju: nejaugi daugumos žmonių vaizduotę užpildo tik šeimos ir lytiškumo vaizdiniai?

Kategoriški pareiškimai vienu ar kitu klausimu dabar dažniausiai signalizuoja ne autentiškus gyvenimus, o vaizduotės perversijas – atvejus, kai mąstoma vienaip, elgiamasi kitaip, o rašoma dar kitaip. Stebiu viešąją erdvę ir klausdamas galvoju: nejaugi daugumos žmonių vaizduotę užpildo tik šeimos ir lytiškumo vaizdiniai? Pagaliau, ar nėra taip, kad garsiausiai šaukiančiųjų sąmonė yra tiek skurdi, kad supanašėja su buliaus mąstymo, išvydus raudoną skudurą, sąlyginiu refleksu?

Protestuotojų dėl vienos ar kitos politinės pozicijos būtų galima teirautis, kokios idėjos jiems artimos, kokia politinė partija, atstovaujanti tų idėjų virsmui, apčiuopiama tikrove, jiems priimtiniausia, kaip jie nustato ir laikosi savo elgesio šeimoje ir artimiausioje aplinkoje taisyklių, ko jie, kad kokios aplinkybės susiklostytų, vis dėlto nedarytų, kokią literatūrą ar muziką jie mėgsta, koks jų santykis su šalies ir pasaulio istorija. Aiškūs ir nedviprasmiai atsakymai į šiuos klausimus žmogų per jo įsipareigojimą elgtis pagal savąsias vertybes integruoja į kultūrą ir istoriją – verčia mus žmogiškosiomis būtybėmis. Juk turbūt niekas nenorėtų, kad jo ar jos anūkai, pasiekę brandos amžių, vartytų senelių socialinių tinklų paskyras ir rastų liudijimus, kad jų protėviai buvo turintys maniakinių polinkių, tamsūs žmonės be jokių kultūros įspaudų savo sąmonėje.

Būtų galima daryti prielaidą, kad masinius kasmėnesinius Lietuvos liaudies psichotinius priepuolius stebime todėl, kad pandemijos ir karantino metu daugelis tos liaudies tipų yra tiesiog praradę autoritetinį savosios psichikos sluoksnį – atsivertus socialinio tinklo paskyrą, sustabdyti nuo barbarybės negali nei tėvai, nei viršininkai, nei kokia nors bendruomenė, nei šeima. Tai nestebina, nes Lietuvos masėms nežinoma, kas yra psichoanalizė, psichologinis individas – šio pobūdžio edukacija arba negauta, arba praklausyta mokyklos suole bekrapštant nosį. Beveik jokių savirefleksijos įgūdžių neturinti mūsų liaudis yra kategoriškai priešinga tam, kas XX a. antrojoje pusėje Vakarų valstybėse buvo vadinama postmoderniąja visuomene.

Jei šios patirties galimybės iš mūsų nebūtų atėmusi okupacija, kur kas lengviau pakęstume nuomonių skirtumus, pristabdytume save, kai viduje prabyla destruktyvūs polinkiai ir nesistebėtume tuo, kad jau 2 tūkst. metų mūsų civilizacijoje egzistuoja ir sėkmingai gyvuoja esminis principas, sakantis, kad laisvė turėti savo nuomonę nereiškia kitų laisvės varžymo ir naikinimo. Kad ir kiek tamsios minios šauktų ir rėktų šūkius ar lozungus, tikiu, gyvensime taip, kaip jau senokai priimta daugelyje Vakarų valstybių, – su kito asmens teisių ribojama žodžio laisve. Priešingu atveju, net ir ta pirštais riaumojanti minia neteks teisės laisvai spaudinėti savo telefonų mygtukus.