„Vyrai, mums šakės, – ištaria Rusijos lyderis papilkusiu kaip pelenai veidu.

„Kas atsitiko, šefe?“ – paklausia paprastai melancholiškai nusiteikęs Nikolajus Patruševas, ištempdamas kaklą, kad pamatytų popieriaus lapus, laikomus drebančiose Rusijos lyderio rankose.

„Ši kalba, – atsako V. Putinas. – Patys pažiūrėkit – dabar mūsų dainelė sudainuota.“

Šiame ypač slaptame dokumente, gautame vieno Rusijos šnipo, veikiančio NATO širdyje, pabraukti pagrindiniai žodžiai: „skubiai“, „nepaliaujamai“, „privalu“ ir „energingai“.

Vyrai, mums šakės.

Kremliaus konklava išstudijuoja popierius. Niūriai nusiteikę jie pritariamai linkteli.

Po ilgos pauzės Rusijos lyderis vėl prabyla: „Sako, kad kai kur Tadžikistane tikrai gražu. Be to, visuomet lieka Kuba.“

Fantazija? – Tikrų tikriausia.

Vakarų aljanso aukščiausio rango diplomatai šiuo metu karštligiškai derasi, kokius žodžius pasirinkti artėjančiam NATO viršūnių susitikimui Madride. Kas bus įtraukta į Strateginę koncepciją, kaip bus apibrėžtas Aljanso požiūris į pasaulį? Kas paklius į susitikimo komunikatą?

Pasiųsti žinią – svarbu. Tačiau Rusijos režimo neatgrasys kableliai ir kruopščiai parinktas žodynas. Jį atgrasys tik suvokimas, kad agresija ves į katastrofą. Aljanso tikrasis kasdienis, o ne vien susitikimui Madride skirtas darbas – užtikrinti, kad šis įsitikinimas veiktų kiekvieną priešininko priimamą sprendimą.

Vis dėlto politiniu požiūriu šiame bare dar yra ką nuveikti. Daug metų NATO netgi netikėjo, kad Rusija kelia grėsmę. Ji nenoriai priėmė naujų narių, o jų narystę vertino atsainiai – jokių planų kraštutiniams atvejams, jokių užsienio pajėgų jų teritorijose, jokių iš anksto sukauptų atsargų ar infrastruktūros. Faktiškai jų gynyba tebuvo blefas.

Ši padėtis pasikeitė, bet nepakankamai. Dabar NATO susitelkusi į klausimą, kiek pajėgų laikyti Baltijos šalyse ir Lenkijoje, koks reikalingas planavimas ir parama. Idealiu atveju dabartinės priešakinės pajėgos būtų paverstos reikšminga, patikima gynyba. Pamačiusios, ką rusų okupantai padarė Ukrainoje, NATO priešakinės linijos valstybės yra labiau nei bet kada anksčiau pasiryžusios ginti kiekvieną savo teritorijos pėdą ir kiekvieną gyventoją.

Bene opiausias prioritetas šiuo metu – priešlėktuvinė ir priešraketinė gynyba. Ji per brangi Baltijos šalims, bet yra joms reikalingiausia. Už jas turės sumokėti kitos NATO šalys, bet šios sistemos gali būti greitai dislokuotos. Kebliau yra sutvarkyti karinę infrastruktūrą. Šaudmenims laikyti reikalingi saugūs, sustiprinti bunkeriai. Kareivinės turi būti didesnės ir geresnės. Mokymų teritorijos – per mažos. Kai bus išspręstos šios problemos, atvyks daugiau karių iš daugiau šalių, jie pasiliks ilgesniam laikui ir daugiau nuveiks.

Tačiau veiksmingiausias atgrasymas būtų ne rodyti Rusijai, kad Baltijos šalys ir Lenkija būtų įnirtingai ginamos, o kad Rusija būtų įtikinta, jog bet kokia ataka prieš bet kurią NATO teritoriją vestų prie niokojamų atsakomųjų smūgių. Šios žinios Aljansas dar nesugebėjo perteikti, nes per daug narių (net ir dabar) taip bijo konflikto su Rusija, jog netgi negali įsivaizduoti, kad tokios kautynės galėtų vykti.

Ginčai dėl žodžių prieš prasidedant viršūnių susitikimui nėra beprasmiai: žodžiai suteikia politinį pagrindą darbams. Tačiau jie nėra darbų pakaitalas. Rusija gauna klaidingą žinią. Ji atkreipia dėmesį į daugelyje Vakarų šalių didėjantį „nuovargį dėl Ukrainos“. Daugelis vyriausybių prioritetu laiko pastangas išvengti pasaulinio bado ir žiemos energijos krizės. Jos nesuvokia, kad šios problemos tėra simptomas, jog Kremlius pasirengęs griauti ir naikinti kitų gyvenimus vardan savų geopolitinių tikslų.

Grįžkim į Maskvą; šįkart – realistinė versija.

V. Putinas užmeta nuobodžiaujantį žvilgsnį į slaptus NATO dokumentus.

„Niekas nepasikeitė, vyručiai – mums vis dar viskas gerai“, – pareiškia jis ir išmeta popierius į šiukšliadėžę.