Žaliakalnio poetas

Pasibaigus vasarai, kuri buvo gausi įvairiausių įvykių, nedaug kas šiandien galėtų tiksliai pasakyti, kaip ji šiais metais prasidėjo – tiek mus paveikė ilgalaikė pandemija ir gyvenimo suvaržymai.

O Kaune, šio miesto kultūroje gražiausią metų laiką pažymėjo ypatingas įvykis – festivalis "Kauno literatūros savaitė". Tai pirmasis tarptautinis literatūros festivalis, kurio renginiai vyksta tik Laikinojoje sostinėje. "Poezijos pavasaris" daugybę metų labai reikšmingai užsukdavo ir vis užsuka į Kauną, tačiau kauniečiu netapo ir dėl suprantamų priežasčių, tikriausiai, netaps. Pirmąją "Kauno literatūros savaitę" daugelis miestiečių ir svečių šiandien gali prisiminti kaip tikrai sėkmingą, įvairiapusį ir pavykusį festivalį.

Vienas mažiau pastebėtų, bet dėl to nemažiau svarbių festivalio renginių – susitikimas su poetu, rašytoju, bardu Edmundu Janušaičiu. Šįsyk daugiabriaunis kūrėjas publikai stengėsi pabrėžti savąjį buvimą ir laiką labai įdomiame Kauno rajone – Žaliakalnyje. Renginiu siekta pristatyti rašytoją, kuris yra daugelio iš mūsų kaimynas. Ir tikrai, E.Janušaitis susitikime su ištikimaisiais savo skaitytojais itin akcentavo socialinį žmogaus buvimo aspektą: labai svarbu rašytojui ir poetui buvo ir yra įsiklausyti į šalia (taip pat ir Žaliakalnyje) gyvenusių ir tebeminančių šio rajono gatves žmonių kasdienybę, sunkumus ir likimus. Daugelio poezijos ir kelių prozos knygų autorius labai pabrėžė tai, kad Žaliakalnį galime suvokti kaip ypač specifinių kvartalų – Italiankos, Brazilkos ir Argentinkos – junginį. Kiekviena to kvartalo gatvelė E.Janušaičio kasdienybėje ir kūryboje yra įgavusi savitą skonį, regėjimą, įsiklausymą ir kalbėjimą. Visas šias patirtis vienija esminis jautrumas ir atjauta, artinanti rašytoją, poetą prie moralinės gyvenimo problematikos, kuri nepaverčiama pamokslavimu. Kiekvienas Žaliakalnyje gyvena gal ir ne taip, kaip svajotų, bet taip, kaip gali, sugeba ir pajėgia. Spalvingi E.Janušaičio prisiminimai apie odiozinius artimesnius ar tolimesnius kaimynus "Kauno literatūros savaitės" renginyje skambėjo lyg pasakojimai, kurie kelia ir švelnią šypseną, ir skaidrų liūdesį.

Šiais beveik visuotinio susirūpinimo savimi laikais E.Janušaitis žmogiškąją kelionę supranta kaip pokalbį – tik dialogo metu mes išsipildome.

Praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po minėto festivalio renginių, kalbėti apie šių eilučių autorių E.Janušaitį paskatino ką tik į rankas pakliuvusi naujausia jo eilėraščių knyga "Vėjų gaudyklė". Kaip ir gyvenime, kaip ir susitikimuose, taip ir šiame poezijos tomelyje žaliakalnietis nuolat krepiasi į kitą žmogų. Šiais beveik visuotinio susirūpinimo savimi laikais E. Janušaitis žmogiškąją kelionę supranta kaip pokalbį – tik dialogo metu mes išsipildome ir poetinio išgyvenimo metu pajuntame gal ir iliuzinę, bet dėl to nemažiau stiprią susikalbėjimo galimybę. Prasmės dvelksmas iš "Vėjų gaudyklės" eilėraščių į skaitančiojo sąmonę skverbiasi kaip gaivus ir sunkus bei stebėtinai lengvas potyris. Poetas naujausioje knygoje dialogą steigia per gamtos, pradedant žvaigždynais ir baigiant vėjais, ir žmogaus vienovę. Taigi Žaliakalnis virsta tokia vieta ir tokiu rajonu, kuris yra ir mieste, ir kartu atliepia ilgaamžę lietuvių gamtiškosios poezijos tradiciją. Poetas "vėjus gaudo" grįžęs iš ilgų klajonių po pasaulį – šis kalbėjimo akstinas ryškus ir visoje E.Janušaičio kūrybinėje biografijoje, ir eilėraščių rinkinyje "Vėjų gaudyklė". Tik bendraujant su gamta yra įmanomas žmogaus pokalbis su kita žmogiškąja būtybe. Juk kalbėjimasis tikrai įvyksta tada, kai kitame atpažįstame save, o savyje – tą mūsų draugą, su kuriuo kalbame. E.Janušaitis sukuria tokį eilėraščių žmogų, kuris neprimeta savosios vidujybės ir tik, ir net kviečia įsitraukti į pokalbį. Dar daugiau – nuo apsikeitimo žodžiais priklauso poeto ir mūsų visų išlikimas. Kai nutilsime, kalbėsis Žaliakalnio vėjai.

E.Janušaičio "Vėjų gaudyklė" – tai ir filotopinė poezija, nes čia kalbama ne apie meilę sau, o apie mylintį vietos apmąstymą. Žaliakalnis Kaune – tas retas rajonas, į kurį gyvenimo modernizacija, paprastai atplėšianti žmogų nuo meilės vietai, ėjo labai lėtai. Būtent todėl čia poetui nereikia nieko išrasti – būtina tik tęsti ankstesnių laikų kolektyvinę patirtį, ją pripildant bendravimo su žmonėmis (kiekvienas – vis kitoks) ir kalbant ne vien žaliakalniečiams, bet ir kauniečiams ir visiems Lietuvos skaitytojams. E.Janušaitis paprastu buvimu ir sveika saviironija nesureikšmina savęs, tačiau tik jo dėka viena ar kita pasaulio vieta tampa kultūringa ir turinti kolektyvinę atmintį. E.Janušaičiui nebūtina daug kalbėti apie save – tai už jį atlieka penkiolika jo poezijos knygų ir keli prozos kūriniai, leidžiantys tvirtai sakyti, kad ir po daugelio metų Žaliakalnis bus atpažįstamas kaip E.Janušaičio kūrybinė ir gyvenimiškoji savastis. Kiekvienas susitikimas, šiuo atveju ir "Kauno literatūros savaitėje", yra ir bus tam tikras nelabai dažnas šių dienų Lietuvoje kultūrinės atminties būdas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Į mitingą – kaip į darbą
    Į mitingą – kaip į darbą

    Garsioji mokytoja Astra šiandien vėl mitinguoja. Prieš savaitę Vilniuje vyko mitingas, bet jo buvo negana, kaip ir to, kuris vyko rugpjūtį. Apetitas atsiranda bevalgant, liaudis sako. Ir su mitingais taip? ...

  • Kokybė – ne kiekybė
    Kokybė – ne kiekybė

    Rytoj į Lietuvos arenas sugrįžta klubinis krepšinis. Panevėžio "Lietkabelio" ir Klaipėdos "Neptūno" bei Pasvalio "Pieno žvaigždžių" ir Vilniaus "Ryto" rungtynėmis prasidės 29-asis Lietuvos krep&scaron...

    1
  • Personažai, kurie irgi žmonės
    Personažai, kurie irgi žmonės

    Viename pirmųjų savo darbų turėjau telefonu kalbėti su nepažįstamais žmonėmis, kurie siūlė arba ieškojo poilsio vietos viename iš Lietuvos kurortų. Tuo metu kompleksavau dėl daugelio dalykų, taip pat ir dėl savo (man atrodė) perne...

    1
  • Maži sistemos sraigteliai
    Maži sistemos sraigteliai

    Kadaise gyveno Franzas Josephas Hermannas Michaelis Maria von Papenas (1879–1969). Franzas, matyt, tikėjo, kad senų, patyrusių politikos vilkų gvardija suvaldys į Reichstagą atklydusius pigaus populizmo atstovus. Teigiama, kad jis ne tik ryžosi su...

    3
  • Kaip briedis purve
    Kaip briedis purve

    Praėjusią savaitę kažkur Trakų rajone, melioracijos griovyje, įklimpo briedis. Galingas žvėris dumble tūnojo iki kaklo ir savo jėgomis išsiropšti iš šių spąstų jau buvo nepajėgus, kai jį pastebėjo rudenėjančias pam...

  • Kodėl skandinavai mažiau sirgo?
    Kodėl skandinavai mažiau sirgo?

    Vis sukdavau galvą, kaip čia yra, kad Skandinavijoje pandemija praėjo kitaip nei pas mus, kodėl ten buvo mažiau ribojimų ir mažiau aukų? ...

    3
  • Beprotiškos lenktynės
    Beprotiškos lenktynės

    Paskutines dienas skaičiuojanti rinkimų į Rusijos Valstybės Dūmą kampanija įeis į istoriją kaip iškreiptų valdžios santykių su savais piliečiais apogėjus. ...

    4
  • Krizės baudžia, bet nemoko
    Krizės baudžia, bet nemoko

    Pagaliau sužinosime, kiek mokesčių mokėtojams kainavo COVID-19 karantinai. Kiek šimtų milijonų eurų mesta ekonomikai gelbėti. Ir kiek dešimčių milijonų eurų paramos finansinėje agonijoje pandemiją sutikęs žlungantis verslas negr...

    1
  • Kritikuoti gali visi, o ką siūlai pats?
    Kritikuoti gali visi, o ką siūlai pats?

    Nenori ligos komplikacijų – skiepykis! Tokį šūkį girdime iš daugelio sveikatos apsaugos specialistų lūpų. Jį kartoja ir nemaža dalis politikų, valstybės tarnybos aparato žmonių. Tačiau skiepijimosi vajus, į priekį stumtelėt...

    2
  • Iššūkis Kinijai – tarpparlamentinis aljansas reiškia paramą Lietuvai ir Taivanui
    Iššūkis Kinijai – tarpparlamentinis aljansas reiškia paramą Lietuvai ir Taivanui

    Didžiausias Kinijos partinės valstybės ginklas nėra jos karinis arsenalas ar ekonominė įtaka. Tai – nenugalimumo suvokimas. Kaip kokia nors šalis gali atsilaikyti prieš 1,4 mlrd. gyventojų turinčios valstybės įžeidžius ir grie...

    8
Daugiau straipsnių