"Jaunuolis šeimoje privalo gerbti tėvus ir jų klausyti. Sutikęs svetimą žmogų, turi elgtis taip, kaip jaunesnis brolis elgiasi su vyresniuoju – pagarbiai ir nuoširdžiai; tegul jis visiems būna sklidinas meilės ir gėrio", – skelbia filosofui priskiriami žodžiai.

Naujasis Kinijos imperatorius Zaitianas (1871–1908) buvo doras ir kilnus jaunuolis (bent jau viešumoje). Savo mirusio dėdės (1831–1861) pirmąją žmoną (1837–1881) jis vadindavo imperatoriškąja motina (huang e'niang), o į jo mylimiausią sugulovę Cixi (1835–1908) kreipdavosi "brangus tėve" (qin baba).

1887 m., praėjus šešeriems metams po dėdės pirmosios žmonos mirties, imperatorius sulaukė tinkamo amžiaus, leidžiančio jam perimti valdžią. Oficialus Cixi regentystės laikas baigėsi, tačiau ji vis dar turėjo rūmuose didelę politinę įtaką ir buvo sukaupusi nemenką valstybės valdymo patirtį, tad jaunasis valdovas vis prašydavo  senosios lapės patarimų vienu ar kitu klausimu.

1889 m. monarchui atėjo laikas vesti. Būsimąją žmoną ir suguloves valdovui parinko Cixi. Pasakojama, kad vestuvių metu prie Aukščiausios harmonijos vartais vadinamo pietinio Uždraustojo miesto įėjimo kilo gaisras. Gaktos plaukų pranašystėmis tikintys žmonės kuždėjosi, esą tai – aukštesniųjų jėgų siųstas ženklas, skelbiantis, kad Zaichunas, dar net nepradėjęs dorai valdyti, jau prarado dangaus suteiktą mandatą, tačiau net ir prietarus skeptiškai vertinantys asmenys neabejojo, kad imperatoriaus laukia sunkių išbandymų metas.

Jaunuolis šeimoje privalo gerbti tėvus ir jų klausyti. Sutikęs svetimą žmogų, turi elgtis taip, kaip jaunesnis brolis elgiasi su vyresniuoju – pagarbiai ir nuoširdžiai.

Jo valdoma valstybė silpo, kaimynystėje įsikūrusi Japonija stiprėjo, o virš Korėjos pusiasalio pradėjo tvenktis tamsūs debesys.

Pirmasis užfiksuotas Kinijos ir Japonijos karinis susidūrimas įvyko dar 663 m. Tuo metu Korėjos pusiasalyje egzistavo net trys karalystės – Kogūrija (šiaurėje), Pekče (pietvakariuose) ir Šila (pietryčiuose).

Prasidėjus kovai dėl dominavimo, japonų didžiūnai nusprendė palaikyti Pekče karalystę, o Kiniją valdanti Tang (618–907) dinastija – Šilą.

1592 m. faktinis Japonijos valdovas Toyotomis Hideyoshis (1537–1598) nusprendė surengti beprotišką, gigantiško masto invaziją į Korėją. Invazijoje dalyvavo šimtai tūkstančių žmonių. Iš pradžių japonams sekėsi, tačiau Ming dinastijos (1368–1644) atstovai atėjo korėjiečiams į pagalbą, ir konfliktas atsidūrė aklavietėje, kurioje nė vienai pusei nesisekė įgyti lemiamo pranašumo.

Nors kariniu požiūriu T.Hideyoshio mirties nutrauktoje avantiūroje buvo pasiektos lygiosios, Korėjos pusiasalio valdovai daugelį metų išliko svarbūs (gal net svarbiausi) Kinijos imperijos vasalai.

Kinijai silpstant, dalis korėjiečių suprato, kad politinių vėjų kryptys regione keičiasi ir ambicingų imperialistinių kaimynų apsuptas pusiasalis negalės eiti šveicariško modelio keliu (draugauti su visais ir visiems atsiduoti, kad išliktų neutralus). Reikėjo apsispręsti – likti su Kinija ar pradėti naują erą Japonijos glėbyje.

Dalis Korėjos valdančiojo elito pasisakė už tolesnį santykių su Kinija palaikymą, tačiau pusiasalyje jau buvo atsiradę naujų, jaunų, ambicingų veikėjų, kurie žavėjosi Japonijoje atlikta Meiji epochos (1868–1912) modernizacija.

Aštuntajame XIX a. dešimtmetyje Qing dinastijos (1644–1911) valdoma Kinija įsivėlė dar ir į diplomatinį kivirčą dėl Riukiu salų jūreivių, kuriuos Taivano pietuose nužudė vietiniai. Riukiu salos tuo metu tarsi nepriklausė Japonijai, nors jos valdžia šias laikė savo dalimi, o dalis Taivano senbuvių nebuvo integravęsi į Kinijos visuomenę (nors Qing dinastija šią salą aneksavo dar 1683 m.). 1874 m. Japonijos valdžia netgi išsiuntė ekspediciją nubausti Taivano autochtonų.

1884 m. gruodį Korėjoje už glaudesnius santykius su Tekančios Saulės imperija ir japoniško stiliaus modernizaciją pasisakantys, "Apšvietos partija" pasivadinę jauni politiniai aktyvistai, padedami japonų, bandė įvykdyti valstybės perversmą, tačiau šis žlugo dėl Kinijos atstovų įsikišimo, o perversmininkams teko bėgti.

1894 m. kovo 28 d. vieną jų, Kim Ok-gyuną (1851–1894), Šanchajuje nužudė tautietis Hong Jong-u (1850–1913). Tai sukėlė dar vieną diplomatinę konfrontaciją, mat Kinijos valdžia neįkalino žudiko ir leido jam grįžti į Korėją, o nužudytojo palaikai vėliau buvo išniekinti (skirtingos jų dalys buvo iškabinėtos pusiasalio provincijose, kaip perspėjimas potencialiems išdavikams).

Tų pačių 1894 m. vasarą Korėją pradėjo krėsti ginkluotas valstiečių maištas. Pusiasalio karališkosios šeimos atstovai paprašė Kinijos valdžios pagalbos malšinant sukilimą. Japonai nusprendė, kad tai – šiurkštus 1885 m. balandį sudarytos sutarties pažeidimas (pagal ją tiek kinai, tiek japonai prieš išsiųsdami savo pajėgas į Korėją, privalėjo vieni kitus informuoti apie šį žingsnį) ir taip pat išsiuntė savo žmones.

1894 m. liepos 23 d. Japonijos kariai užgrobė Seulą, paėmė įkaitais karališkuosius asmenis ir įtvirtino projaponišką vyriausybę, o po poros dienų įvyko pirmasis japonų ir kinų laivų susirėmimas.

Tos pačios vasaros rugpjūčio 1 d. Japonijos ir Kinijos monarchai vienas kitam oficialiai paskelbė karą. Japonijos kariuomenė buvo modernizuota pagal prancūzišką ir vokišką (prūsišką) modelius. Tai buvo rimta, moderni kariauna, niekuo nenusileidžianti Europos valstybių kariuomenėms.

Kinijos imperijos armija buvo labai marga ir didelė, sudaryta iš skirtingų etninių grupių atstovų. Ne vienam jų trūko disciplinos ir motyvacijos bei šaunamųjų ginklų. Nemažai karių buvo ginkluoti tik nešaunamaisiais ginklais ir lankais su strėlėmis.

Vis dėlto japonų laivyno atstovams nerimą kėlė modernizuoti Kinijos laivai. 1894 m. rugsėjo 17 d. Geltonojoje jūroje japonai sudavė skaudų smūgį kolegoms iš Kinijos. Po kelių mėnesių, neatlaikęs gėdos, kinų admirolas Dingas Ruchangas (1836–1895) nusižudė.